Keramika ir keramikos tipai

 Įvadas Keramika ( gr. keramike (techne) – puodininkystė, puodų gaminimo menas). Iš pradžių šis žodis buvo taikomas tik moliniams indams, vėliau prigijo visiems degtiems dirbiniams arba medžiagoms iš molio ir kitų mineralinių medžiagų pavadinti. Keramika - tai taikomosios dailės sritis, atsiradusi Mesopotamijoje. Gilioje senovėje žmonės jau mokėjo gaminti degtus molio dirbinius. Randama glazūruotų molio šukių, kurioms maždaug 13 tūkstančių metų. Pirmieji moliniai indai buvo lipdomi rankomis. Šį gaminimo būdą kai kurios Afrikos tautos naudoja ir dabar. Eiropoje keramika suklestėjo xx amžiuje prieš mūsų erą. Tuo metu Egėjo jūros pakraščių ir salų gyventojai sukūrė labia originalią keramiką. Tai pirmasis keramikos klestėjimo laikotarpis Europoje. Žinoma, kad senovės Kinijoje, Japonijoje ir Egipte buvo gaminama sukepusi keramika. Europoje – akmeninė keramika, kuri vystėsi XIV amžiuje, o neužilgo paplito Flandrijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Kinijoje porceliano gaminimo būdas buvo žinomas jau prieš mūsų erą. Į Europą porcelianą portugalai atvežė maždaug XV amžiuje. Jie ir davė šį pavadinimą. Beieškodami gamybos būdo, europiečiai išrado minkštąjį porcelianą Pirmasis porceliano fabrikas įkurtas Saksonijoje. Vėliau paplito visoje Europoje. Lietuvoje pirmieji keramikos dirbiniai atrasti iš neolito laikotarpio. Pirmieji žiesti dirbiniai pasirodė IX amžiuje. Rastos keramikos liekanos Kauno, Vilniaus, Trakų ir Pirėnų vietovėse liudija apie aukštą dailiosios keramikos lygį XVI-XVIII amžiais. XX amžiuje Kauno meno mokykloje atidarytas dailiosios keramikos skyrius ir pradėti ruošti dailininkai-keramikai. Dailioji keramika ėmė vystytis. Keramika imta skirstyti į : statybinę, techninę ir dailiąją. Pagal lydimosi temperatūrą klasifikuojama į dvi grupes: poringus ir sukepusius Taip pat skirstoma pagal technologiją: akmens masės, porcelianas, pajaustas, terakotiniai. (plačiau aptarsime porcelianą). Keraminės žaliavos Keraminei gamybai naudojamos žaliavos yra plastiškos (moliai, kaolinas) ir neplastiškos. Neplastiškos žaliavos naudojamos labai riebaus molio plastiškumui sumažinti (tiesikliai – šamotas, smėlis), šukės sukepimui gerinti (pliusai – feldšpatai, kalcio junginiai), o taip pat glazūroms gaminti ir joms nudažyti. Molis. Molis su vandeniu sudaro plastišką tešlą, iš kurios galima formuoti keramikinius gaminius. Džiūdamas molis netenka mechaniškai įmaišyto vandens ir sukietėja. Degdamas aukštoje temperatūroje jis praranda sudėtyje esantį vandenį, pasidaro visiškai neplastiškas, o išdegtas prilygsta akmens stiprumui. Grynesnis molis yra baltas, bet dažniausiai jis būna gelsvas, rudas, raudonas, pilkas. Pasitaiko juodų ir mėlynų molių. Spalva priklauso nuo priemaišų kiekio ir jų kokybės. Moliui būdingos savybės: 1. plastiškumas(spaudžiant suteikiama reikiama forma, kuri nustojus spaust išlieka). 2. susitraukimas džiūstant(tūrio sumažėjimas, netekus įmaišyto vandens). 3. pakitimai kaitinant(keičiasi fizinės ir cheminės savybės). 4. atsparumas cheminiams reagentams(sukeptas ar lydytas atsparus visiems reagentams žemoje temperatūroje). Moliai klasifikuojami į: 1. ugniai atsparius(1350 C) 4. kaolinus(iki 1770 C) Gaminių formavimas ir džiovinimas Prieš formuojant gaminius, reikia atitinkamai paruošti masę. Ji ruošiama likerio(daugiausia fajanso ir porceliano gamybai), plastiškos tešlos(gaminiai kasdieniam naudojimui) ir miltelių pavidalo. Atsižvelgiant į gaminių formas, jų dydį, taip pat formavimo masės sudėtį, keraminiai gaminiai formuojami trim būdais: liejimo, plastiškos tešlos formavimo ir pussausių ar sausų miltelių presavimo būdu. Liejimo būdas atrodo paprastas, bet, deja susiduriama su daugybę kliūčių. Jis dažniausiai naudojamas formuojant gaminius iš liesesnių formavimo masių, arba tada, kai kitais būdais neįmanoma suformuoti gaminių, pavyzdžiui siaurakaklių indų. Liejami gipsinėse formose. Liejimui dažniausiai naudojami tiršti likeriai, suskystinti elektrolitai. Šis būdas yra pranašesnis, kai formuojami tuščiaviduriai, netaisyklingos formos gaminiai, arba gaminiai su priklijuojamomis dalimis. Porceliano gaminiuose pasitaiko mažiau broko. Šis būdas mažiau tinka dideliems, storasieniams puodams gaminti. Plastiškos tešlos formavimo būdas – seniausias keramikinių gaminių formavimo būdas, pradėtas naudoti pažinus molio plastiškumo savybes. Tai rankinis žiedimas, šablonavimas(pusiau mechaninis. Gaminami atviri ar lėkšti indai), tekinimas(norint suploninti sieneles ar suteikti gaminiui galutine forma), štampavimas(štampuojama iš minkštesnės ar kietesnės plastiškos tešlos. Daugiausia naudojama statybinių medžiagų gamyboje). Gaminių formavimas iš sausų miltelių reikalauja visiškai vienodų gaminių matmenų, pavyzdžiui, sienų ar grindų plytelės. Šiuo būdu galima formuoti gaminius tik štampuojant, sudarius aukštą slėgimą. Suformuotus gaminius reikia apdailinti, išlyginti jų paviršių, briaunas, priklijuoti atskirai suformuotas dalis. Šie darbai atliekami įvairiai. Svarbiausi procesai – tai: 1. apipjaustymas ir paviršiaus nulyginimas 2. graviravimas(su voleliu padaromos negiliai įgraviruotos juostos, kurios kartais išryškinamos įvairiai nudažant) 3. skulptavimas(sudėtingas dekoravimas priklijuojant ar išskaptuojant formavimo masę) 4. kiaurąpjūvis(išpjaustinėjimas pagal piešinį, išpjaustant sieneles kiaurai) 5. pragrežimas(praduriant sieneles plonasieniais metaliniais vamzdeliais) Suformuotus gaminius reikia išdžiovinti ir tik po to juos galima degti. Nedžiovintus galima degti tik iš sausų miltelių suformuotus gaminius. Degant drėgnus gaminius reikia iš lėto juos pašildyti. Džiovinti galima dviem būdais: sugeriant(absorbuojant) gaminių drėgmę arba ją išgarinant. Džiovinimo procesą galima suskirstyti į tris periodus: pirmajame, masėje yra daug vandens, jis garuoja, masė traukiasi. Antrajame poros palaipsniui netenka vandens ir prisipildo oro. Masė sustandėja ir nustoja trauktis. Trečiajame – masė nebesitraukia. Likęs vanduo išgaruoja. Masė pasidaro labai porėta. Deginimas Deginimas yra svarbiausias ir jautriausias procesas. Svarbiausia ji todėl, kad deginant keraminiai gaminiai įgyja būdingas keramikai savybes, pasidaro kieti kaip akmuo, nebrinkstantys vandenyje, įgyja metalinį skambesį, nebeyra nuo šalčio ir kitas. O jautriausia ji yra dėl to, kad gaminiai degami aukštoje temperatūroje (900-1600 C) ir keraminės savybės labai priklauso nuo degimo temperatūros. Didinti degimo temperatūrą ar ją mažinti jau išdegus gaminius reikia labai lėtai, kad jie nesutrūkinėtų. Keraminiai gaminiai degami periodinio ar nuolatinio veikimo krosnyse. Periodinio veikimo krosnyse pusfabrikačiai pirmiausia sukraunami, po to, užkūrus krosnį, įkaitinami, išdegami, palaipsniui mažinant ugnį, ataušnami ir tik tada ištraukiami iš krosnies. Nuolatinio veikimo krosnyse viskas paprasčiau – įkraunama ir iškraunama be pertraukos. Deginant svarbu atsižvelgti į temperatūrą, trauką ir dūmų sudėtį. Glazūra Glazūra – tai plonas stiklo sluoksnis, kuriuo padengiamas keraminių gaminių paviršius. Poringi gaminiai tampa atsparūs vandeniui, o sukepusieji būna dailūs ir lengvai valomi. Be to, glazūra galima puošniai dekoruoti gaminius. Paprastai glazūra skaidri kaip stiklas, todėl matosi gaminio paviršiaus spalva. Į glazūros masę dažnai dedama, kurios sudrumsčia ar paslepia gaminio spalvą. Visi glazūrų komponentai turi įtakos jų lydimuisi, permatomumui, patvarumui ir šiluminiam plėtimuisi. Todėl žaliavos, iš kurių sudaroma glazūra, yra tinkamai parinktos ir gerai išvalytos gamtinės uolienos. Dažnai naudojami ir gryni cheminiai junginiai. Kad ir kokios bebūtų, svarbiausia, kad jos būtų grynos ir pastovios cheminės sudėties. Tai įvairus oksidai, karbonatai, sulfatai, nitratai ir kitos medžiagos. Glazūruoti galima mirkymo(labiausiai tinka fajansui ir porcelianui), laistymo(atskirai glazūruojama vidinis ir išorinis paviršius), purškimo(stambiems ar labai jautriems gaminiams glazūruoti), pudravimo(glazūros miltukai beriami ant šlapio paviršiaus) ir glazūravimo teptuku(kai kitais būdais negalima padengti kai kurių vietų ar kai norima gaminį meniškai dekoruoti įvairių spalvų glazūromis) būdais. Dekoravimas Keraminėje gamyboje gausu dekoravimo būdų – pradedant geometriškuoju išraižymu ir baigiant sudėtingu skulptavimu. Įvairiais dažais dekoravimą galima dar labiau paįvairinti: dažant formavimo masę, glazūrą ar dažant tik šių medžiagų paviršius. Panaudotos dekoratyvinės medžiagos savo galutinę išvaizdą įgyja tik išdegus gaminį. Dekoravime svarbus tikslumas. Fajansas Fajansas – poringi glazūruoti keramikiniai gaminiai. Skirstoma į dvi grupes: 1. paprastąjį , kurio cheminėje sudėtyje yra šiek tiek daugiau geležies oksido, nudažančio paprastojo fajanso šukę. 2. dailųjį, gaminamą iš baltos formavimo masės, dėl to jo šukė balta, kuris dar skirstomas į: kalkinį, kvarcinį, feldšpatinį ir kietąjį fajansą. Jie pasižymi skirtingomis savybėmis dėl skirtingų formavimo masių. Atskirti nuo porceliano, galima pažvelgus į šukę prieš saulę, jei yra porėta – fajansas. Taip pat galima patikrint įpylus kalcio cianito(nuodų), fajansas nereaguoja, o porcelianas pajuoduoja. Sukepusi keramika Ši, dar vadinama akmens keramika kartu su porcelianu pasižymi nelaidumu vandeniui ir dujoms. Nuo porceliano skiriasi tuo, kad šukė yra spalvota ir nepermatoma. Be to yra tanki, vienoda, dažniausiai pilkos, geltonos, rausvos ar rusvos spalvos. Pasižymi mechaniniu stiprumu ir atsparumu rūgštims. Keramikai gaminti naudojami ugniai atsparūs ir sunkiai besilydantys moliai. Taikomi visi gaminių formavimo ir džiovinimo būdai. Gaminama dekoratyviniai gaminiai ir buitiniai indai, techniniai gaminiai(plačiai naudojama cheminėje pramonėje) taip pat architektūriniai gaminiai. Porcelianas Porcelianas priklauso sukepusios keramikos dailiųjų gaminių grupei. Nuo kitų gaminių skiriasi didesniu sukepimu, balta šukės spalva ir plonas sluoksnis persišviečia. Gali būti porceliano gaminių, kurie užims tarpinę padėtį tarp sukepusios keramikos ir porceliano. Porcelianas būna kietas ir minkštas. Kietąjį – nuo senų laikų gamino kinai. Tai puikiausias ir vertingiausias keramikos produktas, tik labiau ribotas jo dekoravimas, nes reikalinga aukšta degimo temperatūra Porcelianas formuojamas plastiškuoju ir liejimo būdais. Populiaresnis liejimo būdas. Dėl gaminių nepatvarumo, prieš glazūruojant, gaminiai degami biskvitiniu būdu(iki 1000 C). Jau Glazūruoti gaminiai degami kapsulėse, periodinio veikimo krosnyse su tiesiogine ir grįžtančiąja liepsna. Porcelianui būdingas poglazūrinis ir glazūrinis dekoravimas. Specialieji porcelianai – tai specialios paskirties porcelianai. Skiriasi gamyba ir formavimo masių sudėtimi. Tai biskvitinės statutės(mažos statulėlės). Formuojamos iš plastiškos tešlos ir liejamos iš likerio. Atskiros dalys suklijuojamos. Mozaikinės plytelės formuojamos presavimo būdu. Ugniai atsparus porcelianas gaminama liejimo būdu. Daugiausia laboratorinės priemonės ir buitiniai gaminiai. Elektrotechninis porcelianas gaminama elektros izoliacijai. Pasižymi atsparumu aukštai įtampai. Minkštasis porcelianas skirstomas į: natūralų arba angeliškąjį ir prancūziškąjį(prancūziškasis jau nebenaudojamas). Porcelianas visada degamas du kartus: pirmą kartą šukė sudega ir tampa permatoma, antra – degama žemesnėje temperatūroje, kad išsilydytų glazūra. Jis sunkiai glazūruojasi, nes biskvitas yra mažo poringumo. Šiai rūšiai tinka fajanso dekoravimo būdas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!