Institucinės Jurisprudencijos samprata

Institucinę jurisprudencijos sampratą toliau konkretina teisės ir valstybės san­tykis: kuriam iš šio santykio narių teiktinas pirmumas - teisei ar valstybei? Tai nėra tik teorinis klausimas. Jo praktinė reikšmė pri­klauso nuo to, valstybė saistoma teisės kaip iš visuomenės kylan­čios tvarkos ar, atvirkščiai, - gali laisvai, savo nuožiūra kurti, kai­talioti tą tvarką.
R. Z. Lifšicas mano, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kam teikiama pirmenybė apibrėžiant pačią teisę - teisinėms idė­joms, teisės normoms ar teisiniams santykiams. Pirma, jeigu remsimės normatyvistine (etatistine) teisės sampra­ta, kur valstybės valia - vienintelis teisės šaltinis, o teisės norma -vienintelė teisės būtis, tai pirmumą, be abejo, reikės teikti valstybei. Valstybė tada nėra saistoma jokios kitos teisės, kaip tik savo sukur­tosios. Tai nėra veiksmingas valstybės savavaliavimo teisėkūroje varžymas, nes valstybė visada gali pakeisti sau nenaudingus įstatymus naudingais.
Institucinė teisės samprata, iš vidaus suvienydama prigimtinę ir pozityviąją teisę, kartu parodo, kokio pobūdžio yra jų santykis. Tas santykis, viena vertus, yra genetinis - pozityvioji teisė išvedama iš prigimtinės, kita vertus, jis yra norminimo ir sankcionavimo santy­kis: pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia vals­tybės ginama elgesio taisykle. Prigimtinė teisė yra humanistinis po­zityviosios teisės turinys, valstybės leidžiamų įstatymų teisinės ver­tės kriterijus, o pozityvioji teisė - prigimtinės teisės institucinė for­ma. Pozityvioji teisė plėtojasi kaip prigimtinės teisės skelbiamų ver­tybių konkretinimas, sankcija ir garantas. Valstybės leidžiami įstaty­mai tik tada yra teisiniai, kai neprieštarauja prigimtinei teisei.
Teisingumo vykdymas (civilinių, baudžiamųjų ir administraci­nių teismų veikla) - tai konkretaus asmens subjektinių teisių susiau­rinimas tokiu mastu, kokiu tų teisių turėtojas atsisakė vykdyti parei­gas, kurių vykdymą įstatymai laiko būtinu siekiant legalizuoti to as­mens teises visuomenėje.
Įstatymų leidėjas ir teisėjas nekuria teisės kaip leidimų ir palie­pimų pusiausvyros, o tik suvokia ir formuluoja, konkretina ją kon­krečių santykių atžvilgiu. Bet šiuo požiūriu teisėjas yra universales­nis už įstatymų leidėją, nes jam tenka šiai teisių ir pareigų pusiausvy­rai palenkti ir tuos socialinių santykių atvejus, kurių nenumatė ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!