Konstitucinis skundo instituto samprata

Įvadas Darbo aktualumas. Vykstant visuotiniam konstitucionalizacijos procesui, intensyvėja tarptautinė valstybių konstitucinės tradicijos sąveika, leidžianti tarpusavyje keistis pažangiausia teisine patirtimi. Paprastai tokie mainai reikalingi tam, kad konstitucinė valstybės sąranga ir, ypatingai konstitucija, būtų orientuota į konkretų individą, suteikianti jam galimybę būti visaverčiu teisinės visuomenės nariu. Esminis momentas tokiame kontekste – asmens konstitucinis statusas ir jo apsaugos lygis. Asmens teisės kreiptis į teismą plačiąja prasme absoliutumas jau seniai niekam nebekelia abejonių, o štai asmens teisė tiesiogiai kreiptis į konstitucinį teismą konstitucinio skundo keliu vis dar yra aštrių diskusijų objektas, ypatingai tose valstybėse, kuriose individai neturi teisės aktyviai dalyvauti teisės norminių aktų konstitucingumo verifikacijos procese. Panaši situacija buvo ir Lietuvoje, tačiau čia itin specifiška tai, jog intensyviai kritikuojama buvo ne pati idėja suteikti asmenims teisę į konstitucinį skundą, o jos autoriai, paprastai įvairiose rinkimų kampanijose dalyvavę politikai, deklaratyvaus pobūdžio pasisakymais siekę populiarumo (V. Adamkaus rinkimų programa „Kurianti Lietuva“, 2002; R. Pakso koalicijos „Už tvarką ir teisingumą“ rinkimų programa, 2004).1 Paskutiniu metu ryškėja konstitucinio skundo instituto populiarinimo visuomenėje tendencija. Ji remiasi teisiniais argumentais. Tai iliustruoja Lietuvos politinio ir teisinio elito atstovų pasisakymai, esą konstitucinio skundo institutas yra vienas iš pagrindinių teisinės valstybės, kurios viena iš prioritetinių veiklos sričių – pagrindinių asmens teisių ir laisvių apsauga, elementų (E. Kūris būtų už piliečių teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, 2005; A. Paulauskas: mūsų visuomenė jau subrendo tiesioginiam piliečių kreipimuisi į Konstitucinį Teismą, 2005; J. Sabatauskas prognozuoja dar vieną galimą Konstitucijos pataisą, 2005; A. Dumčius: laikas keisti sustabarėjusią teisinę sistemą, 2005; Seimo rudens sesijos iššūkiai – biudžeto ir Konstitucijos pataisų priėmimas, 2005; Apvalus stalas/Konstitucinis Teismas praskleidžia paslapties skraistę, 2005). Šio darbo tikslas – lyginamuoju aspektu suformuluoti konstitucinio skundo instituto sampratą. Darbo uždaviniai: 1. nustatyti konstitucinio skundo instituto sampratą 2. pateikti konstitucinio skundo instituto reglamentavimo ypatumus lyginamuoju aspektu; 3. išgryninti šiuo metu Europos valstybėse funkcionuojančius konstitucinio skundo modelius ir juos susisteminti, 4. įvertinti teisines ir socialines galimo konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo Lietuvos teisinėje sistemoje prielaidas. Metodai. Sisteminė ir loginė analizė, lyginamoji analizė mokslinės literatūros, nagrinėtų valstybių teisės norminių aktų ir konstitucinių teismų jurisprudencijos analizės tyrimo metodas. 1. Konstitucinio skundo samprata 1.1 Esmė ir paskirtis (funkcijos) Mokslinėje plotmėje nuomonės dėl teisės į konstitucinį skundą yra prieštaringos: vieni autoriai (Favoreu, 2001; Пферсманн, 2003) teigia, jog teisines sistemas, nepropaguojančias konstitucinio skundo, galima laikyti efektyvesnėmis nei tas, kuriose šis utopinio pobūdžio institutas egzistuoja, kiti (Banaszak, 2000; Luchterhandt, 2002) , priešingai, laikosi pozicijos, kad konstitucinis skundas – tai ne tik pagrindinių asmens teisių ir laisvių apsaugos nuo valstybinės valdžios savivalės garantija, bet ir svari demokratijos vystymo ir užtikrinimo priemonė.2 Šia prasme kyla nemažai klausimų: kas iš tiesų yra konstitucinis skundas – teisė ar reiškinys? Kaip konstitucinio skundo institutas įtakoja valstybės konstitucinę sąrangą? Kokia yra šiuo metu realiai Europos valstybėse egzistuojančių konstitucinio skundo modelių tipologija? Kaip reikėtų vertinti Lietuvos situaciją bendrojoje europinėje pagrindinių asmens teisių ir laisvių apsaugos konstituciniu lygmeniu erdvėje? Pirmojoje darbo dalyje analizuojama, kokie šiuo metu konstitucinio skundo modeliai yra praktikuojami Europos valstybėse (konkrečiai – Vokietijoje, Šveicarijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje). Pasirinkus tris kriterijus (konstitucinio skundo kvestionavimo dalyko apimtis, konstitucinio skundo būdu ginamų pagrindinių asmens teisių ir laisvių apimtis ir asmenų, legitimių tiesiogiai kreiptis į konstitucinį teismą, ratas), buvo išskirti trys pagrindiniai europiniai konstitucinio skundo modeliai: plataus dalyko konstitucinio skundo modelis, siauro dalyko tik dėl teisės norminių aktų, kuriais remiantis priimamas individualus sprendimas, konstitucinio skundo modelis ir siauro dalyko tik dėl individualių sprendimų konstitucinio skundo modelis. Pažymėtina, kad įvairių valstybių konstitucionalistai ( Banaszak, 2000; Łabno-Jabłońska, 1998; Steinberger, 1991; Mavcic, 2002; Пферсманн, 2003; Luchterhandt, 2002) nepateikia vieningos konstitucinio skundo modelių sistemos, todėl šiame darbe formuojama sąlyginė konstitucinio skundo modelių klasifikacija, tiesiogiai priklausoma nuo jau minėtų grupavimo kriterijų pasirinkimo. Apibūdinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompeten­ciją, tikslinga atsižvelgti ir į kai kuriuos lyginamojoje konstitucinėje tei­sėje žinomus teisinius reiškinius, kurie vienaip ar kitaip atsispindi ir Lie­tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo statuso turinyje. Įgaliojimai, kuriuos vykdo konstitucinės kontrolės institucijos, nors ir turi nemažai bendrųjų bruožų, tačiau ženkliai skiriasi pagal kontroliuo­jamus objektus, kontrolės formą ir jos apimtį (ribas). Šiuos skirtumus lemia šalies teisinės sistemos charakteristika, politinės ir teisinės tradici­jos ir kiti faktoriai. Šiuo atžvilgiu yra prielaidų išskirti kelias konstitucinės kontrolės grupes.3 Tose šalyse, kuriose konstitucinę kontrolę įgyvendina bendro­sios jurisdikcijos teismai (JAV), ši teismų funkcija formaliai neišskiriama į atskirą teisminės valdžios veiklos barą ir vykdoma nagrinėjant visas teismines bylas. Nors JAV Konstitucijoje tiesiogiai nereglamcntuojama teismų įgyvendinama konstitucinė kontrolė, tačiau apie Aukščiausiojo Teismo kompetenciją užsimenama įstatyme, kuriuo reguliuojama teismų santvarka. Jame nurodyta, kad Aukščiausiasis Teismas nagrinėja apelia­cijas dėl tų teismų sprendimų, kuriais Kongreso aktai buvo pripažinti nckonstituciniais. Tų šalių teisinėse sistemose, kuriose veikia specializuota kon­stitucinė kontrolė, konstitucinio teismo kompetencija paprastai nustatyta konstitucijose. Daugeliu atvejų tai reiškia, kad teismų įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, jo negali nei plėsti, nei siaurinti parlamentai paprastaisiais įstatymais ar vykdomosios valdžios institucijos. Tiesa, yra ir išimčių. An­tai Ispanijos Konstitucijoje nurodoma, kad Konstitucinio Teismo įgalio­jimai gali būti įtvirtinti ne tik Konstitucijoje, tačiau ir įstatymuose. Pana­šiai suformuluota ir Vokietijos Konstitucijoje. Čekijos Respublikos Kon­stitucijos 87 str. 2 d. yra numatyta, kad dalis Konstitucinio Teismo įgalio­jimų įstatymu gali būti perduota Aukštajam administraciniam teismui. Nurodoma, kad pastarajam teismui gali būti pavesta priimti sprendimus panaikinti teisės aktus ar atskiras jų nuostatas, jeigu jie prieštarauja įsta­tymui, taip pat spręsti kompetencijos ginčus tarp valstybės ir teritorinių savivaldos institucijų.4 Daugelio mokslininkų nuomone, konstitucinių teismų statuso, taip pat kompetencijos reguliavimas konstitucijose yra pozityvus reiškinys įvairiais aspektais. Svarbiausia yra tai, kad kompetencijos konstitucinis įtvirtinimas didina konstitucinių teismų nepriklausomybę nuo politinės valdžios - įstatymų leidimo ir vykdomosios, - stiprina jo teisinių pozicijų stabilumą, užtikrina konstitucinės kontrolės tradicijos brendimo neper­traukiamumą. Dar kitaip konstitucinės kontrolės institucijų kompetencija apibrėžiama tose šalyse, kuriose veikia vadinamasis modifikuotas ameri-kietiškasis konstitucinės kontrolės modelis. Štai Japonijos Konstitucijos 81 str. skelbiama, kad Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausiosios instan­cijos teismas, kuris įgaliotas spręsti bet kurio įstatymo, įsakymo, nurody­mo ar bet kurio oficialaus akto konstitucingumą. Graikijoje konstitucinės kontrolės vykdymas išskaidytas, jos įgyvendi­nimo prerogatyvos suteiktos ir bendrosios jurisdikcijos teismams, ir ad­ministracinės jurisdikcijos teismams. Štai Konstitucijos 98 str. 4 d. nuro­dyta, kad teismai privalo netaikyti įstatymo, kurio turinys prieštarauja Konstitucijai. 95 str. įtvirtinta, kad Valstybės tarnyba gali panaikinti ad­ministracinės valdžios aktus, jeigu jais buvo viršyti valdžios įgaliojimai arba pažeisti įstatymai. 100 str. nustatyta Aukščiausiojo specialiojo teis­mo teisė nustatytais atvejais pripažinti, kad įstatymo nuostata priešta­rauja Konstitucijai. Tokiu atveju įstatymo nuostata nustoja galioti nuo Teismo sprendimo paskelbimo ar praėjus tam laikui, kuris yra nustatytas Teismo sprendimo.5 Pagal konstitucinės kontrolės objektų apimtį gali būti išski­riama universali ir ribota konstitucinė kontrolė. Universalios kontrolės atveju konstitucinės kontrolės institucijos iš esmės neribojamos, kokių teisės aktų konstitucingumą gali tikrinti. Tokios kontrolės pavyzdys yra JAV ir jai artimos teisinės sistemos, nes teismai gali spręsti visus civili­nius ieškinius, konstitucinius konfliktus, kurie iškyla nagrinėjant admi­nistracines ir baudžiamąsias bylas. Sudėtingesnė situacija formuluojant konstitucinės kontrolės institu­cijų tikrinimo objektus yra tose teisinėse sistemose, kuriose įtvirtintas europietiškasis modelis, arba jam artimose. Šiuo atveju konstitucinės kontrolės objektų sąrašas gali būti labai platus, t.y. artėjantis prie univer­salumo, ir atvirkščiai - nedidelis, t.y. numatantis tik pagrindinius aukš­čiausiojo rango teisės aktus. Prie tų šalių, kuriose konstitucinio teismo tikrinamų teisės aktų sąrašas yra platus, priskirtina Vengrija. Šios šalies Konstitucijoje numatyta, kad Konstitucinis Teismas tikrina teisės normų konstitucingumą ir sprendžia kitus klausimus, kuriuos įstatymas priskiria jo kompetencijai. Labai plati Slovakijos, Austrijos, Vokietijos konstituci­nių teismų kompetencija.6 Lyginamojoje konstitucinėje teisėje nėra vieningos nuomonės dėl konstitucinės kontrolės institucijų kompetencijos ribų. Pagaliau tai yra ne pagrindinė konstitucinės justicijos organizavimo problema. Praktika ro­do, kad ir plati, ir siaura konstitucinių teismų kompetencija gali būti efek­tyvi ir užtikrinant konstitucinį teisėtumą. Kartu pažymėtina, kad paste­bima akivaizdi konstitucinės kontrolės institucijų kompetencijos plėtimo tendencija. Pradėjus nuo tradicinės - teisės aktų teisėtumo tikrinimo -funkcijos, konstitucinė kontrolė išsiplėtė ir apima vis platesnes jau ne tik teisinio, bet ir politinio gyvenimo sritis. 1.2. Galimi subjektai Apibūdinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompeten­ciją, visų pirma būtina atsižvelgti į tai, kad jo statuso ir atskirai kompe­tencijos sureguliavimas pagrįstas europietiškąją konstitucinės kontrolės tradicija; joje svarbiausieji konstitucinių teismų įgaliojimai įtvirtinti kon­stitucijose. Kiti konstitucinių teismų veiklos klausimai reguliuojami kon­stitucinių teismų įstatymais. ^Nemaža teisminės veiklos klausimų regu­liuojami teismų reglamentais, kuriuos priima patys konstituciniai teismai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija yra įtvirtin­ta Konstitucijos 105 str.7 Šiame straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitu­cijai ir įstatymams: Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausy­bės aktai.8 Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitu­cijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodytų Konstitucinio Teismo įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, taigi ir Teismo įgaliojimų plėtimas ar siaurinimas visada bus susijęs su tam tikrais Konstitucijos pakeitimais ar papildymais. Toks konstitucinis reguliavimas sudaro prielaidas nenu­trūkstamai gausinti teisminės veiklos patyrimą, formuotis ilgalaikei Kon­stitucijos normų interpretavimo kultūrai ir, suprantama, tradicijai. 1.3. Įgyvendinimo sąlygos Pažymėtina, kad konstitucinės justicijos institucinė forma - tai ne tiek teisinis įstatyminis, kiek politinis konstitucinis klausimas, kuris atsižvelgiant į Konstitucijos stabilumo vertą dabar iš principo laikytinas išspręstu ir išsamiau nediskutuotinu. Kas kita - Konstitucinio Teismo įgaliojimų veiksmingesnio įgyvendinimo klau­simai, apie kuriuos tikslinga diskutuoti (ir kuriuos galima spręsti!) be atitinkamų Konstitucijos pataisų projektų. Antai siekiant didesnio Konstitucinio Teismo vaid­mens ir jo formaliai „galutinių ir neskundžiamu" nutarimų faktinio veiksmingumo, pažymėtinos tokios galimos Konstitucinio Teismo veiklos naujovės. Akivaizdžiai nesudėtingų bylų rašytinio nagrinėjimo, kaip „paprastesnės pro­cedūros" (KTĮ 82 str. 2 d.) nutarimui priimti, taikymas Konstitucinio Teismo nuožiūra, siekiant greičiau išnagrinėti gautus prašymus. Konstitucinio Teis­mo įstatymas (21 str., 44 str.) numato žodinį procesą kaip teismo pagrindinę darbo formą nutarimams priimti. Tiesa, šis įstatymas leidžia nagrinėti paklau­simus, kuriais siekiama teismo išvados (išskyrus paklausimus dėl išvados, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys atitinka Konstituciją), „Konstitu­cinio Teismo nuožiūra laikantis paprastesnės procedūros" (KTį 82 str. 2 d.).9 Dabar Respublikos Prezidentas neturi konstitucinės galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų konstitucingumo (K 106 str. 1 d). Taigi tokiai galimybei įteisinti būtina atitinkama Konsti­tucijos pataisa. Apie Lenkijos Konstitucinio Tribunolo kolegijas ir du VFR Konstitucinio Teismo senatus konkrečios datos įstatymo antikonstitucingumuipašalinti nustatymas Konstitu­cinio Teismo nutarime, t. y. įstatymų leidėjui ar Vyriausybei adresuotas įparei­gojimas per tam tikrą laiką savo nuožiūra sukurti reglamentavimą, pakeičiantį tas nuostatas, kurias Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis. Be to, kaip minėta, galima diskutuoti dėl skambios (bet nevisiškai veiksmingai detalizuotos 106 straipsnyje) Konstitucijos 6 str. 2 dalies „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija" veiksmingesnio įgyvendinimo: žmogaus tei­sės kreiptis tiesiogiai į Konstitucinį Teismą su vadinamuoju konstituciniu skundu („žmogaus teisių ir laisvių pažeidimo skundu") įtvirtinimo Konstitucijoje. Kitaip tariant, svarstytinas galimybės ginti tariamai viešosios valdžios (ne tik valdymo funkciją vykdančių institucijų!) aktu - arba individualiu (teismo sprendimu, valdy­mo rašytiniu ar žodiniu aktu) aktu (klasikinio individualaus konstitucinio skundo variantas), arba norminio akto taikymu (modifikuoto individualaus konstitucinio skundo variantas) - tiesiogiai pažeistas žmogaus konstitucines teises, kurių neva neapgynė bendrosios kompetencijos ar specializuoti teismai, suteikimas akivaizdžiai konstitucine savigyna (ne kitų asmenų ar „visų žmonių" teisių gynimu!) suinteresuo­tam asmeniui po to, kai jis išnaudojo (!) visas įmanomas teisminės savigynos gali­mybes.10 Tokia sąlyginė (ne absoliuti) savigyna - ypatingas teisės politikos (ne tik konstitucinės teisės!) klausimas, kupinas tiek konceptualių teisinių, tiek elementarių organizacinių ir finansinių aspektų, ir įvairiai sprendžiamas Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, VFR, Ispanijoje, Čekijoje ar Vengrijoje.11 Turint tai omenyje ir vengiant šiuo atveju kategoriškų politinių ir teisinių teiginių, tikslinga apsiriboti samprotavi­mu, kad konstitucingumo kontrolės veiksmingumo labui verta arba įteisinti modifi­kuotą (ne klasikinį) individualų konstitucinį skundą (kvestionuojant bet kurį norminį aktą, pagal kurį priimtas individualus teismo sprendimas ar valdymo aktas, tariamai pažeidęs konstitucines žmogaus teises), arba išplėsti minėtos konkrečios normų kontrolės iniciatorių grupę (savitai prilyginti teismui, veikiančiam pagal Konstituci­jos 110 str. 2 dalį, savivaldybes, aukštąsias mokyklas, religines organizacijas ar poli­tines partijas kaip „konstitucinio lygmens" subjektus, turinčius tam tikrą konstitucinį statusą ir todėl iš principo galinčius tokį statusą ginti adresuojant Konstituciniam Teismui kreipimąsi ar prašymą atlikti konkrečių normų kontrolę). 2. Konstitucinis skundas užsienio valstybėse: Lenkijos pavyzdys Lyginamosios konstitucinės teisės doktrinoje nėra universalaus ir visuotinai vartojamo konstituci­nio skundo apibrėžimo, nes įvairių valstybių tei­sinėse sistemose įtvirtinti konstitucinio skundo modeliai gerokai skiriasi. Vis dėlto skiriama ke­letas pagrindinių bendrų šio teisinio instituto po­žymių: konstitucinį skundą asmuo gali paduoti gindamas viešosios valdžios pažeistas savo tei­ses ar laisves (tuo jis skiriasi nuo actio popula­ris); konstituciniu skundu ginamos ne visos, o tik konstitucinės (pagrindinės) teisės ir laisvės; konstitucinis skundas yra ypatinga, subsidiari tei­sinė priemonė, o ne tam tikra „superkasacija".12 Atsižvelgiant į šiuos būdingus požymius, ben­driausia reikšme konstitucinis skundas apibrė­žiamas kaip ypatinga konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos priemonė, suteikianti galimybę as­menims tiesiogiai kreiptis į konstitucinį teismą, jeigu, jų nuomone, viešoji valdžia pažeidė kon­stitucijos garantuojamas jų teises ar laisves. Es­minius konstitucinio skundo modelių skirtumus lemia skundo objekto apimtis - kai kuriose vals­tybėse konstitucinis skundas gali būti paduoda­mas dėl kiekvieno konstitucinių (pagrindinių) teisių pažeidimo (t. y. tiek dėl visų šias teises pažeidžiančių viešosios valdžios veiksmų, tiek dėl jos neveikimo), kitose - tik dėl konstitucines as­menų teises tiesiogiai pažeidžiančio teisės tai­kymo akto arba tik dėl tokio pažeidimo teisi­nio pagrindo.13 Lenkijos Respublikos Konstitucijos 79 straips­nio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, ku­rio konstitucinės laisvės ar teisės buvo pažeis tos, turi teisę įstatymo nustatytais pagrindais kreiptis į Konstitucinį Tribunolą su skundu dėl įstatymo ar kito norminio akto, kuriuo remda­masis teismas ar viešojo administravimo insti­tucija priėmė galutinį sprendimą dėl jo laisvių, teisių arba jo pareigų, įtvirtintų Konstitucijoje, atitikties Konstitucijai. Kaip matyti iš šios konstitucinės nuostatos, Lenkijos konstitucinio skundo modelio specifi­ką taip pat lemia skundo objektas, t. y. teisės aktai, dėl kurių šis skundas gali būti paduotas. Tačiau visų pirma norėtųsi atkreipti dėmesį į kai kuriuos konstitucinio reguliavimo aspektus, su­sijusius su subjektais, turinčiais teisę paduoti skundą Konstituciniam Tribunolui, ir konstitu­cinėmis teisėmis, kurios gali būti ginamos šiuo teisiniu institutu. Konstitucinio skundo subjektai. Pagal Lenkijos Respublikos Konstitucijos 79 straipsnį teisę kreip­tis į Konstitucinį Tribunolą su konstituciniu skun­du turi „kiekvienas, kieno konstitucinės laisvės ar teisės buvo pažeistos".14 Nors šis straipsnis yra Konstitucijos II skyriuje, pavadintame „Žmogaus ir piliečio laisvės, teisės ir pareigos", sąvoka „kiekvienas" ir konstitucinės teisės doktrinoje, ir Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje su­prantama plačiau, nei apimanti tik fizinius as­menis. Konstitucinis Tribunolas jau pirmuosiuose savo sprendimuose, priimtuose įsigaliojus 1997 m. Konstitucijai, konstatavo, kad konstitucinius skundus gali pateikti ne tik fiziniai, bet ir juri­diniai asmenys (visuomeninės organizacijos, su­sivienijimai, politinės partijos, tikėjimo organi­zacijos, ūkio subjektai, kiti juridiniai asmenys), jeigu jie gali būti tam tikros Konstitucijoje įtvir­tintos teisės ar laisvės subjektais3. Antai 1999 m. birželio 8 d. nutarime SK 12/98 Tribunolas pa­žymėjo, kad kai kurios teisės, pavyzdžiui, nuo­savybės teisė ar ūkinės veiklos laisvė, priklauso ne tik fiziniams asmenims, bet ir ūkio subjek­tams, kurie nėra fiziniai asmenys.15 Konstitucinio skundo pagrindas. Konstituciniu skundu galima ginti Konstitucijoje įtvirtintas tei­ses ir laisves, išskyrus užsieniečių teisę gauti prie­globstį ir pabėgėlio statusą (Konstitucijos 79 str. 2 d. ir 56 str.). Konstitucinis Tribunolas ne kar­tą yra pabrėžęs, kad subjektinių teisių, kylan­čių iš žemesnės nei Konstitucijos teisinės galios aktų, taip pat iš tarptautinių sutarčių, kurių šalis yra Lenkijos Respublika, pažeidimas nesudaro konstitucinio skundo pagrindo ir kad tokiu pa­grindu gali būti ne kiekviena Konstitucijos nuo­stata, o tik tokia, kuri įtvirtina tam tikrą subjektinę teisę ar laisvę. Konstitucinio Tribunolo 1999 m. birželio 8 d. nutarime SK 12/98, be kita ko, konstatuota: „Pagal Konstitucijos 79 straips­nio 1 dalį skundas Konstituciniam Tribunolui gali būti paduotas tik esant tam tikroms sąlygoms. Viena iš jų yra konstitucinės teisės ar laisvės pa­žeidimas. Tuo tarpu Konstitucijos nuostatos, kuriomis remiasi pareiškėja, [...] neįtvirtina jo­kių teisių ar laisvių. Tai yra nuostatos, nusta­tančios tarptautinių sutarčių vietą Lenkijos Respublikos teisės šaltinių sistemoje ir reglamen­tuojančios tarptautinių sutarčių ratifikavimo bei paskelbimo tvarką. Jos sukelia tam tikras pa­reigas valstybės institucijoms, tačiau piliečiams nesukuria jokių konstitucinių teisių ar laisvių. [...] Viena iš skundo priimtinumo sąlygų yra as­meninis pareiškėjo suinteresuotumas pašalinti pažeidimą, o pažeidimas turi būti susijęs su pa­reiškėjo teisine padėtimi. Taigi negalima pripažin­ti, kad konstitucinis skundas galėtų būti paduo­damas siekiant patikrinti, ar valstybės institucijos vykdo savo konstitucines pareigas. Taip pat nega­lima pripažinti, kad tarptautinės sutartys, kurių šalis yra Lenkija, sudaro tinkamą kontrolės pagrindą. [...] Pagal Konstitucijos 79 straipsnio 1 dalį konstitucinio skundo pagrindu gali būti tik ginčijamo norminio akto atitiktis Konstitu­cijai, o ne kokiam nors kitam norminiam aktui." Grįžtant prie klausimo, kokios konstitucinės teisės ir laisvės gali sudaryti konstituciniu skundu inicijuotos konstitucingumo kontrolės pagrindą, pažymėtini du šio klausimo aspektai: pirma, ar konstitucinis skundas gali būti grindžiamas tik Konstitucijos II skyriuje „Žmogaus ir piliečio lais­vės, teisės ir pareigos" įtvirtintomis konkrečio­mis teisėmis ir laisvėmis, ar ir kitomis konstitu­cinėmis nuostatomis, ypač tomis, kuriomis yra įtvirtinti pamatiniai valstybės santvarkos prin­cipai; antra, ar konstitucingumo kontrolės pa­grindą gali sudaryti vadinamosios programinės normos, įtvirtinančios valstybės socialinius ir eko­nominius siekius, asmens socialinį statusą.16 Pirmuoju klausimu Konstitucinio Tribunolo pozicija nėra vienoda. Antai 1998 m. lapkričio 23 d. nutarime SK 7/98 Tribunolas išreiškė požiūrį, kad Konstitucijos 79 straipsnyje iš esmės kalbama apie tas konstitucines teises ir laisves, kurios išvardytos Konstitucijos II skyriuje, ir kad bendri principai nesudaro savarankiško konsti­tucinio skundo pagrindo. Kartu, kaip matyti iš vėlesnių nutarimų, Tribunolas neatmeta, kad kon­stitucinės asmenų teisės gali būti kildinamos ir iš kituose Konstitucijos skyriuose įtvirtintų nuo­statų.17 Pavyzdžiui, Tribunolas yra pripažinęs, kad Konstitucijos 19 straipsnio, įtvirtinto I skyriuje, nuostatos („Lenkijos Respublika rūpinasi kovų už nepriklausomybę veteranais, ypač karo in­validais") pažeidimas galėtų sudaryti pagrindą konstituciniam skundui paduoti, jeigu pareiškėjas iš šios nuostatos išvestų konkrečias subjektines teises, kurios buvo pažeistos5. Kitame nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 20 straipsnyje ir 22 straipsnyje pavartota formuluotė „ūkinės veiklos laisvė" aiškiai rodo, kad šių straipsnių nuostatos gali būti traktuojamos ne vien kaip valstybės santvarkos principas, bet ir kaip kon­stitucinio lygmens subjektinių teisių, kurios ga­li ir turi būti ginamos konstitucinio skundo pa­galba, pagrindas.18 Konstitucinis Tribunolas ypač nevienodai vertino galimybę konstitucinį skundą pateikti re­miantis tik teisinės valstybės arba asmenų lygy­bės principais, įtvirtintais atitinkamai Konstitu­cijos 2 straipsnyje ir 32 straipsnyje. Laikydamasis tos pačios pozicijos, kaip ir minėtame 1998 m. lapkričio 23 d. nutarime, 1999 m. vasario 17 d. sprendime Ts 154/98 Tribunolas konstatavo, kad nepakanka konstituciniame skunde nurodyti ap­linkybę, jog, pareiškėjo nuomone, valstybės val­džios institucijos sprendimas prieštarauja lygy­bės principui, nes šis principas pats savaime nėra subjektinių teisių ar laisvių šaltinis.19 Konstituci­nio Tribunolo nuomone, tokiu šaltiniu nelaiky­tinas ir teisinės valstybės principas. Konstituci­nis skundas dėl neleistino viešosios valdžios įsiterpimo į Konstitucijos saugomų asmens tei­sių ar laisvių sritį gali būti grindžiamas iš teisi­nės valstybės principo kylančių lex retro non agit ar teisėtai įgytų teisių apsaugos imperatyvų pa­žeidimu, tačiau jeigu pareiškėjas nenurodo, ko­kias konkrečiai jo konstitucines teises teismas ar viešojo administravimo institucija pažeidė įsta­tymų grįžtamosios galios draudimui arba teisėtai įgytų teisių apsaugos principui prieštaraujan­čiu sprendimu, vien tik teisinės valstybės prin­cipo nurodymas nėra pakankamas iš Konstitu­cijos 79 straipsnio 1 dalies kylančių skundo priimtinumo sąlygų požiūriu. Kitoje byloje Kon­stitucinis Tribunolas ne tik iš esmės išnagrinėjo skundą, kuris buvo grindžiamas vien lygybės prin­cipo pažeidimu, bet ir pripažino ginčijamą įsta­tymo nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai. Taip pat ir keliuose kituose Tribunolo spren­dimuose buvo pripažinta, kad Konstitucijos 2 straipsnis ir 32 straipsnis gali sudaryti savaran­kišką konstitucinio skundo pagrindą. Prie šio klausimo Konstitucinis Tribunolas grįžo 2001 m. spalio 24 d. sprendime SK 10/01. Visa sudėtimi priimtame sprendime Tribunolas pripažino, kad Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos išreiškia ne tik objektyviosios teisės principą, bet ir iš jo ky­lančią ypatingą subjektinę teisę - teisę būti traktuojamam lygiai su kitais.20 Tačiau kartu Tribu­nolas pabrėžė, kad ši teisė yra tartum „antrinio laipsnio" („metateisė"), t. y. ji egzistuoja tik kartu su konkrečiomis teisės normomis ar kitais viešosios valdžios veiksmais, o ne atsietai nuo jų. Jeigu tos normos ar veiksmai nesusiję su kon­krečiomis Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis ar laisvėmis, teisė būti traktuojamam lygiai su kitais negali būti ginama pasitelkus konstituci­nį skundą. Reziumuodamas Konstitucinis Tri­bunolas konstatavo, kad Konstitucijos 32 straips­nis įtvirtina visų pirma bendrą principą, todėl konstituciniame skunde kartu turi būti nurodomos ir Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios kon­krečias asmens teises ar laisves; jeigu konkreti asmens teisė kyla tik iš įstatymo, jos apsaugos reikalavimas remiantis vien konstituciniu lygy­bės principu neatitinka konstitucinių ir įstaty­minių konstitucinio skundo pateikimo prielai­dų. Beje, net penki Tribunolo teisėjai, nesutikę su šiais argumentais, parašė atskirąsias nuomo­nes, teigdami, kad Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos išreiškia konstitucinę subjektinę tei­sę būti traktuojamam lygiai su kitais, kurios pa­žeidimas nustatant įstatyminį reguliavimą gali sudaryti savarankišką konstitucinio skundo pagrindą. Kaip minėta, konstitucinės teisės doktrino­je ir Konstitucinio Tribunolo praktikoje taip pat iškilo klausimas, ar konstitucinio skundo, o kartu ir ginčijamų norminių aktų konstitucingumo kon­trolės pagrindą gali sudaryti vadinamosios pro­graminės normos. Lenkijos teisės literatūroje programinėmis normomis vadinamos nuostatos, įtvirtinančios viešosios valdžios veiklos kryptis ir tikslus; tokios normos numato tik patį tikslą, kurį turi įgyvendinti (ar siekti įgyvendinti) vie­šosios valdžios institucijos, tačiau nenustato, ko­kiu būdu jis turi būti pasiektas. Daugelis Len­kijos Respublikos Konstitucijos poskyrio, skirto socialinėms teisėms ir laisvėms, nuostatų yra su­formuluotos būtent kaip programinės normos: dalis jų numato ne subjektines asmenų teises, o viešosios valdžios ekonominės ir socialinės po­litikos kryptis; kitos šio poskyrio nuostatos įtvir­tina tam tikras teises, tačiau jų įgyvendinimo bū­dus ir apimtį palieka nustatyti įstatymų leidėjui. Be to, Konstitucijos 81 straipsnyje nustatyta, kad jame išvardytuose Konstitucijos straipsniuose nurodytos teisės gali būti ginamos tiek, kiek jos yra užtikrintos įstatymų1'. Taigi ar konstituciniai skundai gali būti grindžiami programinėmis so­cialinių teisių apsaugai skirtomis Konstitucijos nuostatomis? Lenkijos konstitucinės teisės doktrinoje vyrauja nuomonė, kad konstitucinės programinės normos įtvirtina asmens teisių mi­nimumą ir šia apimtimi gali būti ginamos kon­stituciniu skundu"1. Tokios nuomonės yra ir Konstitucinis Tribunolas. Jis yra konstatavęs, kad ekonominės ir socialinės teisės gali būti pažeis­tos ir yra konstitucinio skundo pagrindas, jei­gu: 1) įstatymų leidėjas pritaikė priemones, ku­riomis negali būti pasiektas konstitucinis tikslas; 2) asmens teisė įstatymo apribota taip, kad pa­žeidžiama tos teisės esmė; 3) įstatyminiu regu­liavimu nepaisoma teisės minimumo, kurį žymi jos esmė.21 Konstitucinio skundo objektas. Kaip minėta, kreiptis į Konstitucinį Tribunolą su konstituci­niu skundu galima dėl įstatymo ar kito normi­nio akto, kuriuo remdamasis teismas ar viešojo administravimo institucija priėmė galutinį spren­dimą dėl Konstitucijoje įtvirtintų pareiškėjo lais­vių, teisių arba jo pareigų, atitikties Konstituci­jai. Taigi Lenkijos Respublikos Konstitucijos kūrėjai pasirinko siauros apimties konstitucinio skundo modelį, kai konstitucinis skundas gali būti paduodamas tik dėl norminio akto, sudariusio konkretaus (individualaus) sprendimo pagrindą, konstitucingumo. Pagal šį konstitucinio skundo modelį (kitaip nei, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Švei­carijoje) pats sprendimas, kuriuo pažeistos kon­stitucinės asmens teisės, Konstituciniame Tribu­nole negali būti kvestionuojamas. Kitaip tariant, konstitucinis skundas negali būti grindžiamas tuo, kad priimant individualų sprendimą buvo pa­žeistos Konstitucijoje įtvirtintos pareiškėjo pro­cesinės teisės (pavyzdžiui, teisė į teisingą ir ne­šališką teismo procesą22 ar teisė į gynybą23), arba kad teismo sprendimas pagrįstas neteisingu, t. y. prieštaraujančiu Konstitucijai, įstatymo aiškinimu ar pan. Konstitucinis Tribunolas ne kartą pa­brėžė, kad vertinti teismų praktiką nėra jo kom­petencija ir kad jo vykdomos konstitucingumo kontrolės dalykas negali būti įstatymų taikymas, t. y. tai, ar teismas arba kita valstybės instituci­ja teisingai „perskaitė" įstatymo turinį24. Tačiau jeigu konstituciniu skundu yra ginčijama nor­minio akto nuostata, suformuluota taip neaiš­kiai, kad tai lemia esminius jos interpretavimo teismų praktikoje skirtumus, ji gali būti pripa­žinta pažeidžiančia Konstituciją. Beje, Konsti­tucinis Tribunolas yra konstatavęs, kad jo inter­pretacinis nutarimas15, kuriame yra nustatyta Konstituciją atitinkanti ginčijamos nuostatos pras Konstitucinis skundas negali būti pateiktas ir tada, kai asmens konstitucinių teisių pažeidi­mas kyla ex lege, t. y. tiesiogiai iš įstatymo, ir nėra susijęs su jokiu konkrečiu teismo ar viešojo ad­ministravimo institucijos sprendimu. Kitaip ta­riant, būtina konstitucinio skundo priimtinumo sąlyga - kad remiantis ginčijamu norminiu aktu pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas individualus teisės taikymo aktas (galutinis teismo sprendi­mas). Pavyzdžiui, Konstitucinis Tribunolas nepri­ėmė bendrosios kompetencijos teisėjų konstitu­cinių skundų dėl įstatymo nuostatų, įpareigojančių teisėjus pateikti deklaracijas apie savo turtinę padėtį, kurias turi patikrinti atitinkamos finan­sų įstaigos, - šiuo atveju teisėjų pareiga pateikti deklaracijas kilo tiesiogiai iš įstatymo ir nebuvo sukonkretinta jokiais individualiais sprendimais. Tam, kad tokie sprendimai būtų priimti (ir kar­tu atsirastų pagrindas pateikti konstitucinius skun­dus), teisėjai turėtų neįvykdyti minėtos pareigos, t. y. nepateikti deklaracijų, tačiau tada jiems grės­tų drausminio pobūdžio sankcijos.25 Taigi nors konstitucinio skundo objektas yra norminis aktas, tiesioginė skundo pateikimo prie­laida yra galutinis sprendimas kaip individua­lus pareiškėjo atžvilgiu priimtas teisės taikymo aktas. Tai yra tokia esminė teisėkūros ir teisės taikymo aktų priklausomybė, kad nei ydingas norminis aktas, nei netinkamas jo taikymas ne­gali būti kvestionuojami kiekvienas atskirai. Ligi šiol tiek Lenkijos konstitucinės teisės dok­trinoje, tiek Konstitucinio Tribunolo jurispruden­cijoje yra atmetama ir konstitucinio skundo dėl įstatymų leidėjo neveikimo galimybė, t. y. kon stituciniu skundu negali būti ginčijamas teisinio reguliavimo nebuvimo (teisės spragos) konstitucingumas. Kita vertus, įstatymų leidėjo nevei­kimas gali būti argumentu pripažįstant, kad Kon­stitucijai prieštarauja tam tikros jau galiojančios teisės normos. Tai įmanoma, pavyzdžiui, tais at­vejais, kai priimdamas tam tikras teisės normas įstatymų leidėjas nenustato pagal konstitucinius principus būtino papildomo garantinio regulia­vimo.26 Konstitucinis Tribunolas yra konstatavęs, kad kvestionuoti įstatymo konstitucingumą ga­lima tiek tuo požiūriu, kas jame nustatyta, tiek ir tuo požiūriu, kas jame praleista, ir kad Kon­stitucinis Tribunolas visada vertina ginčijamos nuostatos norminį turinį, taigi ir tai, ar jame ne­trūksta tam tikrų norminių elementų, be kurių teisinis reguliavimas gali kelti abejonių. Rengiant 1997 m. Lenkijos Respublikos Kon­stituciją iš pradžių buvo ketinama įtvirtinti pla­čios apimties konstitucinį skundą pagal Vokie­tijos pavyzdį. Tačiau prieš tokį skundo variantą pasisakė Nacionalinė teismų taryba ir Lenkijos Aukščiausiasis Teismas, kuris argumentavo tuo, kad tokiu atveju jo praktika priklausys nuo Kon­stitucinio Tribunolo kontrolės. Šie argumentai politikams pasirodė įtikinami ir Konstitucijoje buvo įtvirtintas ribotas konstitucinio skundo va­riantas. Tokį Konstitucijos kūrėjų sprendimą kai ku­rie Lenkijos konstitucionalistai vertina gana kri­tiškai. Piliečių teisių gynėjo (ombudsmeno), buvu­sio Konstitucinio Tribunolo pirmininko A. Zollio nuomone, Konstitucijoje nustatyta konstitucinio skundo apimtis yra per siaura, nes skundas ne­gali būti paduotas dėl konstitucines asmenų teises ir laisves pažeidžiančių teismų sprendimų. Konstitucinio Tribunolo pirmininkas M. Safjanas pri­pažįsta, kad konstituciniu skundu sunku pasi­naudoti, jam keliami reikalavimai nepakankamai aiškūs net profesionaliems teisininkams, nes pa­sirinktas konstitucinio skundo modelis yra gana komplikuotas - teisės nuostatų konstitucingumo abstrakčioji kontrolė yra susieta su tam tikru in­dividualios kontrolės elementu, nes teisės nuo­statos turi būti vertinamos atsižvelgiant į kon­kretų sprendimą. 27 Kai kurie autoriai netgi teigia, kad toks modelis nutolęs nuo demokratinėse vals­tybėse įprastų standartų: daugelyje valstybių, kur egzistuoja konstitucinio skundo institutas, jis gali būti pateiktas ne tik dėl norminių aktų, bet ir dėl individualių teisminių ar administracinių spren­dimų, ir netgi dėl viešosios valdžios institucijų ne­veikimo. Kita vertus, doktrinoje pažymima ir tai, kad Lenkijos teisinėje sistemoje įtvirtintas kon­stitucinio skundo modelis pašalina galimybę trak­tuoti šią teisinę priemonę kaip tam tikrą „virš-instancinę" kontrolę ir priskirti Tribunolui „ketvirtosios instancijos" vaidmenį. 3.Galimų esminių pasikeitimų samprata pagal Seimo 2007 m. patvirtintą konstitucinio skundo koncepciją Konstitucinio skundo priimtinumą sudaro trys pagrindiniai kriterijai, apibūdinantys teisių ar lais­vių pažeidimą, dėl kurio paduodamas konstitu­cinis skundas: konstitucinių teisių ar laisvių pa­žeidimas turi būti asmeninis, tiesioginis ir aktualus. Asmeninis pažeidimas yra, kai pažeistos as­meniškai paties pareiškėjo (konstitucinį skun­dą paduodančio asmens) konstitucinės teisės ar laisvės. Taip yra tada, kai pareiškėjas yra teisės normos adresatas ir toje normoje numatytomis aplinkybėmis kyla jo teisės arba laisvės, o re­miantis ginčijamu norminiu aktu priimtas galu­tinis sprendimas pažeidžia Konstitucijos saugomą pareiškėjo teisių ir laisvių sritį. Konstitucinis Tribunolas yra pažymėjęs, kad konstitucinis skun­das turi būti pagrįstas viešosios valdžios insti­tucijų veiksmais pažeistu asmeniniu (o ne ob­jektyviu) pareiškėjo teisiniu interesu; priešingu atveju konstitucinis skundas virstų actio popularis, o to tikrai nenumato Konstitucijos 79 straips­nis. Teisinio intereso pažeidimas turi būti su­sijęs su pareiškėjo teisine padėtimi - ginčijamo norminio akto nuostatų pritaikymas konkrečioje pareiškėjo byloje turi determinuoti pareiškėjo teisinę padėtį.28 Kai yra tiesioginis pažeidimas, skundas gali būti paduotas tik dėl norminio akto, kuriuo re­miantis buvo priimtas sprendimas pareiškėjo by­loje (net jeigu jis pačiame sprendime tiesiogiai nėra nurodytas). Konstitucinio Tribunolo prak­tikoje pareiškėjai dažnai bando ginčyti ne nor­minio akto, kuriuo pagrįstas teisės taikymo ak­tas, konstitucingumą, o kito norminio akto nepritaikymą. Galiausiai pažeidimo aktualumas reiškia, kad pareiškėjo konstitucinių teisių ar laisvių pažei­dimas turi būti realus, o ne potencialus ar hi­potetinis. Kitaip tariant, pažeidimas turi būti jau įvykęs arba tęstis konstitucinio skundo pa­davimo metu. Subsidiarumo principas. Pagal Lenkijos Res­publikos Konstitucijos 79 straipsnio 1 dalį kon­stitucinį skundą dėl įstatymo ar kito norminio akto atitikties Konstitucijai galima paduoti tada, kai teismas ar viešojo administravimo institucija rem­damiesi tuo norminiu aktu priėmė galutinį spren­dimą dėl pareiškėjo konstitucinių laisvių, teisių ar pareigų. „Galutinio sprendimo" sąlyga sukon­kretinama Konstitucinio Tribunolo įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kon­stitucinis skundas gali būti paduotas tik „nuėjus visą teisinį kelią, jeigu toks kelias numatytas".29 Tai reiškia, kad, prieš paduodamas konstitucinį skundą, pareiškėjas turi būti pasinaudojęs viso­mis galimomis instancinės kontrolės priemonė­mis ir kad skundas negali būti paduotas dėl to­kių įsiteisėjusių galutinių sprendimų, kurie įsiteisėjo dėl to, kad suinteresuotas asmuo neiš­naudojo visų teismo ar administracinio proceso instancijų galimybių. Konstitucinio Tribunolo po­žiūriu, subsidiarumo principas būtų paneigtas, jei­gu reikalavimas išnaudoti gynybos visose instan­cijose priemones būtų susijęs su paties pareiškėjo vertinimu, ar yra prasmės instancine tvarka ap­skųsti jo atžvilgiu priimtą sprendimą.30 Tribunolas yra konstatavęs, kad reikalavimas nueiti visą tei­sinį kelią reiškia, jog pareiškėjui nesuteikta tei­sė pačiam įvertinti, ar tikslinga pasinaudoti jam prieinamomis teisinėmis priemonėmis. Tačiau Lenkijos konstitucinės teisės doktrinoje pažy­mima, kad tokiai Konstitucinio Tribunolo pozicijai galima prikišti perdėtą formalizmą. Formalūs reikalavimai konstituciniam skundui. Įvesdami į Lenkijos teisinę sistemą konstituci­nio skundo institutą Lenkijos Respublikos Kon­stitucijos kūrėjai jos 79 straipsnyje įtvirtino, kad pasinaudoti šia konstitucinių teisių ir laisvių ap­saugos priemone galima „įstatymo nustatytais pa­grindais". Taigi dėl šio įstatyminio reguliavimo nurodymo konstitucinio skundo pateikimo tei­sinių prielaidų kyla ne tik iš Konstitucijos 79 straipsnio turinio, bet ir iš Konstitucinio Tri­bunolo įstatymo nuostatų (46 str. 1 d., 47 str.). Lenkijoje, kaip ir kitose valstybėse, konsti­tuciniam skundui yra keliami tokie formalūs rei­kalavimai: 1) skundo padavimo terminas - trys mėnesiai nuo įsiteisėjusio galutinio sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos (šį terminą įstaty­mų leidėjui jau teko taisyti - iš pradžių buvo nustatytas dviejų mėnesių terminas); 2) rašyti­nė skundo forma; 3) tam tikri skundo turinio reikalavimai: a) skunde turi būti aiškiai nuro­dytas įstatymas ar kitas norminis aktas, kuriuo remdamasis teismas ar viešojo administravimo institucija priėmė galutinį sprendimą dėl pareiš­kėjo konstitucinių laisvių, teisių ar pareigų ir ku rio konstitucingumą pareiškėjas ginčija; b) turi būti nurodyta, kokios konkrečiai pareiškėjo kon­stitucinės teisės ar laisvės ir kaip, pareiškėjo nuo­mone, buvo pažeistos, taip pat - kokiomis Kon­stitucijos nuostatomis šios teisės įtvirtintos; c) skundas turi būti motyvuotas, nurodant ne tik teisinius argumentus, bet ir konkrečias faktines aplinkybes; d) prie skundo turi būti pridėtas re­miantis ginčijamu norminiu aktu pareiškėjo by­loje priimtas konkretus sprendimas. Dar vienas specifinis Lenkijoje nustatytas for­malus reikalavimas yra tas, kad konstitucinį skun­dą turi parengti advokatas arba juriskonsultas; savarankiškai skundus gali parengti tik teisėjai, prokurorai, notarai ir teisės mokslų profesoriai bei habilituoti daktarai (Konstitucinio Tribunolo įstatymo 48 str. 1 d.). Taip pat tik advokatas ar­ba juriskonsultas gali parengti skundą dėl Kon­stitucinio Tribunolo sprendimo nepriimti konsti­tucinio skundo. Toks reikalavimas nustatytas atsižvelgiant į ypatingą šios konstitucinių teisių gynimo priemonės pobūdį ir siekiant užtikrinti, kad konstituciniai skundai teisiniu požiūriu bū­tų tinkamai suformuluoti, bei apriboti aiškiai ne­pagrįstų, pirma laiko ir kitokių nepriimtinų skundų srautą. Jeigu asmuo dėl finansinės pa­dėties negali sumokėti advokatui už skundo parengimą, jis turi teisę kreiptis į teismą pagal savo gyvenamąją vietą su prašymu paskirti jam advokatą arba juriskonsultą; kol teismas spren­džia šį klausimą, terminas konstituciniam skundui paduoti neskaičiuojamas (Konstitucinio Tribu­nolo įstatymo 48 str. 2 d.). Įstatymas nenuma­to, kad advokatas arba juriskonsultas privalo­mai dalyvautų Tribunolo posėdyje, taigi toliau savo teises pareiškėjas gali ginti savarankiškai. Už konstitucinio skundo padavimą iš pat pra­džių buvo numatytas mokestis, vėliau įstatymų leidėjas šį reikalavimą panaikino. Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo kasmet Seimui ir Senatui pateikiamoje informa­cijoje apie Tribunolo veiklą pažymima, kad daž­niausi konstitucinių skundų trūkumai, lemian­tys jų nepriimtinumą, yra tai, jog nenurodoma, kokia pareiškėjo teisė ar laisvė buvo pažeista, kaip ji buvo pažeista, koks norminis aktas skun­džiamas; be to, skundai nepakankamai moty­vuojami tuo požiūriu, kuo pasireiškia skundžiamo akto nekonstitucingumas, nenurodoma, koks skundžiamo norminio akto ir pareiškėjo atžvil­giu priimto individualaus sprendimo ryšys. Daž­na priežastis, dėl kurios konstituciniai skundai nepriimami nagrinėti iš esmės, taip pat yra tei­sinių priemonių neišnaudojimas.31 Lietuvos Respublikos Seimas 2007 . liepos 4 d. nutarimu patvirtino individualaus konstitucinio skundo koncepcija Žin., 2007, Nr. 77-306132. Koncepcijoje numatyta Teisinėje valstybėje visiems užtikrinamos galimybės savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų, tiek ir nuo valstybės valdžios institucijų  teisėkūros subjektų priimtų teisės aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams. Asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų teisės klausimą; šią teisę turi kiekvienas asmuo; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepaisant jo teisinio statuso; asmenų pažeistos konstitucinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai teisme turi būti ginami, nepaisant, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija  procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas. Šiuo metu Lietuvoje asmenims garantuojama teisė kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą ir pasinaudoti tarptautinėmis teisminėmis žmogaus teisių gynimo priemonėmis, tačiau nėra individualaus konstitucinio skundo instituto, kuris leistų nacionaliniu ir konstituciniu lygiu Konstituciniame Teisme išspręsti teisės klausimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Pagal Konstituciją asmeniui turi būti užtikrinta teisė apginti savo pažeistas konstitucines teises ir laisves ne tik bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismuose, bet ir Konstituciniame Teisme. Ši teisė yra ypatinga konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos nuo viešosios valdžios neteisėtų sprendimų priemonė. Taigi individualaus konstitucinio skundo atsiradimas yra nulemtas Lietuvos konstitucinės sistemos. Laikantis tokios koncepcijos, Lietuvos teisinėje sistemoje būtina konstituciniu lygiu įtvirtinti individualaus konstitucinio skundo institutą ir tuo užtikrinti ypatingą šio institutą apsaugą. 4. Konstitucinis skundas ir kreipimasis į Europos Žmogaus Teisinių Teismą (kas bendro?) Šiuo metu žmogaus teisės yra tapusios ne tik pagrindiniu Vakarų demokratijos saviraidos, bet ir demokratinių šalių vidaus bei užsienio politikos principu. Visų šalių politinių santvarkų demokratiškumo „lygis“ nustatomas pagal žmogaus teisių apimtį ir jų įgyvendinimo lygį. Daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių (pvz.: Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje), kuriose veikia konstituciniai teismai ar jiems prilygintos institucijos, asmenys turi teisę dėl savo pagrindinių (konstitucinių) teisių ir laisvių pažeidimų kreiptis į šiuos teismus tiesiogiai. Senas demokratijos tradicijas turinčiose ir teisinės valstybės principus gerbiančiose valstybėse pripažįstama tokia asmens pažeistų teisių gynimo teisė, galimybė ir būtinybė. Pavyzdžiui, Vokietijos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad „piliečių skundai yra svarbi teisės priemonė, nes patenkinus skundą jo poveikis gerokai pranoksta jo svarbą atskiram asmeniui“. Europos žmogaus teisių teismo veiklos teisinis pagrindas - EŽTK ir jos Antrasis bei Devintasis protokolai, taip pat Teismo reglamentas. Teismo reglamentą sudaro Reglamentas A, kuris nustato Komisijos ar valstybių perduotų bylų nagrinėjimo tvarką, ir Reglamentas B, susidedantis iš modifikuotų, atsižvelgiant į EŽTK Devintojo protokolo nuostatas, Teismo veiklos taisyklių, reglamentuojančių fizinių asmenų, jų grupių ar nevyriausybinių organizacijų pateiktų peticijų nagrinėjimo tvarką. Be to, 1998 metais įsigaliojo EŽTK Vienuoliktasis protokolas, numatęs Konvencijos institucijų reformą ir iš esmės pakeitęs Teismo veiklos teisinius pagrindus, taip pat panaikinęs Devintąjį protokolą. Individualiose peticijose keliami klausiniai apima vis daugiau problemų, susijusių su EŽTK taikymu: fizinių bausmių taikymą, prievartinį psichikos ligonių hospitalizavimą, valkatų sulaikymą, įtariamųjų įvykdžius teroristinius aktus ir recidyvistų areštą, kalinių teises, karinės ir profesinės drausmės užtikrinimą, teisminio nagrinėjimo trukmę ir nešališkumą, telefoninių pokalbių klausymą, skyrybų ir abortų draudimą, įstatymus homoseksualizmo klausimais, pakeitusių lytį asmenų teisinį statusą, visuomenės informavimo priemonių veiklos laisvę, vaikų rūpybą ir priežiūrą, nesantuokinių vaikų statusą, profesinių sąjungų veiklą, imigraciją, deportaciją ir ekstradiciją, nacionalizacijos padarytų nuostolių atlyginimą bei nuosavybės teises ir kt. EŽTK teikiama apsauga yra susijusi tik su individo ir valstybės institucijų ar pareigūnų (pačia plačiausia prasme) santykiais. Vadinasi, individas gali paduoti peticiją tik dėl valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų ar neveikimo, kuriuo pažeisti valstybės įsipareigojimai pagal Konvenciją, t.y. dėl tokio EŽTK pažeidimo, už kurį gali būti laikoma atsakinga valstybės institucija ar pareigūnas. Individas negali skųstis Konvencijos institucijoms dėl privačių asmenų veiksnių (pavyzdžiui, gydytojų ar teisininkų), kai valstybė nėra už juos atsakinga. EŽTK 6,7 str. numato. Valstybėms pareiga užtikrinti veiksminga ir prieinama teisine ginyba šalies viduje, todėl individualus konstitucinis skundas tokia galimybė tik praplatintu ir sumažintų peticiju į Strasburą kiekį. Žodžiai „turi teisę", vartojami Konstitucijos nuostatoje „Asmuo turi teisę kreip­tis į teismą", gali sudaryti įspūdį, kad tokia teisė yra savarankiška konstitucinė galimybė, prilygstanti klasikinėms prigimtinėms žmogaus galimybėms Konstitucijos 19-26 str.. Tačiau logiškai suvokiant, kad minėtą nuostatą galima perfrazuoti žodžiais „asmuo turi teisę teisme ginti pažeistą konstitucinę teisę", ir sistemiškai atsižvelgiant, kad aptariama teisė Konstitucijos II skirsnyje tarsi apsupta įvairių išly­gų (K 27 str.), ribojimų (K 28 str.) ir garantijų (K 29 str., 31 str.), galima aiškinti, kad teisė kreiptis į teismą iš esmės nėra nei prigimtinė, nei savarankiška valstybės sukurta teisė. Ji veikiau laikytina konstitucine garantija, t. y. visų (!) konstitucinių asmens galimybių gynimo būdu (instrumentu). Šiuo požiūriu asmuo objektyviai negali gintis teisme, jei jis remiasi tik Konstitucijos 30 str. 1 dalimi, kartu nesirem­damas kuriuo nors iš Konstitucijos 19-26 straipsnių (ar 48-52 str.). Vertinant aptariamos galimybės (garantijos) pobūdį, loginiu ir sisteminiu požiū­riu galima teigti, kad teisė kreiptis į teismą yra: • subjektinė tuo požiūriu, kad „žmogus laisva valia tvarko savo asmeninį gyve­nimą, santykius su kitais asmenimis ir laisva valia naudojasi teismine gynyba. Tokį aiškinimą pateikė Konstitucinis Teismas, vertinda­mas Konstitucijos 22 straipsnį, nors aptariamos teisės subjektinį pobūdį iš esmės rodo Konstitucijos 30 str. 1 dalis; • individuali tuo požiūriu, kad jos subjektas turi būti suinteresuotas asmenine -subjektinės teisės ir su ja susijusių interesų - gynyba. Tokios gynybos konsti­tucinė garantija (K 30 str. 1 d.) neapima asmens teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų „bet kieno teisę" ar viešąjį interesą; • universali, nepaisant jos subjekto pilietybės. Tai rodo terminas „asmuo" („Asmuo /.../ turi teisę"; K 30 str. 1 d.), kurio turinys nėra siauresnis nei są­vokos „žmogus". Šiuo aspektu svarbus Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad terminas „asmuo" gali būti laikomas „žmogaus" sinonimu. Todėl gali­ma suprasti ir pateisinti, kodėl įstatymų leidėjas įtvirtina „užsieniečio teisę skųstis" ne tik valdymo institucijoms, bet ir teismui (pastarajam - jei atsisa­koma išduoti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat dėl leidimų laikinai apsigyventi ar dirbti panaikinimo (žr. įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 47 str.);33 sąlygiška pagal subjekto amžių ir veiksnumą. Logiškai ir sistemiškai aki­vaizdu, kad aptariamos galimybės subjektas turi būti objektyviai pajėgus su­vokti (pagrįsti\), kad tariamai37 pažeistos konstitucinės jo teisės. Todėl įsta­tymų leidėjas nepažeidžia aptariamos galimybės esmės, jei nustato, kad vai­kas, manantis, kad tėvai pažeidinėja jo teises, turi teisę nuo keturiolikos metų kreiptis gynybos į teismą (CK 3.164 str. 2 d.). Šiuo atveju svarbu, kad įstaty­mų leidėjas numato vaiko, neturinčio keturiolikos metų, neteisminę savigyną (,jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, jis turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją /.../"; CK 3.164 str. 2 d.), taip pat vaiko tėvų ar globėjų iniciatyva įgyvendinamą vaiko teisminę gynybą (pagal CK 3.163 str., 3.240 str., nepilnamečių ar ne­veiksnių asmenų teises teismine tvarka gali ginti jų tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai); savo esme ir paskirtimi „transformuojama" į adekvačią juridinio asmens ga­limybę. Taigi kiekvienas juridinis asmuo, kaip Lietuvos Respublikos juris­dikcijoje esančių fizinių asmenų susivienijimas, gali ginti save remdamasis Konstitucijos 30 str. 1 dalimi; absoliuti pagal tiesioginį taikymą, t. y. įstatymų leidėjo galias nustatyti subjektyvias išlygas ar „įgyvendinimo tvarką". Taigi iš principo asmuo gali kreiptis į teismą remdamasis Konstitucijos 30 str. 1 dalimi (ir K 6 str. 1 d.), nesvarbu, ar: a) jis papildomai remiasi CPK, BPK ar kito įstatymo įtvirtinta norma; b) yra konkretus įstatyminis ar administracinis reglamentavimas, tiesiogiai skelbiantis, kad asmuo gali skųstis teismui. Šiuo atveju svarbus Konstitucinio Teismo aiškinimas, kad: a) „Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies norma įpareigoja įstatymų leidėją iš­leisti žalos atlyginimą nustatančius įstatymus. /.../ Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, todėl net ir nesant atitinkamo įstatyminio reguliavimo asmuo gali reikalauti jam atlyginti neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais padarytą žalą tiesiogiai remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi bei kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose nustatytos atitinkamų žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo garantijos"; b) „teisė kreiptis į teismą yra absoliuti". Absoliutumas šiuo atveju, logiškai mąstant, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teismų kompetenciją (Kili str. 4 d.), neturi galių iš esmės apriboti asmens galimybę tiesiogiai kreiptis į kurį nors bendrosios kompetencijos ar specializuotą teismą (išskyrus Konstitucinį Teismą, kurio kompetencija, tiesiogiai nustatyta Konstitucijoje, neapima ga­limybės priimti ir nagrinėti tiesiogiai asmens pateiktus prašymus; žr. K 110 str. 2 d.). Visa tai leidžia abejoti, ar pakankamai pagrįstas (konstituciš­kai nepriekaištingas) minėtas (šio darbo II.3.5.2 skirsnyje) Lietuvos Aukš­čiausiojo Teismo aiškinimas, kad: a) „teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka". Toks išaiškinimas nevisiškai įtikinamas: jis tarsi kupinas teisinio pozityvizmo, t. y. sudaro įspū­dį, kad „Konstitucija galioja įstatymų nustatyta tvarka", nors iš principo yra (pagal Konstitucijos 6 ir 7 straipsnius turi būti!)34 atvirkščiai: „įstatymai galioja Konstitucijos nustatyta tvarka". Aišku, formaliu požiūriu tiek rinkimų teisė, tiek peticijos teisė, susirinkimų teisė ar teisė vienytis į politines partijas įgy­vendinamos „tam tikra įstatymų nustatyta tvarka". Tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti bet kokią „įgyvendinimo tvarką", materialiai neatsižvelgdamas į „Konstitucijoje nustatytą tvarką", o teismas – pernelyg sureikšminti ne tiek „įstatymo nustatytą tvarką"', kiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aprobuotą teismų praktiką. Todėl preciziniu požiūriu galima patiks­linti, kad asmuo turi principinę galimybę kreiptis į teismą jam tinkamu būdu (pvz., prašyti pripažinti teisę atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą), o teismas - principinę pareigą argumentuotai (vadovaudamasis įsta­tymu, aprobuota teismų praktika) ir laikydamasis teisėjų etikos nurodyti pareiškėjui, kodėl jo kreipimasis yra netinkamas, koks kreipimasis yra veiksmingas, kas lemia objektyvų būtinumą formaliai kreiptis su prašymu „pripažinti teisiškai reikšmingą faktą", t. y. pripažinti faktą, turintį teisinę reikšmę nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti. Antraip su­ sidarytų įspūdis, kad teismas, būdamas viešosios valdžios institucija (K 5 str. 1 d.), neprivalo tarnauti žmonėms (K 5 str. 3 d.). Pažymėtina, kad jei asmuo mano, jog teismo, atsisakančio priimti ir nagrinėti kreipimąsi, argumentai neįtikinami ar objektyviai nepagrįsti, jis iš principo turi konstitucinę galimy­bę ginti aptariamą teisę pagal Konstitucijos 30 str. 1 dalį, t. y. apskųsti teismą aukštesniam teismui (nesvarbu, ar tokią galimybę numato įstatymai: šiuo at­veju lemiamą reikšmę turi Konstitucijos 6 str. 1 dalis ir 30 str. 1 dalis!);35 b) „tiesiogiai Konstitucijos pagrindu ieškinys gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai - įstatymai ar poįsta­ tyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai". Toks išaiškinimas nėra (tikinamas konstituciniu požiūriu, kadangi jis taip pat kupinas teisinio pozityvizmo ir iš esmės ydingo požiūrio, kad Konstitucija neva galioja įstatymų „nustatyta tvarka". Toks išaiškinimas perša mintį, kad ne teismas, bet į jį dėl savigynos kreiptis siekiantis žmogus privalo remtis ginčo santykį detalizuojančiais „įstatymais ar poįstatyminiais aktais", tarsi Konstitucija nėra tiesiogiai taikomas aktas, o formaliai konstitucingas minis­terijos. Vyriausybės įstaigos ar kitos valdymo institucijos „poįstatyminis ak­tas" teismui yra svarbesnis nei Konstitucijos nuostata - „kiekvienas savo tei­ses gali ginti remdamasis Konstitucija" (K 6 str. 1 d.). Turint visa tai omeny­je, pateiktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, viena vertus, galima suprasti praktiniu (teismų darbo krūvio) požiūriu, kita vertus, galima laikyti nevisiškai įtikinamu pagal Konstitucijos 6 str. 2 dalį: susidaro prieštaringas įspūdis, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas perfrazavo Konstitucijos nuo­statą „kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija" žodžiais, kad... kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, jeigu Konsti­tucijos nedetalizuoja konstitucingi įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Išeina, kad norminė esanti Konstitucija asmens subjektinės savigynos lygmeniu visiškai norminė (tiesiogiai taikoma) ra tuo atveju, jei jos... nede­talizuoja konstitucingi įstatymai ir „poįstatyminiai aktai".36 Yra ne tik status negativus, bet ir status activus (sąlygiškai - status positivus) grupę sudaranti teisė tuo požiūriu, kad asmens ini­ciatyva ir valstybės vardu veikiantis teismas (K 109 str. 4 d.) rodo aktyvią santykio „žmogus ir valstybė" būseną ir, jei savigyna nukreipta atremti priva­taus asmens kėsinimąsi, teigiamus šio santykio aspektus, nors potencialiu konstitucinių asmens teisių pažeidėju, pagal Konstitucijos II skirsnio pavadi­nimą, pirmiausiai laikytina valstybė (jos institucijos ir pareigūnai). Galioja ne tik santykiu „žmogus ir valstybė", bet ir žmonių ar jų junginių san­tykiams. Tai išplaukia iš sisteminio Konstitucijos 28 straipsnio ir 30 str. 1 dalies ryšio, pagal kurį piktnaudžiavimas prigimtinėmis vertybėmis (K 28 str.) nėra konstitucinė vertybė ir gali būti slopinamas tiek objektyvia valstybės, tiek subjektinė suinteresuoto žmogaus (ar juridinio asmens) gyny­ba. Šiuo požiūriu galima suprasti (ir konstituciškai pateisinti), kodėl, pvz., įstatymų leidėjas nustato, kad: a) jeigu asociacijos (K 35 str. 1 d.) „nario tei­sės ar teisėti interesai asociacijoje yra pažeidžiami, narys turi teisę ginti juos teismine tvarka" (Asociacijų įstatymo 4 str. 6 d.); b) asociacijos narys turi tei­sę „ginčyti teisme visuotinio narių susirinkimo bei kolegialaus valdymo or­gano nutarimus ir administracijos sprendimus" Neapima galimybės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, t. y. ginti savo konstitucines teises pareiškimu („konstituciniu skundu") Konstituciniam Tei­smui (K 106 str.). Tiesa, pagal Konstitucijos 6 str. 2 dalies ir 110 str. 2 dalies loginį ir sisteminį ryšį, galima teigti, kad asmuo, negalėdamas reikalauti, jog teisėjas savo iniciatyva kreiptųsi į Konstitucinį Teismą dėl konkrečioje byloje taikytino įstatymo ar Vyriausybės nutarimo konstitucingumo, turi teisę moty­vuotai prašyti (apeliuoti), kad teisėjas pasinaudotų minėta galimybe. Išvados 1. Konstitucinio skundo institutas įtvirtina kompromisą tarp individualaus ir viešojo intereso, kai kitomis panašaus pobūdžio priemonėmis tokio rezultato pasiekti neįmanoma – gindamas individualų interesą, jis kartu saugo ir viešąjį interesą bei padeda išvengti socialinių konfliktų arba iki galo juos sureguliuoti. Tokiu būdu visuomenė yra integruojama konstitucijoje įtvirtintų vertybių atžvilgiu. Tačiau tokį efektą galima pasiekti tik tada, kai konstitucinio skundo institutas funkcionuoja realiai, t. y. tik tada, kai valstybės konstitucinės priežiūros institucija yra pajėgi užtikrinti asmens teisės į konstitucinį skundą realizavimą. 2. Vienintelio konstitucinio skundo pavyzdžio nėra ir negali būti. Skirtingos kiekvienos valstybės teisinės, socialinės ir kultūrinės sąlygos lemia, jog kiekvienoje iš jų funkcionuoja unikalus konstitucinio skundo modelis, kurį, remiantis pasirinktais kriterijais, galima gretinti su kitų valstybių konstituciniais modeliais ir daryti apibendrinančias išvadas. 3. Diskusijos dėl galimo konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo Lietuvos teisinėje sistemoje pamažu įgauna pagreitį, tačiau jis dar nėra pakankamas, kad būtų imtasi konkrečių darbų – daugelis jų yra deklaratyvaus pobūdžio politinių kampanijų dalis. Nėra atlikta jokių tyrimų, ar visuomenė yra pakankamai brandi, kad norėtų ir mokėtų naudotis konstitucinio skundo institutu. Ir nors Lietuvoje asmenys šiuo metu tam tikra prasme netiesiogiai, t. y. per bendrosios kompetencijos ir administracinius teismus, gali kreiptis į Konstitucinį Teismą, toks mechanizmas neužtikrina stabilios ir aukšto lygio pagrindinių asmens teisių ir laisvių apsaugos. 4. Konstitucinis skundas yra ypatinga teisinė prie­monė apginti pažeistas konstitucines asmens tei­ses ir laisves, kartu pašalinant iš teisės sistemos Konstitucijai prieštaraujančius teisės aktus. Ki­taip nei actio popularis, kurio tikslas - išimtinai teisės konstitucingumo apsauga, konstitucinis skundas visų pirma yra skirtas apsaugoti asmens konstitucines teises ir turi būti grindžiamas pa­reiškėjo asmeniniu teisiniu interesu. 5. Atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos patirtį, norėtųsi pažymėti keletą momentų, autorės nuo­mone, svarbių svarstant konstitucinio skundo įve­dimo į Lietuvos teisinę sistemą klausimą ir ieš­kant optimalaus šio skundo modelio. 6. Konstitucinio skundo teisė turėtų būti suteikta ne tik piliečiams, bet ir visiems fiziniams ir ju­ridiniams asmenims, kurių konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos (pažeidžiamos). 7. Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įsta­tyme nustatant esminius konstitucinio skundo bruožus ir jam keliamus reikalavimus reikėtų aiš­kiai apibrėžti ir konstitucinio skundo pagrindą, t. y. tas konstitucines teises ir laisves, kurios ga­lėtų būti ginamos šia teisine priemone. Lenki­jos Respublikos Konstitucijos kūrėjai numatė vie­nintelę išimtį - užsieniečių teisę gauti prieglobstį ir pabėgėlio statusą; o štai, pavyzdžiui, Vokieti­jos Federalinio Konstitucinio Teismo įstatyme, atvirkščiai, yra nustatyta, dėl kurių konstituci­nių teisių gynimo galima kreiptis į Konstitucinį Teismą. 8. Konstitucinio skundo instituto veiksmingu­mas labai priklauso nuo jo objekto. Kadangi šio teisinio instituto įvedimo tikslas yra stiprinti kon­stitucinių asmens teisių ir laisvių apsaugą, ren­kantis konstitucinio skundo modelį visų pirma turėtų būti orientuojamasi į tai, kad jis suteiktų kuo platesnių galimybių asmenims apginti savo pažeistas konstitucines teises ir laisves. Todėl reikėtų užtikrinti galimybę konstitucinius skundus paduoti dėl visų valstybės valdžios veiksmų (ar neveikimo), kuriais tos teisės pažeidžiamos, taigi ne tik dėl Konstitucijai prieštaraujančių normi­nių aktų, bet ir, kitaip nei Lenkijoje, dėl teis­mo institucijų priimtų sprendimų. 9. Lenkijos pasirinkto konstitucinio skundo mo­delio pranašumas tas, kad jis nesudaro prielai­dų Konstitucinio Tribunolo intervencijai į ben­drosios kompetencijos ir administracinių teismų veiklos sritį. Tačiau tai, kad Konstitucinis Tri­bunolas negali panaikinti teismo sprendimo, pa­grįsto Konstitucijai prieštaraujančiu norminiu aktu, suponuoja ilgesnį ir sudėtingesnį pažeistų asmens konstitucinių teisių ir laisvių gynimo kelią nei, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur Federalinis Konstitucinis Teismas, pripažinęs įstatymą ar kitą teisės aktą prieštaraujantį Konstitucijai, pats pa­naikina juo pagrįstą teismo sprendimą. Todėl net ir pasirinkus tokį konstitucinio skundo modelį kaip Lenkijoje, t. y. kai konstituciniu skundu gali būti ginčijamas tik įstatymų leidėjo ar kitų teisėkūros subjektų priimtų teisės aktų konstitucingumas, svarstytina, ar Konstituciniam Teis­mui neturėtų būti suteikta teisė panaikinti antikonstituciniu įstatymu (kitu teisės aktu) pa grįstą pareiškėjo atžvilgiu priimtą teismo spren­dimą, nes tai pagreitintų pažeistų pareiškėjo teisių atkūrimo procesą. Literatūra 1. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija (106 str.). 2. Lietuvos Respublikos Seimas 2007 . liepos 4 d. nutarimu patvirtinta individualaus konstitucinio skundo koncepcija Žin., 2007, Nr. 77-3061 3. Seimo 2007 m. liepos 4 d. nutarimas „Dėl Individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2007, Nr. 77-3061;  http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=301583&p_query=&p_tr2= 4. Seimo rūmuose 2006 m. sausio 24 d. Konstitucijos komisijos surengtos diskusijos „Individualaus konstitucinio skundo įtvirtinimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje problemos ir perspektyvos“ medžiaga (http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4130&p_d=50943&p_k=1) 5. V. Staugaitytė. Konstitucinis skundas: Lenkijos Respublikos patirtis // Justitia. 2006/1. p. 32-42. 6. E. Masnevaitė, E. Normantas. Europiniai konstitucinio skundo modeliai ir jų socialinė - teisinė perspektyva Lietuvoje // Socialiniai mokslai Nr. 3 (49), 2005. 7. Banaszak B. Prawo konstytucyjne, 3. wydanic. Warszawa, 2004. 8. Czeszejko-Sochacki Z. Skarga konstytucyjna w pravvie polskim // Przegląd Sejmowy. 1998, Nr. 1(24), p. 31-54. 9. Czeszejko-Sochacki Z. Sądownictwo konstytu­cyjne w Polsce na tie porownawczym. Warszawa, 2003. 10. Garlicki L. Polskie prawo konstytucyjne (zarys wyktadu), 7 vvydanie. Warszawa, 2003. 11. Trzcinski J. Zakrcs podmiotovvy i podstavva skar-gi konstytucyjnej // Skarga konstytucyjna (praca zbioro-wa pod red. J. Trzcinskiego). Warszawa, 2000. P. 46-65. 12. Wicrzbowski B. Skarga konstytucyjna jako šro-dek ochrony praw cztowieka i obyvvatela // Konsty-tucja i gwarancje jej przestrzegania. Warszawa, 1996. P. 209-221. 13. Zoll A. Czy Polska jest panstvvem prawnym? (vvystąpienie wygioszone w trakcie debaty u Prezydenta RP 15 stycznia 2004 r,):

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!