Kodėl individas konfliktuoja su sociumu?

Rekomenduojami autoriai: J. Biliūnas, J. Tumas-Vaižgantas, V. Mykolaitis-Putinas, A. Škėma, B. Sruoga, J. Aputis, M. Martinaitis.
Modernėjant lietuvių literatūrai, kūriniuose vis dažniau asmens ir visuomenės konfliktas tampa viena iš pagrindinių keliamų problemų. Jau nuo XX a. vidurio prozoje sustiprėja psichologiškumas, ir bene pirmasis lietuviškas tokio pobūdžio romanas, kuriame individas atskleidžiamas kaip svetimas jį supančiai aplinkai, yra Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys „Altorių šešėly“. Kiek vėliau, paveikti Antrojo pasaulinio karo sukrėtimų, romaną „Balta drobulė“ parašo Antanas Škėma ir „Dievų mišką“ - Balys Sruoga. Pagrindinius romanų veikėjus vienija ne savo noru užsivilktas rūbas, suvaržantis juos ne tiek fizine, kiek dvasine prasme. Kitaip tariant, tai uniforma, kuri įkalina žmogų ir suformuoja išankstinę sociumo nuomonę apie individą. Taigi ši detalė, pasikartojanti autobiografiniuose romanuose, išryškina pagrindinę individo ir sociumo konflikto priežastį: dažnai žmogus negali būti savimi, nes toks jis yra visuomenei neįdomus ir nereikalingas.
Svarbu prisimintii XX a. vidurio lietuvių rašytoją modernistą V. Mykolaitį-Putiną, romane „Altorių šešėly“ vaizdavusį asmenį, smarkiai veikiamą jį supančios socialinės aplinkos. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris pasirenka netinkamą gyvenimo kelią, taip pasmerkdamas save nuolatinei kančiai ir vidiniams konfliktams. Stodamas į seminariją, Vasaris tikisi pajusti Dievą ir sustiprinti tikėjimą. O jaunuoliškas entuziazmas, idealizmas, noras dirbti dėl tėvynės ir įsitikinimas, jog didžiausi lietuvių literatūros vardai priklauso kunigams, nepalieka kito pasirinkimo, kaip tik sekti Maironio pavyzdžiu. Deja, seminarijos buitis, vidaus tvarka sužlugdo visas iliuzijas, žadina Vasario širdyje vis didesnį pasipriešinimą. Blėstančio tikėjimo nesustiprina nei kasdieninės maldos, išpažintys, nei Komunija. Liudas Vasaris jaučia, kaip kunigo rūbas „dengia akis“ - sutana atitveria jį nuo tikrovės. Dar pirmaisiais mokymosi seminarijoje metais Vasaris suvokia absurdišką santykių su tėvais kontrastą. Kreipinį „tu, Liudai“ pakeičia „jūs, kunigėli“. Pastarieji žodžiai tėvams reiškia visų jų norų ir vilčių išsipildymą, o Vasariui - nuoširdaus, artimo šeimos ryšio degradavimą iki oficialių bendravimo formų. Taip pat, vilkėdamas kunigo rūbą, personažas tampa atskirtas nuo meilės moteriai. Liudas Vasaris bando užgniaužti romantiškus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!