Referatai

Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata

9.6   (2 atsiliepimai)
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 1 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 2 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 3 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 4 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 5 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 6 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 7 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 8 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 9 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 10 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 11 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 12 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 13 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 14 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 15 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 16 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 17 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 18 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 19 puslapis
Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikata ir jos palyginimas su Lundo aštuoniasdešimtmečių sveikata 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

ĮVADAS Paskutiniais dešimtmečiais pasaulio visuomenė nemažą dėmesį skiria socialiniams, politiniams, ekonominiams ir moksliniams dalykams, susijusiems su sparčiu gyventojų demografiniu senėjimu. Šiuo metu pasaulyje gana plačiai nagrinėjamos populiacijų senėjimo pasekmės, akcentuojama, kad vienas iš svarbiausių uždavinių yra ne tik gyvenimo trukmės prailginimas, bet ir aktyvaus, invalidumu neapsunkinto gyvenimo prailgėjimas. Visuomenės sveikatos praktikoje nustatomi bendrieji mirtingumo rodikliai nėra labai informatyvūs, nes priklauso nuo gyventojų amžiaus struktūros, be to, neparodo aktyvaus, sveiko gyvenimo trukmės. Ekonomiškai išsivysčiusiose ir daugelyje mažai išsivysčiusiose šalių, ilgėjant gyventojų vidutinei būsimo gyvenimo trukmei, didėja ir sergamumas lėtinėmis ligomis bei su jomis susijęs invalidumas. Natūraliai kyla konfliktas tarp ilgo gyvenimo ir blogesnės gyvenimo kokybės senatvėje. Ši problema tampa aktuali vis daugiau šalių, kuriose gyventojai intensyviai sensta. Kuriami nauji rodikliai, kurie galėtų atspindėtų ne tik gyvenimo trukmę, bet ir jo kokybę. Vienas populiariausių ir tinkamiausių yra sveiko būsimo gyvenimo trukmė. Sveiko būsimo gyvenimo trukmė – metų skaičius, kurį žmonės išgyventų jausdamiesi sveiki (remiamasi subjektyviu žmonių savo sveikatos vertinimu). Šis rodiklis už daugelį kitų yra pranašesnis tuo, kad integruoja informaciją apie gyventojų mirtingumą, sergamumą ir invalidumą. Nors mintis sukurti tokį sveikatos rodiklį kilo apie 1960m., bet iki šiol tik nedaugelyje pasaulio šalių jis skaičiuojamas (Kalėdienė, 1999, 109p.). Šiandien senėjimo procesai bei sveikatingumą vyresniame amžiuje atspindintys rodikliai yra aktyviai nagrinėjami gerontologijos mokslo. Vis nauji tyrimai atliekami ne tik užsienio mokslininkų, bet ir Lietuvos gerontologijos bei geriatrijos specialistų. Į senstantį žmogų pažvelgta ne tik iš biologinės, psichologinės, bet ir socialinės, ekonominės bei politinės, pusių. Vienas tokių tyrimų – „The 80+ study“ – į kurį įsitraukė Švedijos, Islandijos ir Lietuvos (Klaipėda) mokslininkai. Šiame tyrime tiriami aštuoniasdešimtmečių fiziniai, socialiniai ir psichologiniai sveikatos veiksniai. Pagal 80+ tyrimų duomenis buvo išleista nemažai mokslinių publikacijų Švedijoje, Islandijoje ir Lietuvoje. Tačiau iki šiol neatliktas Švedijos ir Lietuvos rezultatų palyginimas, kadangi Lietuva tik neseniai (2003 m.) įsijungė į tyrimą, o Švedija tik 2006 m. paskutinius duomenis. Mano indėlis šiame darbe – atlikau papildomą rezultatų statistinę analizę, ištyriau dar iki šiol neištirtą hipotezę, atlikau Klaipėdos ir Lundo tyrimų duomenų palyginimą. Darbo tikslas – ištirti Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikatą ir palyginti Klaipėdos ir Lundo (Švedija) aštuoniasdešimtmečių gyventojų sveikatą 80+ tyrimų duomenimis. Darbo uždaviniai: 1. Apžvelgti vyresnio amžiaus gyventojų sveikatą ir jos raidą. 2. Įvertinti Klaipėdos 80-mečių sveikatos problemas; 3. Įvertinti sveikatos rizikos veiksnių paplitimą tarp Klaipėdos 80-mečių; 4. Palyginti Klaipėdos ir Lundo tiriamųjų socialines charakteristikas; 5. Palyginti Klaipėdos ir Lundo miestų aštuoniasdešimtmečių socialinės sveikatos rodiklius. Hipotezė: 1. Pakankamai intensyvūs santykiai su broliais/seserimis yra tiesiogiai susiję su viso savo gyvenimo vertinimu Klaipėdos ir Lundo 80-mečiams asmenims. Metodai: 1. Literatūros analizė 2. Medicininiai testai ir socialinė apklausa 3. Duomenų statistinė analizė 1. GYVENTOJŲ SVEIKATA VYRESNIAME AMŽIUJE 1.1 Gyventojų senėjimas ir vidutinė gyvenimo trukmė Pagal pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijas, žmogaus amžius yra skirstomas į šiuos laikotarpius: iki 44 metų žmogus laikomas jaunu, nuo 45 m. iki 59 m. – vidutinio amžiaus, nuo 60 m. iki 74 m. – pagyvenęs žmogus, nuo 75 m. iki 90 m. – senas ir daugiau nei 90 metų – ilgaamžis. Senėjimas (angl. k. aging) yra neišvengiamas biologinis individualaus organizmo senimas, kuris gali nepriklausyti nuo biologinio amžiaus ir dažniausiai prasideda dar brandos laikotarpiu (http://www.lkka.lt/). Senėjimas yra labai sudėtingas, bet visiškai normalus biologinis procesas, kurio neįmanoma išvengti. Gyvenimo neprailginsi, senėjimo procesai, kaip ir pati senatvė, yra neišvengiami; svarbiausia – neskubėti pasenti, nes senatvė senatvei nelygi. Tai procesas, vykstantis visą gyvenimą. Gyventojų rengimas senatvei turi būti socialinės politikos dalis, apimanti fizinį, psichologinį, kultūros ekonomikos, medicinos ir kitus pasirengimo būdus. Senstančių žmonių problemos yra glaudžiai susiję su šiuolaikinės šeimos sunkumais. Reikia saugoti šeimą, sudaryti galimybes pagyvenusiems žmonėms kiek galima ilgiau gyventi savo namuose savarankiškai. Jungtinių Tautų strateginiai dokumentai skelbia, kad rūpintis savo pagyvenusiais žmonėmis turi šeima, o visuomenė, valstybė tik turi padėti šeimai (Lesauskaitė, 2001, 7 p.). Šiuolaikinės biologinės senėjimo teorijos gali būti skirstomos į dvi grupes: 1. Stochastinės (senėjimo pokyčiai atsiranda atsitiktinai ir kaupiasi laikui bėgant). 2. Nestochastinės (senėjimas yra iš anksto nulemtas). Stochastinės teorijos: 1. Klaidų katastrofos teorija. Remiantis šia teorija, laikui bėgant atsiranda ir kaupiasi baltymo sintezės klaidos, kurios lemia sutrikusią ląstelių funkciją. 2. Jungčių teorija aiškina, kad baltymų ir kitų ląstelės makromolekulių jungčių susidarymas lemia senėjimą. 3. Nusidėvėjimo teorija. Remiantis ja, organizmas sudarytas iš nepakeičiamų komponentų, kurie laikui bėgant nusidėvi, ir taip žūva ląstelės, audiniai, organai ir organizmas. 4. Laisvųjų radikalų teorija – ilgainiui atsiranda pažeidimai, sukelti laisvųjų radikalų poveikio, ir taip susidaro senėjimo pokyčiai. Nestochastinės teorijos: 1. Stimuliatorių teorija. Manoma, kad tam tikri organai ir sistemos (pvz., imuninė ir neuroendokrininė) yra vidiniai senėjimo stimuliatoriai, lemiantys senatvinius pokyčius tam tikru organizmo gyvenimo laiku. 2. Genetikos teorijos. Genetiniai veiksniai yra svarbūs, lemdami senėjimo procesą, tačiau jų veikimo mechanizmas nėra žinomas (Lesauskaitė, 2001, 13p.) Nuo senėjimo ypatumų priklauso organizmų rūšims būdinga skirtinga gyvenimo trukmė. Kiekvienai populiacijai apibūdinti taikomos vidutinės ją sudarančių individų gyvenimo trukmės ir didžiausios gyvenimo trukmės sąvokos. Vidutinė būsimo gyvenimo trukmė (life expectancy) - tai gyventojų sveikatos būklę atspindintis integruotas rodiklis, nusakantis vidutinį metų skaičių, kurį nugyventų nagrinėjamos populiacijos nariai, jeigu jų mirtingumo tendencijos išliktų nepakitusios. Ji yra skaičiuojama sudarant išgyvenamumo lenteles pagal įvairaus amžiaus žmonių mirtingumo rodiklius. Iš šių lentelių galima nustatyti įvairaus amžiaus žmonių vidutinę būsimo gyvenimo trukmę. Dažniausiai yra naudojamas ir vertinamas naujagimių vidutinės būsimo gyvenimo trukmės rodiklis. Didelę reikšmę turi ir darbingo amžiaus arba senų žmonių vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, rodanti kiek metų liko išgyventi tam tikro amžiaus žmonėms. Šis rodiklis jautriai reaguoja į socialinius, ekonominius bei kitus sveikatą lemiančius veiksnius (Kalėdienė. 1999, 109 p.). Vidutinė įvairių rūšių individų gyvenimo trukmė labai skiriasi. Todėl tam tikrus senėjimą lemiančius veiksnius galima išsiaiškinti, atsakant į klausimą, nuo ko priklauso šie skirtumai. Sudėtingesnių organizmų ląstelės diferencijuoja į lytines ir somatines (kūno ląsteles). Beveik visos šių organizmų ląstelės (išskyrus lytines) dauginasi mitozės būdu. Tokių gyvūnų gyvenimo trukmė dėl šios priežasties yra ribota, net esant labai palankioms aplinkos sąlygoms. Tam tikros kūno ląstelės (smegenų, retinos, širdies) atsinaujina ypatingai sunkiai (http://www.lkka.lt). Kukliausi mokslininkų įvertinimai rodo, kad vidutinę žmonių gyvenimo trukmę galima padidinti bent 15 metų. Žmonių gyvenimo trukmė išsivysčiusiose šalyse dėl gerėjančių gyvenimo sąlygų ir veiksmingos sveikatos apsaugos gana sparčiai didėja. Moterų vidutinė gyvenimo trukmė išsivysčiusiose šalyse 4-7 metais didesnė nei vyrų (ten pat). Išsivysčiusiose šalyse senėjimas tampa pagrindiniu susirgimų rizikos veiksniu, pasiekus 28 metų amžiaus ribą. Senėjimo sukelti pokyčiai metams bėgant kaupiasi eksponentiniu greičiu, todėl tik nedaug žmonių išgyvena iki 100 metų, o žmogaus tikimybė mirti artėja prie 100 proc. apie 122-uosius žmogaus gyvenimo metus. Tai patvirtina ir ilgiausiai gyvenusių žmonių amžiaus trukmė. Kiekvienam žmogui, priklausomai nuo paveldėtų genų ir gyvenimo patirties, amžiaus bėgyje gali įvairiu laipsniu sutrikti tam tikrų priežiūros sistemų funkcija, ir todėl pasireikšti skirtingi negalavimai ir ligos. Žinios apie senėjimo priežastis ir jo eigą lemiančius veiksnius nesuteiktų amžino gyvenimo galimybių, tačiau padėtų pratęsti gyvenimo trukmę ir pagerinti garbaus amžiaus žmonių sveikatą ir gyvenimo kokybę (ten pat). Gerontologinė revoliucija. Demografinis šalių su vakarietiška civilizacija vaizdas dabar keičiasi iš esmės: didėja žmonių ilgaamžiškumas, tačiau ir sparčiai mažėja gimstamumas. Toli į praeitį nuslinko laikai, kai šeimoje būdavo po 7-8 vaikus. Dabar jų geriausiu atveju du. Taigi demografinė piramidė keičiasi iš abiejų galų. Susidaro visai kita demografinė situacija: lemiamą vaidmenį visuomenėje ima vaidinti žmonės, kuriems per 50, o kartais ir per 60. Senėjimas netampa ekonominės plėtros stabdžiu. Tie, kam per 50, ima vaidinti absoliutaus mechanizmo šalies ekonomikai vaidmenį. Pirma, jie yra pagrindinė vartotojų masė. Antra, norint juos aptarnauti, reikia naujų darbo vietų. Didėjant gyvenimo trukmei, žmonės ilgiau išlieka darbingi, o ir pats senėjimo procesas yra kokybiškesnis. Sprendžiant iš visko, tokia tendencija išliks ir ateityje. Tai ne tiktai reiškia, jog žmonėms bus maloniau ir lengviau gyventi, bet ir aktyviai darbuotis. Nes egzistuoja ne vien sveikatos problemos, bet ir ekonominės, susijusios su išėjimu į pensiją. Štai Prancūzijoje 1981 m. pensijinis amžius nuo 65 metų sumažintas iki 60. Nedidelei kategorijai žmonių, kurie buvo pradėję savo darbinę veiklą 50-aisiais metais, būdami 12-13 metų, ir sunkiomis sąlygomis, šis profsąjungų pasiektas laimėjimas buvo teisingas. Bet didžiajai daugumai prancūzų jis pasirodė neprotingas. Tai ypač krinta į akis šiandien, kai daugelis žmonių patenka į darbo rinką daug vyresni, dažnai ne anksčiau kaip 25-erių metų. Dauguma profesijų tapo mažiau varginančiomis, o gyvenimo trukmė žymiai išaugo (http://www.zpasaulis.ltl). 1.2 Žmogaus gyvenimo trukmės raida Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (dar vadinama vidutine gyvenimo trukme) reiškia amžių, kurio gali sulaukti žmogus, turint omenyje jo gyvenimo aplinkybes. Evoliucijos eigoje žmogaus gyvenimo trukmė didėja. Pirmykščio žmogaus gyvenimas trukdavo neilgai – daugeliu atvejų mirtis ištikdavo nuo 20 iki 40 metų amžiuje. 1785 m. Masačiusetse (JAV) gimusio kūdikio tikėtina gyvenimo trukmė buvo 28 metai. 1900 m. ji svyravo ties 45 metų riba. Šiuo metu vidutinė gyvenimo trukmė siekia 75 metus, nors ji dar priklauso nuo rasės ir lyties. XX amžiuje gyvenimo trukmė pailgėjo tiek, kiek ir per visus ankstesniuosius 5000 metų. Labiausiai šį šuolį nulėmė tai, kad buvo pažabotas mirtingumas nuo infekcinių ligų, taip pat pagerėjusi mityba ir higiena (švarus geriamasis vanduo, sanitarinės sąlygos) bei sumažėjęs gimdyvių ir naujagimių mirtingumas. Žinoma, kai kurie žmonės išgyvendavo iki 75 metų amžiaus ir 1785-aisiais, bet dauguma mirdavo žymiai ankščiau nuo ligų, gimdymo traumų ir pan. Tokia gyvenimo trukmės ilgėjimo tendencija bei augantis vyresnių žmonių skaičius būdingas visam pasauliui, nors anksčiausiai išryškėjo industrinėse šalyse (http://www.lkka.lt). Vidutinės būsimo gyvenimo trukmės evoliucija Baltijos šalyse buvo netolygi. XIX – XX amžių sandūroje Lietuvoje, Latvijoje, ir Estijoje vidutinė būsimo gyvenimo trukmė peržengė 40 metų ribą. Tai maždaug dešimčia metų pralenkė vienuolikos skaitlingiausių tautybių žmonių, gyvenusių europinėje Rusijos dalyje, vidutinę būsimo gyvenimo trukmę. Apie 1940 – 1950 m. vidutinę gyvenimo trukmę Lietuvoje duomenų nėra, tačiau, palyginti su prieškario duomenimis, po karo ji pradėjo didėti. Pirmą kartą pokario metais Lietuvos gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė nustatyta 1958 – 1959 m. pagal pirmojo pokario gyventojų surašymo duomenis. Vėliau šis rodiklis Lietuvoje buvo nustatinėjamas nereguliariai. Kauno medicinos universiteto Socialinės medicinos katedroje, remiantis Statistikos departamente esančiais duomenimis apie mirusiuosius ir gyventojus, retrospektyviai, pradedant nuo 1970 m., sudaromos kasmetinės Lietuvos gyventojų išgyvenamumo lentelės ir nustatoma vidutinė būsimo gyvenimo trukmė (Kalėdienė,1999, 106 - 107 p.p.). Tačiau nors žmonija sensta (turint omenyje, kad pagyvenusių žmonių nuolat didėja), ne visos šalys sensta vienodu tempu. 2025 m. tarp aštuonių industrinių šalių, pateiktų 1 pav., žmonių vyresnių nei 65 metai bus nuo 20 proc. (JAV) iki 27 proc. (Japonija). JAV Gyventojų surašymo biuras teigia, kad 2050 m. kas dvyliktas amerikietis bus vyresnis nei 80 m. amžiaus, o 1 170 000 žmonių bus perkopę 100 ir daugiau metų. Žmonių vyresnių nei 85 m., grupė sparčiausiai didėjanti populiacijos dalis, nuo 1960 iki 1994 m. išaugusi 274 proc. (http://www.lkka.lt). 1 pav. Kai kurių šalių gyventojų dalis, kurią sudaro vyresni nei 65 m. žmonės: 1990 ir 2025m. (http://www.lkka.lt) Manoma, kad 2030 m. Amerikoje beveik kas ketvirtas žmogus bus 65 metų arba vyresnis ir šiek tiek (22 ir 21 proc.) viršys jaunesnių nei 18 metų jaunuolių skaičių (2 pav. http://www.lkka.lt) 2 pav. JAV gyventojų dalis, kurią sudaro vaikai (0-17 m.) ir senyvo amžiaus (65 m. ir vyresni) žmonės: 1900, 1980 ir 2030 m. (http://www.lkka.lt) Šiandien pasaulyje gyvena ne tik daugiau vyresnių žmonių, bet dėl geresnės sveikatos apsaugos, pagerėjusios mitybos, kūno kultūros ir kitų gyvenimo veiksnių jie yra sveikesni ir aktyvesni nei kada nors ankščiau. Dėl žmogaus protinės veiklos vystymosi ir visuomenės progreso gyvenimo trukmė gerokai išaugo. Žmogaus gyvenimo trukmės ribos gana didelės. Šiuo metu žinoma daug atvejų, kai žmogaus amžius peržengia šimtą metų. Pagal tam tikrus mokslines prognozes žmogaus gyvenimo trukmė gali siekti 120-130 metų. Ją apsprendžia genetiniai veiksniai ir supančios aplinkos poveikis. Genetinių veiksnių įtaka ilgaamžiškumui didelė. Dažniausiai ilgaamžyste pasižymi kai kurios šeimos. Tokiose šeimose stebimas daug mažesnis ir mirtingumas vaikų amžiuje. Ne mažą įtaką gyvenimo trukmei turi ir tėvų amžius vaiko gimimo metu: kuo jis didesnis, tuo mažesnė vaiko ilgaamžystės tikimybė. Tai bandoma aiškinti dėl amžiaus tėvų lytinių ląstelių genuose atsirandančiomis mutacijomis. Nežiūrint to, kad gyvenimo trukmė genetiškai užprogramuota ir perduodama paveldėjimo būdu, šios programos realizavimo pilnatvė priklauso nuo supančios aplinkos sąlygų ir poveikių. Esant nepalankiom sąlygom gyvenimo trukmė gali sumažėti, o kartais net ir reikšmingai (http://www.lkka.lt). Vidutiniška gyvenimo trukmė neabejotinai priklauso nuo gyvenimo sąlygų šalyje. Pasaulyje kuriasi net šimtamečių klubai. Šiuo požiūriu Vokietija užima pirmąją vietą: vienam milijonui gyventojų tenka 45 šimtamečiai arba vyresni žmonės. Antrą vietą užima japonai: čia vienam milijonui gyventojų tenka 28 šimtamečiai. Paklausus senolių, koks yra jų ilgaamžiškumo receptas, kiekvienas nurodys vis kitokį. Tai receptai iš asmeninės patirties. Per pastaruosius dešimtmečius JAV buvo pateikiami įvairūs užfiksuoti amžiaus rekordai. 1971 m. sulaukęs 130 metų, mirė Sylvesteris Slava Magee. Jis gimė 1841 m. Šiaurės Karolinos plantacijoje ir ten dirbo kaip vergas. Sako, kad daugiau kaip 135 metus išgyveno Charly Smithas (mirė 1979 m.), taip pat juodaodis. Jis gimė 1844 m. liepos 4 d. Liberijoje, iš kur 1854 m. kaip vergas buvo atgabentas į JAV. Jis retkarčiais mėgdavo parūkyti, mielai gerdavo viskį. Ponas Smithas pergyveno tris žmonas ir net 135 metų buvo sėkmingai operuotas. Daugelis ilgaamžiškumo rekordų atrodo abejotini, nes nėra įtikinamų gimimo liudijimų. Tačiau viena europietė gali tiksliai nusakyti savo amžių. Jeanne Calment iš Arlio (Pietų Prancūzija) mirė 1997 m. turėdama 122 metus ir pergyvenusi 21 valstybės prezidentą bei 3 respublikas! Žavioji prancūzė iki pat savo gyvenimo pabaigos buvo gyvybinga, turėjo gerą apetitą, puikiai miegojo ir neturėjo jokių problemų dėl temperatūros ir orų kaitos. Būdama 90 metų ji dar važinėjo dviračiu, o turėdama 110 metų kasdien mankštindavosi (kad būtų lanksti). Nuostabą kėlė jos atmintis: ji prisimindavo daug smulkmenų iš savo patirties ir dažnai stebindavo aplinkinius savo nuovokumu ir humoro jausmu. Tikriausiai prancūzei dar į lopšį buvo "įdėti" geri genai: jos tėvas mirė 93 metų, o motina - 86 metų (Ten pat). Ilgaamžių nurodyti ilgaamžiškumo šaltiniai paprastai yra labai individualūs, kiekvienas žmogus yra individualus, todėl ir sensta kitaip. 1.3 Lietuvos gyventojų vidutinė ir sveiko žmogaus būsimo gyvenimo trukmė Lietuvos gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė nuo 1970 m. iki 1997 m. kito netolygiai. Vyrų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė iki 1985 m. mažėjo, 1985 – 1986 m. buvo statistiškai patikimai padidėjusi, paskui vėl pradėjo mažėti. Moterų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė nuo 1970 m. didėjo, ypač buvo padidėjusi 1986 – 1987 m., vėliau iki 1990 m. nekito, o 1991 m. pradėjo mažėti, tik ne taip intensyviai kaip vyrų. Per 27 metų laikotarpį ilgiausia vyrų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė buvo 1986 (67,7 metų), o moterų – 1987 (76,5 metų). Nepalankiausias gyventojų sveikatai laikotarpis – 1991 – 1994 m. Vyrų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė 1991 m. grįžo į 1980 m. lygį (65,2 metų), o 1992 m. sumažėjo iki 64,9 m. Moterų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė 1994 m. sumažėjo iki 74,9 metų, grįždama į 1970 m. lygį. Tik nuo 1995 m. pastebėta teigiamų šio rodiklio pokyčių, rodančių, kad Lietuva įveikė ekonominę krizę ir įžengė į pažangų socialinės ekonominės raidos kelią (Kalėdienė, 1999, 107 - 108 p.p.). 1 lentelė. Tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė (metais)   1990 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 Iš viso 71,46 69,08 70,26 71,08 71,39 71,76 72,19 71,78 71,91 72,19 72,06 71,32 Vyrai 66,44 63,27 64,64 65,48 66,00 66,36 66,77 65,95 66,21 66,48 66,36 65,36 Moterys 76,27 75,06 75,89 76,64 76,66 77,01 77,45 77,58 77,58 77,85 77,75 77,42 (http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1296) Įgyvendinant Europos sveikatos politiką „Sveikata visiems XXI a.“ bei Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje išdėstytą ir sveikatos sistemos įstatyme įteisintą aktyvios sveikatos politikos strategiją, vienas iš keliamų pagrindinių tikslų yra gyventojų mirtingumo mažinimas ir vidutinės gyvenimo trukmės ilginimas. Tikslai: • iki 2010 m. mažinti gyventojų mirtingumą ir ilginti vidutinę gyvenimo trukmę, mažinant mirtingumą nuo pagrindinių priežasčių, t.y., nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų, širdies ir kraujagyslių ligų, piktybinių navikų. • prailginti Lietuvos gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę iki 73 m. Sutelkus visuomenės, valstybės, savivaldos bei sveikatos priežiūros institucijų pastangas ilginti vidutinę gyvenimo trukmę, kartu mažinant sveikatos skirtumus tarp teritorijų administracinio suskirstymo vienetų (Lietuvos sveikatos programa). Vidutinė sveiko būsimo gyvenimo trukmė (healthy life expectancy) – vidutinis metų skaičius, kurį žmonės išgyventų jausdamiesi sveiki (remiamasi subjektyviu žmonių savo sveikatos vertinimu). Pagal PSO, sveikata, tai visapusiška psichinė, fizinė bei socialinė sveikatos būklė, o ne vien tik ligos ar negalios nebuvimas. Šis apibrėžimas patvirtina poreikį plačiau analizuoti žmonių sveikatą. Sveikata reiškia ne tik išlikimo rodiklį, bet taip pat atspindi ir gyvenimo kokybę. Vis dėlto iki šiol daugumoje sveikatos planavimuose pagrindinis dėmesys teikiamas „objektyviems rodikliams“, tokiems kaip mirtingumas, ligotumas ar invalidumas. Gyventojų sveikatos būklę galėtų atspindėti toks rodiklis, kuris apimtų tai, kaip žmonės patys jaučia savo sveikatą. Šio rodiklio duomenys turėtų būti pagrindas, kuris yra pakankamai lengvai išgaunamas. Mirtingumo skaičiavimai ir sveikatos patyrimas, kaip sveiko būsimo gyvenimo trukmė, ar neįgalumo įvertinimas patvirtina reikšmingus gyventojų sveikatos rodiklius, kurie turėtų būti vertinami kiekvienoje šalyje. 2001 m. PSO aprašė sveiko būsimo gyvenimo trukmę nuo gimimo, kaip lygiavertį skaičių tų metų, kurie pragyventi pilnoje sveikatoje, ir kurį naujagimiai gali tikėtis gyventi, remiantis esamu mirtingumo dažniais ir paplitimu bei gyventojų sveikatos būklių pasiskirstymu. Pasiūlyta sveikos gyvenimo trukmę rodanti terminologija yra vienas iš sveikatos būklės savivokos pagrindų. Savos sveikatos vertinimas paprastai gaunamas iš sveikatos tyrimų, ir tai vaizduoja kaip žmonės išgyvena ligotumą, ir jų pasekmes savo aplinkoje. Be to, per savo sveikatos savisaugą žmonės taip pat išreiškia savo poziciją sveikatos/ligos tęstinume. Sveiko gyvenimo trukmės pritaikymas, kaip sveikatos įvertinimas turi tapti vis labiau paplitęs: tai turėtų būti nuolat publikuojama nuolat daugėjančiose šį rodiklį vertinančiose šalyse (Kalėdienė, 1999, 109 p.). Tarptautiniai sveiko gyvenimo trukmės įvertinimai parodė tai, kad nors ir bendra vidutinė gyvenimo trukmė nuo gimimo daugelyje išsivysčiusių šalių yra aukšta, tačiau sveiko būsimo gyvenimo trukmės santykis yra mažesnis, lyginant su besivystančiomis šalimis su palyginti žema bendra vidutine gyvenimo trukme. Be to, ir sveiko gyvenimo trukmės santykis moterų, turinčių ilgesnę bendrą vidutinę gyvenimo trukmę yra žemesnis nei vyrų. Moterys bebeik visose amžiaus grupėse teigia blogesnę sveikatos savisaugą nei vyrai. Šiuo metu daugelyje Europos šalyse sveiko gyvenimo trukmės tendencijos teigiamos. Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje vidutinė sveiko gyvenimo trukmė pirmą kartą buvo įvertinta 1997 metais, remiantis pačių gyventojų savo sveikatos vertinimu. 3 pav. Lietuvos vyrų vidutinė sveiko ir nesveiko būsimo gyvenimo trukmė (metais) 1997 metais (Kalėdienė, „Medicina“ 2004, 583 p.). 4 pav. Lietuvos moterų vidutinė sveiko ir nesveiko būsimo gyvenimo trukmė (metais) 1997 metais (Kalėdienė, „Medicina“ 2004, 583 p.). Gimusiųjų vidutinė sveiko būsimo gyvenimo trukmė 1997 m. buvo: vyrų – 52,7 metų, moterų – 52,6 metų. Tuo tarpu vidutinė būsimo gyvenimo trukmė esant blogai sveikatai tais pačiais metais vyrų buvo 13,3 metų, moterų – 24,3 metų. Didėjant amžiui, tikimybė jaustis sveikam mažėjo, ir sulaukus 85 metų sudarė tik 0,4 metų moterims ir 0,8 metų - vyrams. Nors vyrų ir moterų populiacijoje šis rodiklis skyrėsi nedaug, nesveikos vidutinės būsimo gyvenimo trukmės skirtumai labai dideli. Ir nors Lietuvos moterys gyvena apie 11 metų ilgiau negu vyrai, beveik visą šį laikotarpį jos jaučiasi nesveikos. 5 pav. Lietuvos vyrų vidutinė sveiko ir nesveiko būsimo gyvenimo trukmė (metais) 2001 metais (Kalėdienė, „Medicina“ 2004, 583 p.). 6 pav. Lietuvos moterų vidutinė sveiko ir nesveiko būsimo gyvenimo trukmė (metais) 2001 metais (Kalėdienė, „Medicina“ 2004, 583 p.). Sveiko būsimo gyvenimo trukmė 2001m. truputį kilstelėjo ir moterų, ir vyrų tarpe visose amžiaus grupėse. Tuo pačiu mažėja vidutinė būsimo gyvenimo trukmė esant blogai sveikatai. 2001 m. vyrų tarpe sveiko būsimo gyvenimo trukmė buvo 53,7, moterų – 55,3 metų. Nesveikai pragyventų metų tais pačiais metais vyrų – 12,2, moterų – 22,1 metų. Kaip matome vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumai nuo 1997 – 2001 m. dar labiau išaugo – moterys 11,5 metų gyvena ilgiau nei vyrai. Kita vertus, tiek vyrų, tiek moterų atžvilgiu, ilgėja metų skaičius, pragyventas sveikai, be ligų. Sveiko būsimo gyvenimo trukmės apskaičiavimai kartu įtraukia mirtingumo duomenis iš demografinės statistikos, ir sveikatos savisaugos duomenis, gaunamus iš anketų. Pagal duomenis apie Lietuvos gyventojus ir neseniai mirusius asmenis, gaunamus iš Lietuvos Statistikos Departamento, buvo atliktas tyrimas, siekiant išaiškinti 1997 metų ir 2001 metų pokyčius sveiko žmogaus būsimo gyvenimo trukmės ir vidutinę gyvenimo trukmę esant blogai sveikatai. Duomenys apie Lietuvos gyventojų sveikatos savisaugą buvo įgyti iš sveikos elgsenos tyrimų, atsitiktinai parenkant suaugusius Lietuvos gyventojus. Tyrimą vykdė Lietuvos Sveikatos Ugdymo Centras. Žmonių sveikatos savisauga buvo išmatuota klausimu: „kaip Jūs vertinate savo sveikatą?“ Atsakymų kategorijos buvo: „Labai gera“, „Gera“, „Patenkinama“, „Gana bloga“, ir „Bloga“. Atsakymai „Gana bloga“ ir „Bloga“ buvo laikomos, kaip turimą blogą sveikatos savisaugą. Kadangi vaikų ir paauglių duomenys apie sveikatos savisaugą buvo nežymimi, žinios apie atitinkamų grupių vaikų sveikatos padėties pasiskirstymą buvo gauti iš Lietuvos sveikatos informacijos centro (Kalėdienė, „Medicina“ 2004, 583 p.). Metodikos, naudojamos apskaičiuoti sveiko būsimo gyvenimo trukmei, skiriasi daugelyje darbų. Šiai analizei buvo taikomas D. F. Sullivan pasiūlyta metodika. Ji susidaro iš metų, pragyventų nesveikai atimties iš metų, kuriuos pragyveno 100000 žmonių teoriškai dabartinėmis sąlygomis (Ten pat). Santykis tarp sveiko būsimo gyvenimo trukmės ir bendros vidutinės būsimo gyvenimo trukmės galėtų būti svarstomas kaip informatyvus rodiklis, rodantis sveikų metų santykį su bendra vidutine būsimo gyvenimo trukme. Akivaizdu, kad aukščiausias jų santykis stebimas vaikystėje ir jauname amžiuje, tuo tarpu, augant amžiui, ypač po 35 – 40 metų šis santykis pradeda kristi. Tiek vyrų, tiek moterų tarpe 45 – 50 metų amžiuje beveik pusę viso gyvenimo lydi bloga sveikata (žr. prieduose 2 lent.). Vis dėlto, keletas teigiamų pokyčių stebima 2001 m., lyginant su 1997 m. sveiko būsimo gyvenimo trukmės ir bendros vidutinės būsimo gyvenimo trukmės santykis buvo aukštesnis vyrų nei moterų, ypatingai jauname ir vidutiniame amžiuje. Nustatant sveiko būsimo gyvenimo trukmę taikomas Sullivan metodas kartais yra kritikuojamas kaip nelabai informatyvus, o tikslius rezultatus galime gauti tik iš statistikos. Duomenys rodo, kad vidutinės gyvenimo trukmės ir sveikos gyvenimo trukmės proporcija bendrai būsimo gyvenimo trukmei Lietuvoje žemesnė negu kai kuriose Europos šalyse, kur šis rodiklis buvo skaičiuotas. Lietuvos gyventojų sveikatos savisaugos palyginimas su kitomis šalimis rodo, kad lietuvių padėtis šiuo požiūriu yra blogesnė. Pagal Kauno – Roterdamo studijas (1973 m.), tik 11 proc. Kauno miesto vyrų teigė turintys „gerą sveikatą“, tuo tarpu Roterdame šis skaičius buvo 51 proc. Tyrimas, tiriantis sveiką elgseną tarp Lietuvos suaugusiųjų nurodė, kad 2002 m. 49,2 proc. vyrų ir 45,9 proc. moterų įvertino savo sveikatą kaip gerą ar pakenčiamai gerą. Trumpesnė sveiko būsimo gyvenimo trukmė yra įtakojama ne vien tik sumažėjusiu gyventojų geros sveikatos savisaugos santykio, bet taip pat ir aukštesniu mirtingumo rodikliu ir trumpesne vidutine būsimo gyvenimo trukme (Ten pat). Pastaraisiais metais augantis mokslų ir studijų skaičius turi kreipti dėmesį į žmonių kylantį mirtingumą, kuris įvertina jų sveikatą kaip blogą, taigi jis yra svarbus sveikatos rezultatų nustatymo rodiklis. Laiko tendencijos sveiko būsimo gyvenimo trukmėje padeda nustatyti, ar mes esame pagerinę šalies gyventojų sveikatą, ar tik sėkmingiau stabdome kai kurių sergančių žmonių mirtį. Pagrindinis sveikatos priežiūros sistemos tikslas – prisidėti suteikiant ilgą ir sveiką gyvenimą. Sveiko būsimo gyvenimo trukmė, kaip ir vidutinė būsimo gyvenimo trukmė gali būti naudojamas kaip indikatorius sveikatos resursų planavime, ir ateityje vystant sveikatos politiką Lietuvoje. Sveiko būsimo gyvenimo trukmės monitoringas gali pateikti „įrankius“ siekiant atidėti sergamumą ir neįgalimą visiems gyventojams (Kalėdienė, „Medicina“ 2004, 586 p.). 1.4 Lietuvos gyventojų senėjimas Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, vyksta gyventojų senėjimo procesas, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę žmonės. 2005 m. pradžioje 691,7 tūkst., arba kas penktas (20,2%), Lietuvos gyventojų buvo sulaukę 60 metų ir vyresnio amžiaus. Prognozuojama, kad 2050 m. pradžioje kas trečias (34,6%) Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs žmogus (http://www.vtv.lt). Gyventojų senėjimas Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, sukelia sudėtingus daugelio sričių socialinius ir ekonominius pokyčius, kuriuos svarbu teisingai įvertinti ir numatyti, kad būtų galima laiku imtis veiksmų, turinčių trumpalaikį, vidutinės trukmės ir ilgalaikį poveikį. Šių veiksmų tikslas – kuo geriau pasinaudoti teigiamomis visuomenės senėjimo pasekmėmis ir įveikti ar sušvelninti neigiamas jo pasekmes, kad būtų racionaliai naudojamas šalies žmogiškasis kapitalas ir suformuota naujas realijas atitinkanti visos visuomenės ir atskiro individo senėjimo samprata. Gyventojų senėjimo problema kompleksinė, apimanti įvairias veiklos sritis. Naujas jaunų ir vyresnio amžiaus gyventojų santykis visuomenėje verčia naujiems poreikiams pritaikyti turimus visuomenės ekonomikos (galimybes dalyvauti darbo rinkoje, pajamų lygį), socialinio saugumo (socialines garantijas), sveikatos apsaugos (poreikius atitinkančią paslaugų plėtrą), žmogaus visaverčio gyvenimo (poreikius atitinkančius būstus, aplinką, gyvenviečių infrastruktūrą, susisiekimą ir panašiai), politikos (politinių ir visuomeninių organizacijų galią) ir kitus išteklius. Socialinės apsaugos, užimtumo, aplinkosaugos, būsto, švietimo, transporto, žemės ūkio, finansų, mokesčių, vartotojų apsaugos ir daugelio kitų sričių politika turi būti pritaikyta visokio amžiaus žmonių socialinei raidai – gerovei, sveikatai, gyvenimo kokybei. Pagrindinis senėjimo procesą apibūdinantis demografinis rodiklis yra vyresnio amžiaus žmonių dalis visuomenėje. Šiuo metu Lietuvoje gyvena per 700 000 žmonių, vyresnių kaip 60 m. amžiaus, kurie sudaro 20,4 proc. bendro gyventojų skaičiaus (http://www.medicine.lt). Gyventojų senėjimą iš esmės lemia gimstamumo mažėjimas ir vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas. Pastaruoju metu vidutinė būsimojo gyvenimo trukmė mažai kinta. Po praėjusį dešimtmetį mažėjusio (1991–2002 metais) gimstamumo 2003 metais įregistruota 30,5 tūkstančio naujagimių, t.y. apie 500 daugiau negu 2002 metais. Gimstamumo mažėjimas iš esmės ir lemia gyventojų senėjimą. Jeigu esamos tendencijos išliks, manoma, kad iki 2030 metų (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės prognozė) Lietuvoje bus apie 27 proc. gyventojų, vyresnių kaip 60 metų. Pagal tą pačią prognozę gyventojų Lietuvoje iki 2030 metų sumažės 9 proc. ir bus 3,1 milijono. Šį gyventojų skaičiaus mažėjimą galėtų sušvelninti imigracija, tačiau imigracijos mastas ir socialinės ekonominės pasekmės – sunkiai prognozuojami dalykai. Senyvo amžiaus žmonių teritorinis pasiskirstymas Lietuvoje nėra tolygus. Kaip ir daugelyje Europos šalių, senyvo amžiaus žmonių koncentracija didesnė yra kaimo vietovėse nei mieste. Tai galime traktuoti kaip socialinių pokyčių pokario metais išvadą, kai Lietuvoje vyko intensyvūs industrializacijos ir urbanizacijos procesai. Nors gimstamumas kaime didesnis, spartesnį jo senėjimą lėmė ilgai trukusi kaimo gyventojų, ypač jaunimo, migracija į miestus. Spartus urbanizacijos procesas, įvykęs, galima sakyti, per vienos kartos gyvenimą, gerokai iškreipė kaimo gyventojų amžiaus struktūrą. Miestų gyventojų spartus senėjimas, stebimas amžių sandūroje, paaiškinamas kaip spartaus urbanizacijos proceso, vykusio prieš 30 – 50 m., aidas (1 pav.). Šis miesto demografinis senėjimas susijęs su tuo, kad karta, gausiai patraukusi iš kaimo į miestą šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, šiuo metu sulaukė senyvo amžiaus. 7 pav. Lietuvos kaimo ir miesto gyventojų senėjimas (V.Stankūnienė, ir kt. “Lietuvos gyventojai:1990-2000”, 20 p.) 2005 m. pradžioje mieste gyveno 424,2 tūkst. (61,3%), kaime - 267,5 tūkst. (38,7%) 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Jie sudarė apie penktadalį (18,6%) miesto ir ketvirtadalį (23,4%) kaimo gyventojų. Lietuvoje šio amžiaus moterų buvo 441,2 tūkst., vyrų - 250,5 tūkst., arba kas ketvirta moteris ir kas šeštas vyras buvo 60 metų ir vyresni (http://www.vtv.lt/content/view/8247/75/). Senėjimo procesas nevienodas įvairiose šalies savivaldybėse. Daugiausia senų žmonių Rytų Lietuvos ir Dzūkijos savivaldybėse, pvz., Alytaus ir Lazdijų, kuriose gyventojų – apie 29 proc. 60 metų ir vyresni, Ignalinos rajone šio amžiaus gyventojų 30 proc., Anykščių rajone – 29 proc., Molėtų ir Zarasų rajonuose – po 27 proc. Palankesnė amžiaus struktūra Žemaitijoje, pvz., Tauragės apskrityje vyresnio amžiaus žmonių 21 proc., o Telšių apskrityje – 19 proc. Demografinis senėjimas būdingas vyrams ir dar labiau moterims. Lietuvoje 2003 metų pradžioje gyveno 252 tūkstančiai vyrų ir 441 tūkstantis moterų, vyresnių kaip 60 metų. Tarp 60 metų ir vyresnių gyventojų vyrų tik 36 proc., o 80 metų ir vyresnių dar mažiau – 27 proc. 2003 metų pradžioje vyrų demografinės senatvės rodiklis (60 metų ir vyresnių) buvo 16 proc., o moterų – 24 proc. Prognozuojama, kad 2030 metais vyrų demografinės senatvės rodiklis bus 23 proc., o moterų – 31 proc.. Galima teigti, kad vienas iš esminių gyventojų senėjimo požymių yra tas, kad dauguma vyresnio amžiaus gyventojų – moterys. Ypač bloga demografiniu požiūriu kaimo moterų amžiaus sudėtis – čia jau dabar kas trečia moteris 60 metų ar vyresnė. Gyventojų ir būstų 2001 metų visuotinio surašymo duomenimis, tarp 60 metų ir vyresnių vyrų 78 proc. nurodė, kad yra vedę, tarp moterų - ištekėjusios buvo trečdalis, arba 39 proc. Našlių moterų gerokai daugiau negu vyrų. Kas antra šio amžiaus moteris nurodė, kad yra našlė, kas aštuntas vyras – našlys (žr. 2 lent. ). 2 lentelė. 60 metų ir vyresnių gyventojų šeimyninės padėties skaičius 1000-iui atitinkamo amžiaus gyventojų, 2001 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis http://www.vtv.lt/content/view/8247/75/ Moderniose visuomenėse, kuriose žmonių tikėtina būsimojo gyvenimo trukmė gana ilga, prasminga išskirti ir 80 metų ir vyresnių gyventojų pogrupį. 60 metų slenkstis atskiria vadinamojo ,,trečiojo amžiaus“ žmones, kurių dauguma jau palikę darbo rinką, bet dar gana veiklūs. 80 metų slenkstis atskiria vadinamojo ,,ketvirto amžiaus“ žmones, kurių galimybės užsitikrinti fizinį, psichinį ir socialinį saugumą labiau ribotos. Lietuvoje 2003 metų pradžioje gyveno 92 tūkstančiai 80 metų ir vyresnių žmonių (2,7 proc. visų gyventojų). 80 metų ir vyresnio amžiaus moterų 2,7 karto daugiau negu vyrų. Nuo 1990 metų 80 metų ir vyresnių žmonių daugėjo ir 1993 metais jų gyveno apie 100 tūkstančių. 1994–1999 metais tokio amžiaus žmonių sumažėjo 18 proc., o pastaruosius trejus metus padaugėjo apie 10 tūkstančių. Manoma, kad 2005-2030 m. Lietuvoje mirtingumo lygis mažės lėtai. Mirtingumo mažėjimą lems ekonomikos augimas, socialinių sąlygų ir sveikatos priežiūros įstaigų veiklos pagerėjimas, sveikesnis gyvenimo būdas. Tikėtina, kad 2020 m. vidutinė gyvenimo trukmė bus 78,9 metai (žr. prieduose 1 lent.). Iki šiol Lietuvos visuomenėje, nors jau apie šimtą metų tolydžiai senstančioje, vis dar išsilaikė vaikų (0-14 m.) persvara senyvo amžiaus žmonių (60 ir vyresnių) atžvilgiu. Tačiau Lietuvai žengiant i XXI a, senų žmonių ir vaikų skaičius susilygino ir nuo šiol, pirmą kartą Lietuvos demografijos istorijoje, senyvo amžiaus žmonių Lietuvoje bus daugiau nei vaikų (žr. prieduose 3 lent.). Šį esminį gyventojų amžiaus struktūros raidos etapą jau yra peržengusios tos pasaulio šalys, kuriose gyventojų senėjimas pažengęs toliausiai: Švedija, Vokietija, Japonija, Italija, Graikija. Visai neseniai prie pastarųjų prisijungė ir mūsų kaimyninės šalys Latvija bei Estija. Jeigu išliks esamos gimstamumo ir mirtingumo tendencijos, Lietuvos gyventojai toliau sparčiai sens, o gyventojų labai sumažės, ryškės disproporcija tarp vyrų ir moterų skaičiaus. Vyresnio amžiaus žmonėms sunkiau prisitaikant prie kintančių darbo rinkos poreikių, išlieka didesnio jų nedarbo galimybė. Gali iškilti sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų sistemos finansavimo problemų dėl padidėjusio sveikatos ir socialinių priežiūros paslaugų poreikio vyresnio amžiaus žmonėms. Finansinių sunkumų gali kilti ir kitose srityse, susijusiose su vyresnio amžiaus žmonių poreikiais (būsto paslaugos, transportas ir kita). Neišsprendus vyresnio amžiaus žmonių užimtumo, atitinkamų pajamų užtikrinimo, sveikatos ir socialinių paslaugų prieinamumo problemų, kils didesnės vyresnio amžiaus žmonių socialinės atskirties grėsmė (www.biblioteka.lt/senjorai/strategija.doc). 1.5 Europos gyventojų senėjimas: tendencijos ir perspektyvos ES gyventojų senėjimas turi būti vertinamas atsižvelgiant bendrą pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimą. Pasaulio gyventojų skaičius išaugo nuo 2 mlrd. 1950 m. iki 6,5 mlrd. šiandien, o JTO pagrindinėje prognozėje numatoma, kad šis skaičius ir toliau didės, tačiau kiek lėčiau ir 2050 m. pasieks 9,1 mlrd. Apie 95 % bendro gyventojų skaičiaus augimo sudarys besivystančios šalys, o 50 mažiausiai išsivysčiusių šalių gyventojų skaičius padvigubės. Greičiausiai gyventojų skaičius didės Afrikoje. Todėl 25 ES valstybių narių dalis pasaulio gyventojų skaičiuje sumažės. Tačiau sensta ne tik Europa. 2050 m. kylančios ekonomikos šalyse, pvz., Kinijoje ir Indijoje, žymiai išaugs priklausomumo rodikliai. Jei besivystančios šalys išnaudos demografinius dividendus ir įtrauks jaunus darbuotojus į darbo rinką, tai pasaulinė gamyba padidės ir atsiras galimybė pensijai taupantiems europiečiams pelningai investuoti. Priešingu atveju, jei išliks didelis gimstamumo rodiklis, o vystymasis bus lėtas, tai šios šalys gali tapti nestabiliomis ir dėl to gali padidėti emigracijos spaudimas. Intensyvus vyresniosios kartos gausėjimas (ypač pačių vyresniųjų) visuomenėje iš esmės keičia visuomenės demografinę ir socialinę struktūrą, gamybos, paskirstymo ir vartojimo sistemas, o sveikatos apsaugos sistemai kelia finansavimo užtikrinimo, aukštos kokybės paslaugų subalansuotos plėtros bei jų prieinamumo visiems, taip pat sveikos gyvensenos propagavimo iššūkius (Kanopienė ir kt., 2006, 188 – 200 p.). Spėjama, kad senėjant visuomenei ekonomikos augimo rodikliai gali mažėti dėl, visų pirma, sumažėjusio darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. Bėgant laikui Europa turės vis labiau remtis našumo didėjimu, kuris taps pagrindiniu ekonomikos augimo šaltiniu. Vyresnio amžiaus darbuotojai sudarys didėjančią bendrų darbo jėgos ir ekonomikos produkcijos išteklių dalį. Tačiau daugelyje šalių vyresnio amžiaus darbuotojai dar palyginti retai įdarbinami dėl pernelyg didelio siekio išeiti į pensiją, dėl socialinių ir mokesčių sistemų teikiamų nepakankamų finansinių paskatų dirbti ir dėl nelabai palankios amžiaus vadybos darbo vietoje, kuri visų pirma pasireiškia nepakankamomis galimybėmis mokytis ir net diskriminacija vyresnių žmonių atžvilgiu. Remiantis dabartinėmis politikos kryptimis, dėl senėjimo žymiai išaugs valstybės išlaidos, nors atskirose šalyse yra dideli skirtumai. 25 ES valstybėse narėse 2004–2050 m. planuojamas su amžiumi susijusių valstybės išlaidų padidėjimas . Šis didėjimas taps juntamas nuo 2010 m. ir išlaidos ypač smarkiai didės 2020–2040 m. Jos bus susijusios su pensijomis, sveikata ir vyresnio amžiaus žmonėms teikiamomis paslaugomis. Kyla pavojus, kad bendrieji valstybės finansai gali tapti nepakeliamais daugelyje šalių ir todėl pakenkti būsimai pensijų ir socialinės apsaugos sistemų pusiausvyrai apskritai. Jei bus leidžiama su senėjimu susijusioms valstybės išlaidoms didinti biudžeto deficitą, atsirastų nepakeliamos skolos spiralės efektas. Tokie rezultatai išsekintų ekonomikos augimo potencialą, kenktų bendros valiutos veikimui ir vėliau dėl to tektų kaltinti pensijas ir sveikatos paslaugas, tai sukeltų labai nepalankias pasekmes pensininkų ir mokesčių mokėtojų gerovei ateityje. Senėjimas taip pat pasireikš dideliu valstybės išlaidų sveikatai ir ilgalaikei priežiūrai augimu, net jei šioje srityje daug priklausys nuo būsimo vyresnio amžiaus žmonių sveikatos pagerėjimo. Kad sveikata pagerėtų, visų pirma reikės geriau pritaikyti sveikatos paslaugas ir vykdyti lėtinių ligų prevenciją, o geresnes sąlygas tam galėtų sudaryti naujųjų technologijų naudojimas. Jei būsima pažanga vidutinės gyvenimo trukmės srityje daugiausia būtų pasiekta esant geros sveikatos ir be negalios, numatomas valstybės išlaidų sveikatai ir dėl senėjimo priklausomais tapusių asmenų priežiūrai didėjimas būtų sumažintas per pusę (http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/site/lt). Nuo 1960 m. 8 metais pailgėjusi vidutinė gyvenimo trukmė 2050 m. gali pailgėti dar 5 metais, o gal ir daugiau. Didžiausia planuojamo gyvenimo trukmės ilgėjimo dalis pasireikš tarp vyriausio amžiaus žmonių. Taigi, europiečiai, sulaukiantys 65 metų, 2050 m. gali tikėtis gyventi vidutiniškai ketveriais penkeriais metais ilgiau, nei šiandien 65 metų sulaukiantys asmenys. Viskas baigsis tuo, kad labai smarkiai išaugs 80 ar 90 metų sulaukiančių asmenų skaičius, o dauguma šių asmenų keletą dešimtmečių gyvens pensijoje ir pasieks amžių, kai padažnėja negalios ir silpnumo atvejų, nors blogos sveikatos asmenų šioje amžiaus grupėje gali sumažėti (ten pat). 1.6 Gyventojų senėjimo veiksniai, poveikis ir pasekmės Pagyvenusio amžiaus laikotarpis apima gana didelę žmogaus gyvenimo dalį – nuo 65 m. iki mirties. Šiuo metu vyksta daug gyvenimo ir sveikatos pokyčių, todėl ir atskiros pagyvenusių žmonių amžiaus grupės pagal problemas skiriasi. Šeštąją – septintąją amžiaus dekadą vyrauja fizinės sveikatos problemos (lėtinės ligos, kurių senstant daugėja) ir pasikeičia socialinis statusas (išėjimas į pensiją). Aštuntąją amžiaus dekadą prasideda dažnėjantys kognityvinės būklės pakitimai, sparčiai didėja su organizmo senėjimo procesais susijusi negalia. Devintąją dekadą keičiasi ligų struktūra, daugėja senatvinių sindromų. Viena pagrindinių problemų yra funkcinio savarankiškumo praradimas – negalia. Dėl negalios seni žmonės tampa tartum izoliuoti nuo visuomenės, silpnėja socialiniai ryšiai ir paslaugų prieinamumas. Socialinė izoliacija yra potencialus, bet dar mažai ištirtas sergamumo ir mirštamumo veiksnys. Neigiamas jo poveikis yra didesnis seniems ir neturtingiems žmonėms. Bendruomenėje gyvenantys ilgaamžiai gauna formalią (pašalpą ir pagalbą namuose) ir neformalią socialinę pagalbą (Gaigalienė ir kt., 2004, 42 p). Socialinių santykių svarba sveikatai ir mirtingumui turėtų būti plačiai akcentuojama socialinės paramos literatūroje. Tyrimai pažymi socialinės paramos įtaką pagyvenusių žmonių psichologinei gerovei. Ilga gyvenimo trukmė ypač vertinama tuomet, kai senatvėje išsaugomas asmens aktyvumas, pragyvenamas ilgas, aktyvus, invalidumo neapsunkintas gyvenimas. Visa tai skatina ieškoti būdų ir priemonių gyvenimui ilginti siekiant, kad žmogus kuo ilgiau išlaikytų gerą sveikatą ir būtų nuo nieko nepriklausomas. Todėl atliekama nemažai mokslinių darbų, skirtų senėjimo proceso dėsningumams atskleisti. Nepaisant to, darbų, kurių dėka galėtume analizuoti ilgaamžių sveikatą, jos pokyčius ilgalaikio stebėjimo metu, nedaug. Senėjimas gali būti apibrėžtas kaip visuma pokyčių, atsirandančių laikui bėgant; jie universalūs visai žmonijai ir iš esmės degeneraciniai. Daugelis pagyvenusių žmonių gali išlikti sveiki iki gilios senatvės, tačiau fizinė ir nervinė įtampa gali labai pagreitinti senėjimo procesus. Pakitimai jutimo organų sistemose neatsiranda vienu metu ir nevyksta vienodu greičiu, jie pasižymi individualiais skirtumais. Senstant normalūs amžiaus sąlygoti pakitimai ne būtinai turi pabloginti žmogaus gyvenimo kokybę, ypač jei individas ir jo aplinka harmoningai prisitaiko. Kadangi dauguma senėjimo pokyčių yra laipsniški, vyresnio amžiaus žmonės modifikuoja savo veiklą, kad ir vėl galėtų prisiderinti prie aplinkinių žmonių bei aplinkos. Šeimos nariai ir specialistai turi padėti jiems gerai jaustis tiek namuose, tiek kitose institucijose. Nereikėtų pamiršti, kad senėjimo procesai gali stipriai pabloginti senstančio žmogaus aktyvumą, didina atsargumą, depresyvumą, padidėja nelaimingų atsitikimų rizikos laipsnis. Vyresni žmonės kur kas dažniau ima sirgti lėtinėmis ligomis, tačiau kasdieninėje veikloje dar ilgai gali likti nepriklausomi. Be to, ligų įtaka individo būklei priklauso ir nuo amžiaus sąlygotų pakitimo organizme, ir nuo individo adaptacinio mechanizmo, ir nuo emocinių bei kognityvinių komponentų. Nors Lietuvoje didėja pagyvenusių ir senų žmonių skaičius populiacijoje, tačiau jų sveikatos būklė pastebimai blogėja. Jų poreikių nepatenkina ilgą laiką šalyje vyravęs modelis, pagrįstas perdėtu ligonių tinklo plėtimu, ignoruojantis poliklinikos / ambulatorinės grandies plėtros poreikius. Juk apie 80 % pacientų tiek poliklinikoje, tiek gydantis ambulatoriškai sudaro pagyvenę ir seni žmonės. Vidutiniškai apie 70 % senyvo ir seno amžiaus asmenų miršta namuose. Statistikos duomenys apie hospitalizaciją pagal amžiaus grupes rodo, kad daugiausiai serga vyresni nei 65 metų gyventojai (strategija). Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2004 m. stacionariose gydymo įstaigose gydėsi 219 tūkst. 65 metų amžiaus ir vyresnių asmenų, arba kas antras senyvo amžiaus žmogus (iki 65 metų amžiaus - kas šeštas). Dažniausiai pagyvenusius žmones vargino kraujotakos sistemos ligos (39 proc.), kvėpavimo sistemos ligos (9 proc.), piktybiniai navikai (8 proc.). Pablogėjus sveikatai ypač aktuali tampa slaugos problema. 2004 m. slaugos ligoninėse gydėsi 71 proc. visų besigydžiusių 65 metų amžiaus ir vyresnių žmonių (http://www.vtv.lt/content/view/8247/75/). Opiausia vyresnių Lietuvos žmonių socialinė problema – nepasitenkinimas savo visuomeninio gyvenimo padėtimi. Šį nepasitenkinimą tik iš dalies lemia materialinių išteklių stoka. Kita dažniausia minima nepasitenkinimo priežastis - senyvi žmonės jaučiasi užmiršti ir niekam nereikalingi. Beveik 30 proc. Lietuvos senjorų tvirtina, kad nedalyvauja visuomenės gyvenime, tačiau norėtų aktyviau į jį įsitraukti. Taip pat dalyvavimas įvairiose organizacijose padeda tenkinti vyresnių žmonių socialinius poreikius, mažina socialinę atskirtį ir gerina vyresnių žmonių savijautą bei gyvenimo kokybę (http://66.102.9.104/search?q=cache:E9yByqMPoRkJ:www.darborinka.lt). Šiuo metu geriatrijos specialistai jau ir Lietuvoje bando steigti pagalbos skyrius dideliuose miestuose, pagyvenusių žmonių reabilitacijai, nes senatvės ligoms yra būdingos sutrikusios biopsichosocialinės funkcijos, kurių atkūrimas, siekiant išlaikyti individo savarankiškumą, yra vienas iš pagrindinių tikslų. 1.7 Pagrindinės priežastys, įtakojančios vidutinę ir sveiko būsimo gyvenimo trukmę Didžiausią neigiamą įtaką vidutinei būsimo gyvenimo trukmei 1970 – 1997 m. turėjo širdies ir kraujagyslių ligos. Šios ligos 1970 m. vyrų gyvenimą sutrumpino 6,3 metų, moterų – 8,2 metų, o 1997 m. atitinkamai 8,1 ir 8,5 metų. Tai rodo, kad neigiama širdies ir kraujagyslių įtaka vidutinei būsimo gyvenimo trukmei per 27 metus labiau padidėjo vyrų grupei. Dėl piktybinių navikų prarasti gyvenimo metai kito nedaug ir 1997 m. sudarė 3,0 metus vyrų ir 2,5 metų moterų populiacijoje. Nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ir traumų įtaka vidutinei gyvenimo trukmei svyravo, bet 1991 – 1995 m. šių mirties priežasčių reikšmė didėjo. 1997 m. jos sutrumpino vyrų vidutinę būsimo gyvenimo trukmę 4,8, o moterų – 1,4 metų. Šie duomenys, kaip ir mirtingumo vertinimas, rodo, kad širdies ir kraujagyslių ligų, o ypač nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų bei traumų įtaka Lietuvos gyventojų vidutinei būsimo gyvenimo trukmei aiškiai atspindi socialinės ekonominės situacijos pokyčius (Kalėdienė, 1999, 108 p.). 1990 – 2001 m. išankstinės jaunesnių nei 65 m. asmenų mirtys turėjo įtakos vyrų ir moterų vidutinei gyvenimo trukmei: vyrų vidutinė gyvenimo trukmė vidutiniškai sutrumpėjo 13 metų (1994m. net 15 metų), moterų – 6 metais. Išvengiamų mirties priežasčių įtaka moterims sudarė apie vienerius metus, o vyrams išvengiamos mirtys sutrumpino vidutinę gyvenimo trukmę apie dvejus metus. 1990 – 2001 m. vyrų ir moterų vidutinė gyvenimo trukmė dėl mirčių, kurias galima pagydyti, sutrumpėjo panašiai ir sudarė 0,66 metų (vyrų – 0,67, moterų – 0,61 metų) (Gaižauskienė ir kt., 2004, 19 p.). Kiti faktoriai, įtakojantys vidutinę būsimo gyvenimo trukmę: • gyvenimo aplinkybės; • gyvenimo būdas (PSO konstatuoja, kad apie 50 proc. žmogaus sveikatos bei vidutinė gyvenimo trukmė priklauso nuo gyvensenos) • genetiniai faktoriai; • sveikatos savisauga; • rūkymas; • alkoholis; • mirtingumas nuo infekcinių ligų; • lytis ir rasė. Moterys turi ilgesnę būsimo gyvenimo trukmę nei vyrai. Priežastis nėra iki galo visiškai suprasta. Jau kurį laiką mokslininkai įrodinėja kad moterys yra biologiškai pranašesnės nei vyrai, ir todėl jos gyvena ilgiau, kiti teigia, kad vyrai užsiima pavojingesniais ir sunkesniais darbais (gamyklose, karinėse tarnybose, ir pan.). Be to, vyrai paprastai vairuoja, rūko, ir piktnaudžiauja alkoholiu daugiau nei moterys – vyrai dažniau net nužudomi. Sveiko būsimo gyvenimo trukmei be aukščiau išvardintų faktorių dar įtakos turi aukštas mirtingumas ir trumpa vidutinė būsimo gyvenimo trukmė. 2. KLAIPĖDOS AŠTUONIASDEŠIMTMEČIŲ GYVENTOJŲ SVEIKATA IR JOS PALYGINIMAS SU LUNDO AŠTUONIASDEŠIMTMEČIŲ SVEIKATA „KLAIPĖDA 80+“ IR “LUND 80+” TYRIMŲ DUOMENIMIS 2.1 Tyrimo metodas ir kontingentas Tyrimo metodas - longitudinis – sekos – kohortinis. Tyrimas „Klaipėda 80+“ vykdomas kaip dalis tarptautinio gerontologinio tyrimo (The 80+ Study), pradėto Lunde, Švedijoje 1988 m., kai populiacijos nariai buvo gimę 1908m. ir tęsiamo iki šiol. Tyrimo „Klaipėda 80+“ bendras tikslas – nustatyti 80-mečių ir vyresnių asmenų senėjimo proceso dėsningumus longitudinio - sekos tyrimo metodu, kas penkerius metus į tyrimą įtraukiant naujas 80-mečių kohortas bei pakartotinai ištiriant seniau įtrauktus į tyrimą asmenis. Toks tyrimo organizavimas suteikia galimybę atskirti su amžiumi susijusius senėjimo proceso dėsningumus nuo tam tikrai kohortai ar istoriniam laikotarpiui būdingų savybių. Tiriamieji respondentai, įtraukti į tyrimą „Klaipėda 80+“ – Klaipėdos miesto gyventojai, gimę 1923 m., t.y. 2003 m. sulaukę 80 m. amžiaus. Pagal tyrimo programą, į tyrimą ištisinės atrankos metodu įtraukta 200 asmenų (28,5 proc. vyrų ir 71,5 proc. moterų). Tačiau pasiektas gana žemas dalyvavimo lygis – 200 iš 589 kviestų pašto kvietimais asmenų, tai sudaro 34 proc. nedalyvavimo tyrime priežastys įvairios: atsisakė dalyvauti 44, pavėluotai atsiuntė sutikimus dalyvauti tyrime – 20, sutiko dalyvauti, bet neatvyko – 17, buvo išvykę, mirę – 5, likusieji neatsakė į kvietimus ar nurodė kitas priežastis (ten pat). Švedijos tyrimas, kaip jau buvo minėta, buvo pradėtas 1988 metais, kai visa populiacija (N=333) gimusių 1908m. (80-mečiai) buvo įtraukti į tyrimą, iš kurių dalyvauti sutiko 212 respondentų (31 proc. vyrų ir 69 proc. moterų). Gana žemas dalyvavimo aktyvumas tiriant pagyvenusio amžiaus gyventojų populiacijas yra būdingas daugelio gerontologinių tyrimų bruožas. Tokiuose tyrimuose dažniausiai tiriami sveikesnieji populiacijos nariai, kadangi turintys sveikatos problemų veikiausiai dažniau atsisako dalyvauti tyrimuose. Pažymėtina, kad su dalyvių aktyvumo problema vis labiau susiduria ir tyrimo organizatoriai bei pradininkai Lund, Švedija. Pirmaisiais 1988 m. pasiektas 68 proc. visos populiacijos atstovų dalyvavimas tyrime, jį pakartojus 1993 m. – 49 proc., o pakartojus dar kartą, dalyvavo 47 proc. Nauja aštuoniasdešimtmečių kohorta įtraukta į tyrimą buvo 1993 m., vertinant pagal tuos pačius testus. Tyrimas „80+“ yra daugiadisciplininis – apima tris sveikatos priežasčių sritis: medicininę, socialinę ir psichologinę, tačiau analizės klausimai yra kilę iš atitinkamų sričių. Tyrimas buvo atliktas Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje. Sutikę tyrime dalyvauti asmenys atvyko į ligoninę (nevaikštantys ir sunkiai vaikštantys buvo atvežti ligoninės transportu) ir buvo apklausti interviuotojų. Duomenų rinkimas prasidėjo 2004 m. kovo mėn. ir tęsėsi iki liepos mėn., skiriant tam tikras savaitės dienas. „The 80+ Study“, „Klaipėda 80+” tyrimų metu medicininiai, socialiniai ir psichologiniai veiksniai buvo įvertinti atitinkamais testais. Pastarieji testai nesikeičia, jais vertinamos sekančios kohortos bei kiekviena atskira kohorta kas 5 metai. Medicininė sritis apėmė apklausą, EKG, kraujo, fiziologinius ir kt. parametrus. Psichologinis testas įvertino pasitenkinimą gyvenimu, mėgdžiojimą, asmenybę, žodinį supratimą, samprotavimą, suvokimą, atminties atgaminimą ir atpažinimą. Socialinės ir psichologinės dalies informacija buvo gauta vykdant apklausas. Mano asmeninis indėlis šiuose tyrimuose – atlikta papildoma Klaipėda 80+ tyrimo duomenų statistinė analizė, įvertinant Klaipėdos 80-mečių sveikatos problemas ir kai kurių rizikos veiksnių paplitimą tarp Klaipėdos 80-mečių; palygintos Klaipėdos ir Lundo tiriamųjų socialinės charakteristikos bei socialinės sveikatos rodikliai, patikrintos socialinių santykių bei asmens sveikatos vertinimo statistinės sąsajos su Klaipėdos ir Lundo pagyvenusių žmonių pasitenkinimu gyvenimu. Be to, suformulavau ir patikrinau hipotezę. Duomenų analizei naudota „SPSS 13.0 for windows“ programa bei MS Exel lentelės. Kokybinių požymių priklausomumo, homogeniškumo bei proporcijų lygybių vertinimui naudota x2 kriterijus. Nustačius p0,05 požymio skirtumai laikyti statistiškai nereikšmingais. Klasifikacinių (nominalinių) dydžių tarpusavio priklausomybei nustatyti skaičiuotas Pirsono suderinamumo koeficientas, ranginių dydžių tarpusavio priklausomybei nustatyti skaičiuotas Spirmano koeficientas. 2.2 Rezultatai ir jų aptarimas 2.2.1 Klaipėdos 80-mečių sveikatos problemos Širdies nepakankamumas 8 pav. Širdies nepakankamumas Klaipėdos respondentų tarpe Širdies nepakankamumu, kuriuo sirgo anksčiau arba serga dabar, skundžiasi nemažai tiriamųjų. Šio tyrimo rezultatais moterų serga N=76 (54,3 proc.), vyrų N=27 (47,4 proc., p>0,05). Skausmo pojūčio dažnumas 9 pav. Tiriamųjų respondentų skausmo pojūčio dažnumas Klaipėdos respondentės moterys kasdien jaučia skausmą N=56 (40,6 proc.), vyrų statistiškai reikšmingai mažiau – N=13 (16,4 proc.) kurie kasdien jaučia skausmą (x2=12,77; df=4; p0,05), regos N=154 (78,2 proc., p>0,05) respondentų. Hipertonija 11 pav. Hipertonijos paplitimas Klaipėdos 80-mečių tarpe Hipertonija moterų tarpe: N=84 (60 proc.) moterų bei N=26 (45,6 proc.) vyrų sirgo arba serga hipertonija (x2=4,65; df=2; p>0,05). Savo sveikatos būklės palyginimas su bendraamžiais Lygindami savo sveikatos būklę su savo bendraamžiais, dauguma respondentų nurodė manantys, kad ji tokia pati kaip kitų bendraamžių (vyrų – 70,9 proc., moterų – 73,9 proc.). Daug geresne savo sveikatą įvertino N=15 (27,3 proc.) vyrų bei N=30 (22,4 proc.) moterų (x2=1,26; df=4; p>0,05). Savo fizinių ir psichinių jėgų vertinimas Savo fizines ir psichines jėgas normaliai vertina N=104 (54,7 proc.) respondentų, o N=35 (18,4 proc.) – nepatenkinamai. Sveikatos būklė nėra priežastis, dėl kurios tiriamieji negalėtų ką nors daryti; N=107 (56,3 proc.) respondentams sveikata netrukdo daryti tai ką jie nori, o N=60 (31,6 proc.) dėl sveikatos problemų nemažai veiklos negali pasidaryti patys (x2=6,91; df=8; p>0,05). Dusulys Dusulys netrukdo judėti N=123 (64,1 proc.) respondentų, N= 63 (32,8 proc.) jų ši problema trukdo lipti laiptais arba eiti lygioje vietoje (x2=2,36; df=4; p>0,05). Kiti simptomai Analizuojant kitus simptomus, kurie vargino Klaipėdos respondentus per paskutiniuosius tris mėnesius, gauti tokie rezultatai: Daugumą respondentų vyrų nevargino nei greitas pravirkimas N=53 (94,6 proc.), nei susierzinimas N=31 (55,4 proc.); moterims – atvirkščiai – N=74 (52,9 proc., x2=38,55, df=2, p0,05) moterų, nevartoja migdomųjų N=44 (77,2 proc.) vyrų ir N=84 (60,9 proc., p0,05), o tai rodo žmonių rūpinimąsi savo sveikata. Visai kitokie rezultatai stebimi lyginant pastarųjų kontaktus su slaugytojais per tą patį laikotarpį: N=53 (93 proc.) vyrų, N=121 (85,8 proc.) moterų nekontaktavo su slaugytojais metų bėgyje (p>0,05). Panaši situacija analizuojant respondentų bendravimą su poliklinika ir bendrosios praktikos slaugytoja pusmečio laikotarpiu – kur kas didesnė dalis Klaipėdos 80-mečių (87,7 proc. vyrų ir 83 proc. moterų) kontaktuoja su poliklinika nei su slaugytoja (žr. 14 pav.). Vyrų ir moterų kontaktai su slaugytoja per paskutinį pusmetį statistiškai skiriasi (x2=5,92; df=2; p=0,05). 2.2.2 Kai kurių sveikatos rizikos veiksnių paplitimas tarp aštuoniasdešimtmečių. Šiame tyrime galime įvertinti tik keletą 80-mečių sveikatos rizikos veiksnius: rūkymą, nesaikingą alkoholio vartojimą bei viršsvorio paplitimą. Rūkymo paplitimas respondentų tarpe 15 pav. Rūkymo paplitimas Klaipėdos 80-mečių tarpe anksčiau ir dabar Rūkymo paplitimas yra didesnis vyrų tarpe, nors kintant amžiui rūkančiųjų palaipsniui mažėja. Anksčiau kasdien rūkydavo N=36 (63,2 proc.) vyrų ir N=11 (7,9 proc.) moterų (x2=68,74; df=2; p0,05). Alkoholio vartojimo paplitimas respondentų tarpe 16 pav. Klaipėdos 80-mečių alkoholio vartojimas Nesaikingas alkoholio vartojimas nėra pagyvenusių žmonių problema, nors vyrai alkoholį vartoja žymiai daugiau. Didžioji dalis moterų beveik nevartoja alkoholio N=133 (95 proc.), vyrai kartą per mėnesį išgeria vyno ar kito stipraus gėrimo N=28 (49,1 proc.). 5,3 proc. vyrų kartą per savaitę išgeria vyno ar kito stipraus gėrimo. Vyrų ir moterų alkoholio vartojimas statistiškai reikšmingai skiriasi (x2=77,83; df=6; p0,05). Respondentų būsto tipas 20 pav. Lundo ir Klaipėdos respondentų būsto tipas Butuose gyvena 87,8 proc. Klaipėdos 80-mečių ir 68 proc. Lundo tiriamųjų (p0,05). Respondentų išsilavinimas 21 pav. Lundo ir Klaipėdos respondentų išsilavinimas Klaipėdos 80-mečių išsilavinimas panašus į Lundo – dauguma jų turi pradinį išsilavinimą – 70,8 proc., 48 proc. Lundo 80-mečių (p0,05). 8,5 proc. Klaipėdos respondentų mokinosi daugiau nei 12 metų, Lundo - 22 proc. (p0,05), vieną vaiką turi 22 proc. Lundo ir 23,3 proc. Klaipėdos tiriamųjų (p>0,05). Panašus procentas tiek Klaipėdos (24,5), tiek Lundo (26 proc.) respondentų susilaukė trijų vaikų (p>0,05). Tiriamųjų šeimos dydis (įtraukiant ir patį respondentą) 23 pav. Lundo ir Klaipėdos respondentų šeimos dydis (įtraukiant ir patį respondentą) Dauguma 80-mečių gyvena vieni: Klaipėdos - 43 proc., Lundo – 61 proc. tiriamųjų (p0,05). Tiriamieji yra patenkinti bendravimu su vaikais (88 proc. Lundo, 84,2 proc. Klaipėdos respondentų, p>0,05). 65 proc. Švedijos, ir 86,3 proc. Lietuvos 80-mečiams padeda vaikai (p>0,01). Analizuojant brolių/seserų bendravimo dažnumą bei pasitenkinimą juo, pastebėta, kad nors didžioji dalis tiriamųjų (Klaipėdos 69,3 proc. ir 70 proc. Lundo, p>0,05) bendrauja „Retai“, bet labai statistiškai reikšmingai didesnė Lundo tiriamųjų dalis (95 proc.) tokiu bendravimu yra patenkinti lyginant su Klaipėdos tiriamaisiais (62,6 proc., p0,05). „Klaipėdos 80-mečiams, kurie retai bendrauja telefonu su namie nebegyvenančiais vaikais jų sveikatą statistiškai blogiau įvertino gydytojas (r=-0,24; p0,05). Klaipėdos 68,4 proc. tiriamieji dažnai bendrauja su artimais draugais telefonu. Klaipėdos respondentų turimų draugų skaičius yra tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu gyvenimu (r=-0,15, p0,05) Klaipėdos respondentų. 25 pav. Klaipėdos ir Lundo 80-mečių sveikatos įvertinimai Nors „Lund 80+” tyrimo duomenimis nebuvo ryšio tarp sveikatos vertinimo ir pasitenkinimo gyvenimu, tačiau pagalbos poreikis kasdieninėje veikloje buvo susijęs su sumažėjusiu pasitenkinimu gyvenimu Lundo respondentų (r=0,37; p0,05). Taigi mano kelta hipotezė nepasitvirtino Klaipėdos 80-mečių atžvilgiu. Lundo respondentų pasitenkinimas brolių/seserų kontaktais yra labai reikšmingai susijęs su pasitenkinimu gyvenimu (r=0,44; p

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 11032 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • ĮVADAS 5
  • 1. GYVENTOJŲ SVEIKATA VYRESNIAME AMŽIUJE 7
  • 1.1 Gyventojų senėjimas ir vidutinė gyvenimo trukmė. 7
  • 1.2 Žmogaus gyvenimo trukmės raida. 9
  • 1.3 Lietuvos gyventojų vidutinė ir sveiko žmogaus būsimo gyvenimo trukmė. 12
  • 1.4 Lietuvos gyventojų senėjimas 18
  • 1.5 Europos gyventojų senėjimas: tendencijos ir perspektyvos 21
  • 1.6 Gyventojų senėjimo veiksniai, poveikis ir pasekmės 23
  • 1.7 Pagrindinės priežastys, įtakojančios vidutinę ir sveiko žmogaus būsimo gyvenimo trukmę 25
  • 2. TYRIMAS: KLAIPĖDOS AŠTUONIASDEŠIMTMEČIŲ GYVENTOJŲ SVEIKATA IR JOS PALYGINIMAS SU LUNDO AŠTUONIASDEŠIMTMEČIŲ SVEIKATA „KLAIPĖDA 80+“ IR “LUND 80+” TYRIMŲ DUOMENIMIS 27
  • 2.1 Tyrimo metodas ir kontingentas 27
  • 2.2 Rezultatai ir jų aptarimas 29
  • 2.2.1 Klaipėdos 80-mečių sveikatos problemos 29
  • 2.2.2 Sveikatos rizikos veiksnių paplitimas tarp aštuoniasdešimtmečių 35
  • 2.2.3 Klaipėdos ir Lundo 80-mečių socialinių charakteristikų palyginimas. 36
  • 2.2.4 Socialinės sveiktata ir jos palyginimas Klaipėdoje ir Lunde 40
  • IŠVADOS 44
  • LITERATŪROS SĄRAŠAS 47
  • PRIEDAI 48

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
49 psl., (11032 ž.)
Darbo duomenys
  • Sveikatos referatas
  • 49 psl., (11032 ž.)
  • Word failas 603 KB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį referatą

www.nemoku.lt Panašūs darbai

Miegas ir jo sąsajos su vaikų sveikata

Miegas ir jo sąsajos su vaikų sveikata Sveikata Peržiūrėti darbą

Atmosferos oro tarša ir gyventojų sveikata

Atmosferos oro tarša ir gyventojų sveikata Sveikata Peržiūrėti darbą

Miegas ir jo sąsajos su paauglių sveikata

Miegas ir jo sąsajos su paauglių sveikata Sveikata Peržiūrėti darbą

Mitybos svarba gyventojų sveikatai ir fiziniam vystymuisi

Mitybos svarba gyventojų sveikatai ir fiziniam vystymuisi Sveikata Peržiūrėti darbą

Mityba ir sveikata pagal sveikatos specialistus

Mityba ir sveikata pagal sveikatos specialistus Sveikata Peržiūrėti darbą

Mityba, vitaminai ir sveikata

Mityba, vitaminai ir sveikata Sveikata Peržiūrėti darbą

Asmens higienos produktų sudedamųjų dalių ir jų poveikio sveikatai vertinimas

Asmens higienos produktų sudedamųjų dalių ir jų poveikio sveikatai vertinimas Sveikata Peržiūrėti darbą

Sveikata ir gyvenimo pokyčiai

Sveikata ir gyvenimo pokyčiai Sveikata Peržiūrėti darbą

Fizinis aktyvumas ir jo reikšmė vaiko sveikatai

Fizinis aktyvumas ir jo reikšmė vaiko sveikatai Sveikata Peržiūrėti darbą

Mityba ir sveikata

Mityba ir sveikata Sveikata Peržiūrėti darbą

Sveikata ir ją įtakojantys veiksniai

Sveikata ir ją įtakojantys veiksniai Sveikata Peržiūrėti darbą

Psichinė sveikata ir psichiniai sutrikimai

Psichinė sveikata ir psichiniai sutrikimai Sveikata Peržiūrėti darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt