Teisminių institucijų, teismų precedento bei jų praktikos apibendrinimo konstitucinė samprata

Įvadas Darbo aktualumas. Darbe naginėjamos teisminių institucijų, teismų precedento bei jų praktikos apibendrinimo konstitucinė samprata, konsultacijos teisėjams kaip priemonė formuoti vienodą teismų praktiką. Nagrinėjama konsulta­cijų esmė, paskirtis ir teisinė galia. Konsultacijos teisėjams tiriamos keliais aspektais: konsultacijos kaip teisės šaltinis; konsultacijų ir teisingumo vykdymo sąveika; konsultacijos ir teisėjų nepriklausomumas. Taip pat nagrinėjama reali konsultacijų teisėjams įtaka teisinei sistemai. Darbo objektas - teisminių institucijų, teismų precedento bei jų praktikos apibendrinimo konstitucinė samprata. Darbo tikslas – išanalizuoti teisminių institucijų, teismų precedento bei jų praktikos apibendrinimo konstitucinė samprata. Darbo uždaviniai: 1. pateikti teisminių institucijų konsultacijų konstitucinį vertinimą; 2. ištirti teismų precedento bei jų praktikos apibendrinimo konstitucinė samprata; 3. nustatyti teismų praktikos apibendrinimo konstitucinė samprata. 4. išanalizuoti teisminių institucijų praktikos apibendrinimo konstitucinė samprata. Darbo metodai: teisės aktų sisteminė ir loginė analizė, teorinės literatūros sisteminė analizė. 1.Teismu instancinės sistemos konstitucinė samprata Išskirtinę teisminės valdžios vietą valstybės valdžios sistemoje apibū­dina tai, kad teisminė valdžia įgyvendina teisingumo vykdymo valstybėje funkciją. Tai pagrindinė teisminės valdžios funkcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. l d. Jos negali įgyvendinti jokia kita valstybės valdžios institucija ar pareigūnas, išskyrus teismą. Dėl teisingumo funkcijos apimties ir ribų konstitucinės teisės moksle nėra vieningos nuomonės. Neretai teigiama, kad konstituciniai teismai, atliekantys konstitucinės priežiūros funkciją, teisingumo nevykdo ir nepriklauso teisminei valdžiai.1 Mano manymu, siekiant įvertinti teismu instancinės sistemos konstitucinio principo kontekste, itin reikšminga yra Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Jau buvo nurodyta, kad nors Konstitucinis Teismas kon­sultacijų teisėjams teikimą legalizuojančių Teis­mų įstatymo nuostatų nepripažino prieštarau­jančiomis Konstitucijai (tai ir neįėjo į jo tyrimo objektą), tačiau Konstituciniam Teismui pri­ėmus 2006 m. kovo 28 d. nutarimą tokias kon­sultacijas teikti nustota. Teisingumo turinį sudaro teismų veikla sprendžiant konkrečius ginčus dėl teisės, atsirandančius visuomenėje dėl įvairių konfliktu (turtinius, darbo, politinio pobūdžio ginčus, piliečių skundus dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų ir kt.).2 Teismai šiuos ginčus sprendžia nagrinėdami baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas, griežtai laikydamiesi įstatymų nustatytos teisminio proceso tvarkos. Teisminio proceso tvarkos reikalavimai įgyvendinant teismine valdžia yra esminiai: aukštesniajam teismui visi procesinės teisės pažeidimai gali būti pagrindas teismo sprendimui panaikinti. Teisminei valdžiai būdinga specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema. Ši kontrolė gali būti tik teisinė: kontroliuojama, ar teisino sprendimai yra teisėti, ar jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas. Ši kontrolė gali būti tik vidinė: žemesniojo teismo sprendimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė (apeliacinė ar kasacinė) teisminė institucija.3 2006 m. kovo 28 d. nutarime Kon­stitucinis Teismas aiškiai konstatavo, kad „aukš­tesnės instancijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teik­ti jiems kokių nors privalomų ar rekomendaci­nio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti spren­džiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nuro­dymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertina­mi kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ai­tra viręs".4 Mano manymu Konstitucinio Teismo pozicija yra pagrįsta nes instancinė teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai, ji turi būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Tai aišku kainuoja (teismų darbas ir pan.) tačiau nereikia skelbtis demokratine respublika jei nėra pinigų. Baltarusijos diktatūra kainuoja mažiau tačiau ir neturi nepriklausomo teismų sistemos. Kitaip aiškinant instancinę teismų sistemą įtvirtinančias Konstitu­cijos nuostatas, būtų sudarytos prielaidos aukš­tesnės instancijos teismams (ar jų teisėjams) pri­siimti Konstitucijoje jiems nenumatytas funk­cijas, Konstitucijoje nenustatytus įgaliojimus, paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisėjų nepri­klausomumą. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas nėra detaliau pasisakęs, kodėl konsultacijos teisėjams yra vertinamos kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra viręs, paneigiantis teisėjų nepriklausomumą, todėl konsultacijų teisėjams verti­nimas teisėjų nepriklausomumo kontekste turė­tų būti išplėtotas. Įvertinus pirmiau pateiktus argumentus gali­ma daryti išvadą, kad konsultacijos teisėjams tu­ri įtakos, keliančios grėsmę dalykiniam teisėjų nepriklausomumui, požymių ir dėl to vertinti­nos negatyviai. Dalykinis teisėjų nepriklausomu­mas reiškia, kad vykdančių teisingumą teisėjų atžvilgiu yra draudžiamas bet koks dalyvaujan­čių byloje asmenų, valstybės valdžios ir valdy­mo institucijų, politinių partijų, verslo grupių ar kitokių jėgų poveikis, pirmiausia nurodymų tei­sėjui, kaip nagrinėti bylą, davimas, prašymai, ra­ginimai, grasinimas ir kitoks kišimasis į teisin­gumo vykdymo procesą.5 Europos žmogaus teisių teismas byloje H. Daktaras v. Lietuva konstatavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ne­priklausomo ir nešališko teismo „reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti sub­jektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. (...) Antra, teismas turi bū­ti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę". Byloje Bryan v. United Kingdom Europos žmogaus teisių teismas nu­rodė, jog tam, kad būtų nustatyta, ar institucija negali būti pripažinta nepriklausoma, reikia, be kita ko, atsižvelgti į jos narių skyrimo tvarką ir jų kadenciją, į tai, ar yra garantijų, saugančių nuo išorės spaudimo, ir į tai, ar institucija atrodo esanti nepriklausoma.6 Vadinasi, būtina sukurti tokias sąlygas, kad tei­sėjas būtų kiek įmanoma geriau apsaugotas nuo kitų asmenų nuomonių ir galimo poveikio bei su tuo susijusių abejonių jo nepriklausomumu ir ne­šališkumu. Manau, kad pateikta argumentacija leidžia teigti, kad Aukščiausiojo Teis­mo ir Vyriausiojo administracinio teismo kon­sultacijose išreikšti patarimai, nurodymai, pasiū­lymai skatina žemesniųjų pakopų teismų teisėjų konformizmą ir mechanišką teisės taikymą ir pri­lygsta neleistinam teisėjų nepriklausomumą pa­žeidžiančiam poveikiui. 2.Teismų precedento vieta teisės aktų sistemoje Kalbant apie teismo precedentą, mano manymu, prasminga šį teisės šaltinį apžvelgti bendrųjų teisės principų kontekste, to­dėl galima tvirčiau kalbėti apie precedento privalomu­mą. Neabejojama bendrųjų teisės principų privalomu­mu. Todėl išnagrinėję, kad precedento, kaip teisės šalti­nio, neigimas prieštarauja bent keletui bendrųjų teisės principų, būtų galima daryti išvadą, jog teismo prece­dentas vis dėlto yra privalomas teisės šaltinis, nepaisant to, kad šis privalomumas nėra formalizuotas Lietuvos teisės aktuose.7 Teismas yra vieninte­lė instancija, turinti teisę visuomenės ir valstybės vardu įgyvendinti teisingumą. Šio principo įgyvendinimas priklauso nuo faktinių aplinkybių konkrečiu atveju, jų turinį gali atskleisti tik konkretūs teismo sprendimai. Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą, negali sukurti taisyklės kiekvienai situacijai, - šiuo atveju teismas re­miasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgia į konkrečios situacijos ypatumus, kurių įsta­tymų leidėjas, priimdamas vieną ar kitą normą, negalėjo numatyti. 1933 m. P. Leonas rašė, kad „formalus įstatymas, kurį reikia gyvenimui taikyti, dažniausiai yra ga­na seniai sukurtas, kada gyvenimo sąlygos buvo kito­kios, negu gyvenamojo laiko sąlygos. Tad teismui ir tenka didelis vaidmuo: vykdyti teisingumą turint seniai išleistus įstatymus ir naujai susidariusias gyvenimo są­lygas".8 Taigi jei teismas nebūtų įpareigotas analogiškose situacijose priimti tokius pačius sprendimus, būtų pažeistas teisingumo principas. Šio principo reikšmę ne kartą yra pabrėžęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose konstatuoda­mas, kad vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų yra teisingumo užtikrinimas. Teisingumo principas yra vienas iš svar­biausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrin­dų. Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. „Siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros". Lietuvos Aukš­čiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas, „spręsda­mas bylas, privalo siekti, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi". Remiantis teisės teoretikų darbais bei teismų praktika, galima daryti išvadą, jog teisingumas yra nesuderinamas su mechaniniu požiūriu į teisės taikymą, o reikalauja iš teismo kūrybiškai aiškinti ir taikyti teisę.9 Teismo precedentas reikalingas ne tik esamai teisėkūrai sukonkretinti bei aiškinti. Nesant reikalingo įsta­tymo ar kai jis neaiškiai reglamentuoja teisinius santy­kius, teisėjui būtų suteikiama teisė elgtis taip, tarsi jis būtų įstatymų leidėjas, besivadovaujantis tais pačiais teisėkūros principais ir kriterijais. Taigi jei­gu teismas neturi teisminio precedento teisės, galima da­ryti prielaidą, jog jis negali užtikrinti efektyvaus teisin­gumo principo įgyvendinimo. Šiuo atveju teismas apsi­riboja materialiuoju teisingumu, priimdamas sprendi­mus vadovaujasi tik formaliąja teise, nerealizuodamas teisingumo principo prigimtinio aspekto. Būtent prigimtiniu požiūriu teisingumas suvokiamas visuomenėje, kur teismas laikomas aukščiausia pažeistų teisių gynimo institucija. Labai svarbu, kad teismas, valstybės vardu vykdydamas teisingumą, vadovautųsi ne tik formaliąja teise, bet atsižvelgtų ir į anksčiau analogiškose bylose priimtus sprendimus. Iš to darytina išvada, kad teismo precedentas - privalomas teisės šaltinis, siekiant užtikrinti efektyvų teisingumo principo įgyvendinimą. Su teisingumo principu glaudžiai susijęs teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas, kurį taip pat būtina aptarti, kalbant apie pagrindinių teisės principų ir teismo precedento sąveiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis nustato, kad teisėjai ir teismai, vykdyda­mi teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Ši nuostata pakartota ir kituose teisės akruose, įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Teisėjų ir teismų nepri­klausomumo principas reiškia, kad teismas gali teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir užtikrinti sąžinin­gą procesą tik tuomet, jeigu jam nedarys įtakos nei ša­lys, nei kiti asmenys ar valstybės institucijos.10 Teisėjų nepriklausomumas yra būtina sąlyga užtikrinant, kad bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. Teisėjų nepriklausomumas, kaip pagrindinis tei­smų veiklos principas, buvo pabrėžiamas ir senesnėje Lietuvos teisės doktrinoje. V. Macys rašė, kad „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!