Informacijos samprata ir teisė į informaciją

Teisė į informaciją yra viena svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių, užtikrinanti pliurastinę demokratiją valstybėje. Ši teisė yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, taip pat tarptautiniuose dokumentuose, sakykime, Europos žmogaus teisių ir laisvių Konvencijos 10 straipsnyje. Istoriškai teisė į informaciją buvo garantuota daug vėliau nei žodžio laisvė ar kitos pilietinės teisės. Kintant supratimui apie žmogaus ir valstybės santykį, liberaliąja demokratija pripažinus bene tinkamiausia valdymo forma, atsirado poreikis užtikrinti tiek valdžios atsakingumą prieš savo piliečius, tiek kurti atvirą pilietinę visuomenę. Teisė į informaciją, garantuojanti nekliudomą informacijos skleidimą, gavimą ir naudojimą, nuomonių pliuralizmą, tapo vienu pagrindiniu šio poreikio įgyvendinimo elementų. Šios teisės svarba taip pat išaugo prasidėjus vadinamajam informaciniam amžiui, kur žinios tapo preke ir pagrindiniu žmogaus elgesio, veiksmų ir požiūrio formavimo šaltiniu. Lietuvoje ši teisė yra viena naujausių konstitucinių teisių, įstatymuose įtvirtinta tik paskutiniajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, valstybei atgavus nepriklausomybę.
Pagrindine problema yra ta, kad daugelis žmonių dar nėra kaip reikiant įsisavinę teisės į informacijos esmės, todėl pasitaiko atvejų, kai informacijos laisvė yra traktuojama ne visiškai teisingai, pažeidžiant žmogaus teisę į privatų gyvenimą, asmens garbę ir orumą ar paprasčiausiai netinkamai reguliuojant informacijos laisvę, jos skleidimą ir platinimą. Mano darbo tikslas būtų išaiškinti šios teisės svarbą ir esmę, tačiau dėl pernelyg mažos darbo apimties, deja, to nepavyks padaryti išsamiai. Pirmiausia aptarsiu, kas apskritai yra informacija šiuolaikinėje visuomenėje, kaip ji apibrėžiama teisiškai. Po to paanalizuosiu informacijos laisvės sudėtines dalis: žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę, kokios šių laisvių ribos. Kadangi teisė į informaciją nėra neribota, aptarsiu, kada šią teisę privaloma derinti su kitomis žmogaus, visuomenės teisėmis. Paskutinė darbo dalis bus skirta informacijos platintojų, rengėjų, kaupiančių asmenų teisėms ir pareigoms apibrėžti, siekiant išaiškinti, kaip ribojamos šių asmenų galios, saugant privatų žmogų.
Rašto darbe remsiuos dabartine Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri yra informacijos santykių reguliavimo pagrindas, Konstitucinio Teismo nutarimais, įstatymais, užtikrinančiais informacijos laisvę ir reglamentuojančiais viešosios informacijos priemonių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!