Narvos ir pamarių kultūrų keramikos formos ir ornamentika: panašumai ir skirtumai

 Baltų kultūros raidos procesas iš tiesų buvo ilgas ir sudėtingas, kaip teigia Algirdas Girininkas: “Baltų kultūros raidos susidarymą galėtume lyginti su upe, į kurią įsiliedavo didesni ar mažesni upeliai. Vienu metu ji tekėjo ramiai, lėtai, kitu – graužė ir plėtė vagą”1. Šią raidą padeda atskleisti archeologija – mokslas, iš iškasenų ir senienų tiriantis pirmykštę kultūrą. Archeologiniai tyrinėjimai atskleidžia tuometinį gyvenimą, materialinę bei dvasinę kultūros raidą, kuri padeda mums suvokti savo kilmę bei prigimtį. Šiame referate susipažinsime su dvejomis neolito kultūromis Baltijos regione. Šis laikotarpis apima IV – II tūkstantmetį pr. Kr. Plačiau nagrinėjama neolitinė Narvos kultūra ir Pamario kultūra. Konkrečiau, jų keramika, jai būdingos formos ir ornamentika, nes ”Keramikos pasirodymas yra bene svarbiausias ženklas, kad prasideda naujasis akmens amžius – neolitas”2. Bandoma analizuoti, kuo panaši ir kuo skiriasi šių kultūrų keramika. Taigi, IV tūkstantmetyje pr. Kr., atsiradus keramikai, prasidėjo sudėtingas ir įvairus neolito laikotarpis. Jis baigėsi pradėjus vietoje akmens, gaminti žalvario dirbinius. Lietuvos neolitas chronologiškai ir kultūriniu požiūriu skirstomas į du tarpsnius: į ankstyvąjį bei vidurinį (IV-III tūkstantmečiai pr. Kr.) ir vėlyvąjį (III tūkstantmečio pr. Kr. pabaiga - II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia). Ankstyvajame ir viduriniajame neolite suklestėjo Narvos kultūra, o vėlyvajame – Pamarių kultūra, turėjusi ryškių Virvelinės keramikos, arba Laivinės kovos kirvių kultūros bruožų, todėl laikoma šių kultūrų bendrijos atšaka3. Svarbiausia Rytų Pabaltijo ankstyvojo bei viduriniojo neolito kultūra buvo pavadinta Narvos kultūra. Jos vardas kilo iš neolitinių Šiaurės Estijos prie Narvos upės gyvenviečių. Pati kultūra išsivystė iš Kundos kultūros, kuri vyravo mezolito viduryje, šiaurinėje Lietuvos dalyje, Latvijos bei Estijos srityse. Narvos kultūra buvo paplitusi nuo Nemuno vidurupio iki Ladogos ežero šiaurėje, bei nuo Baltijos pajūrio iki Dniepro ežeryno rytuose. Taip pat šią kultūrą būtų galima suskirstyti į 4 paplitimo zonas: vakarinę (pajūris, Nemuno delta), kurios paminklai daugiausiai tirti Šventojoje, Palangoje; pietinę (šiaurės vakarų Lietuva bei šiaurės vakarų Baltarusija); šiaurinę ir rytinę. Tačiau ne visi archeologai taip linkę skirstyti Narvos kultūros paplitimo zonas ir vyrauja ne viena nuomonė. Šios kultūros randamų paminklų chronologija apima laiktorapį nuo V tūkstantmečio pr. Kr., iki III tūkstantmečio pr. Kr., kai Narvos keramikos kultūra įsilieja į kitas kultūras (Šukinės duobelinės keramikos kultūrą ir Rutulinių amforų kultūrą). Narvos kultūros keramikai būdingi du pagrindiniai indų tipai – didelis smailiadugnis katilas ir luotelio pavidalo dubenėlis. Puodai buvo lipdomi iš molio juostų, skyrėsi jų sujungimo būdai. Vieni puodai buvo jungiami per įskrodą, kituose ji dar buvo užglaistoma iš viršaus arba tiesiog būdavo jungiamos dvi molio juostos, paplonintais kraštais. Manoma, kad tokia technologija buvo naudojama bandant atkartoti iki tol buvusius indus, nupintus iš augalų arba susiūtus iš beržo tošies. Narvos keramikos puodynės per visą kultūros gyvavimo laiką išliko panašios: plačiaangės, smailiais storais dugnais. Labiausiai skyrėsi jų kakleliai. Archeologai suskirstė juos į keturias grupes pagal formą: tiesūs (I pavidalo), šiek tiek įgaubti (C pavidalo) bei šiek tiek atlošti (S pavidalo), ketvirtasis tipas buvo pavadintas CS, nes iš vidaus kaklelis priminė C tipą, o iš išorės – S. Patys seniausi puodai buvo akyti, lengvi, gana trapūs. Žmonės, gyvenę į šiaurę nuo Nemuno kultūrinės srities, į molio masę primaišydavo ne tik augalinių priedų, bet ir grūstų sraigių kriauklių, dumblo, todėl molio masė buvo labai lengva. Vidurinio neolito laikotarpiu imta į molį dėti grūsto akmens, dažniausiai kvarcito. Nors puodai ir lengvi, jie buvo gerai degti ir taip pat stipriai įanglinti - nepraleisdavo nei vandens, nei riebalų. Ryškiausias Narvos kultūrai būdingas puodo briaunos bruožas – briaunos pastorinimas ir nusklembimas. Tokios briaunos būdingos ir medžio dirbiniams, pavyzdžiui, mediniams luotams, su nusklembtomis briaunomis. Tuo tarpu, puodų dugnelių pavyzdžių yra išlikę nedaug, tačiau pastebėta, kad dažniausiai jų forma buvo tiesi ir smaili, tik viduriniajame neolite jie ėmė plokštėti ir apačioje buvo formuojamas smaigalys. Dugnelių smaigaliai buvo suformuoti iš vientiso molio gabalo. Ankstyvosios grupės puodų proporcija buvo 1:1 – puodo anga ir aukštis buvo daugiau ar mažiau lygūs. Jų sienelės buvo labai plonos – tesiekė 1 cm. Viduriniojo neolito laikotarpio puodai ima šiek tiek skirtis. Pradėta gausiai maišyti stambokus kvarcito trupinius. Puodai nuglaistomi labai riebiu moliu, tačiau puodų forma išlieka tokia pati. Skiriasi tik jų proporcija. Jie tampa trumpesni ir platėja. Taip pat darosi sudėtingesnė ornamentika. Susidaro naujas šios kultūros keramikos bruožas. Tai yra savitas puodo kaklelio profilis, kuriam būdingi iš vidaus išspausti gumburėliai. Imamos gražinti ir puodynių sienelės, dažniausiai įvairiomis susikertančiomis ar lygiagrečiomis juostelėmis. Rasta retos žuvies atšakų pavidalo įpjovų. Taip pat pastebėta šiek tiek plokštėjančių dugniukų liekanų. Taip pat randami ir plokšti dubenėliai – šviestuvai. Dubenėliai nedidelių pailgų formų, primenantys laivelio formą. Dubenėliai šviestuvai vadinami spingsuliais. Jie buvo pripildomi ruonio taukų, prikemšami samanų vietoj dagčio. Taip žmonės atrado būdą pasišviesti. Jų ornamentika labiau individualizuota, nei puodų. Jie padaryti iš tankios ir sunkios molio masės, su smulkiomis mineralinėmis priemaišomis bei gerai įanglinami. Apskriti ir gilesni dubenėliai, ko gero, buvo naudojami gerti, o visai plokšti dubenėliai tarnavo kaip dangteliai. Daugiausia ornamentuojamas buvo kaklelis ir briauna. Paviršius dažnai brūkšniuojamas žole arba į šukutes panašiu įrankiu, gražinamas pirštų įspaudais ar net tekstilės atspaudais – norint suploninti sieneles, ant jų buvo dedamas audeklas ir puodas plakamas mentele, taip ant sienelės atsirasdavo tekstilės anstpaudai. Taip pat puošta įspaudžiant mazgelius, ant lazdelės apvyniota virvele. Ankstyvajai grupei buvo būdingas apverstų lašiukų bei pleištukų motyvas. Vėliau paplinta apvijinis ir mazgelių motyvas. Šie elementai buvo išdėstomi labai paprastai – viena ar keliomis eilutėmis ant puodo kaklelio, naudojant tuos pačius elementus. Viduriniajame neolite paplinta žingsniuojančios kriputės motyvas – lenktos duobučių eilutės. Šios kriputės buvo atliekamos ranka. Šiame laikotarpyje pradedamos kurti kompozicijos iš 2-3 elementų. Dauguma mažųjų dubenėlių nebuvo ornamentuojami, daugiau puošė tik geriamuosius puodelius. Baltų žemių kultūra, susiformavusi vėlyvajame neolite (III tūkstantmetis pr. Kr. – II tūkstantmečio pr. Kr. vidurys) vadinama Pamarių kultūra. Archeologai sutaria, kad jai būdingi pagrindiniai Virvelinės keramikos kultūros elementai, tačiau ji turi ir ankstyvosioms Nemumo bei Narvos kultūroms būdingų bruožų, bet taip pat ir savitų elementų. Lietuvos teritorijoje ji paplito prie Baltijos jūros: Šventojoje, Kuršių Nerijoje, Žemaičių aukštumoje bei aukštuosiuose Nemuno ir Neries krantuose. Šios kultūros keramikos dirbiniai buvo gaminami iš tankesnio ir sunkesnės masės molio, nei Narvos kultūros dirbiniai, į molį buvo primaišoma granito ar lauko špato trupinių. Išskirtinės puodų formos buvo amforos, įvairių formų taurės, plačiaangiai puodai, vazos. Vienas iš populiariausių Pamarių kultūros keramikos tipų yra amforos. Jas apibūdinti galima taip: rutulinis 30 cm aukščio ir panašaus pločio puodas su siaura anga, turintis trumpą kakliuką bei gana siaurą dugnelį. Amforos galėjo turėti ąseles. Šventosios radimvietėje rasto dirbinio tipo amforos turi puošnias ąseles ant pilvelio, kitos – ant petelių po kakleliu, trečios – visai be ąselių. Amforų peteliai buvo puošti įražomis, taškučiais ir trikampėliais. Kai kurios jų turėjo ir skersinę juostą, einančią per pilvelį. Manoma, kad šio tipo amforos atsirado vidurio Europoje. Dar vienas paplitęs keramikos puodų tipas yra taurės. Šie puodeliai nėra aukšti, o jų lenktos sienelės primena S pavidalą. Jos buvo įvairių dydžių: mažųjų skersmuo siekė 12 cm, vidutiniųjų – 18 cm, o didžiųjų – 30cm. Išsiskyrė trys taurių tipai. Pirmajam buvo būdingos taurės su išpūstu pilveliu, priplotu dugneliu ir aukštu kaklu. Antrasis tipas pasižymėjo išskirtu stačiu kakliuku. Trečiojo tipo taurės turėjo S pavidalo sieneles. Visi trys tipai buvo būdingiausi Virvelinės keramikos kultūros puodų tipai, paplitę visame pamario regione, todėl ir išsilaikė per visą laikotarpį. Kiti, į taures panašūs radiniai buvo statinėliniai puodeliai, su neišskirtu kakleliu ir įgaubta briaunele. Taip pat buvo randami ir plačiaangiai dubenys - gilūs, siaurais dugnais, buvo mažai puošiami ir dažniausiai labai prastai, ūkiškai atlikti. Vazos pavidalo puodynės buvo gaminamos iš grubesnės molio masės, jų ornamentika šiek tiek skyrėsi, tačiau buvo labai puošni. Prie jų prilipdydavo rumbelių ar iškilimų bei įgnybimų ar tiesiog papuošdavo ąsomis. Randama ir didelių, tačiau neaukštų puodynių, puoštų įvairiausiais rumbais. Kiti puodai būdavo platesni, stačiu, truputį profiliuotu kakleliu, dažnai neornamentuoti. Taip pat beformiai puodai neišryškintu kakliuku, šiek tiek išgaubtu liemeniu, su pasagos pavidalo ąsomis. Pamarių kultūros ornamentiką sudarė penki pagrindiniai puošybos elementai. Visi žemiau išvardinti pavyzdžiai buvo rasti Šventosios radimvietėse. Kitur rastos šukės buvo smulkios, smarkiai apdūlėjusios. Daugiau, nei pusė Šventosios radimvietėje rastų dirbinių buvo papuoštos virvelių įspaudais. Greičiausiai, šie įspaudai buvo daromi iš dviejų sluoksnių susukta virvele. Šiuo ornamentu buvo puošiamos taurės, kartais ir vazų kakleliai. Kartais tarp virvelinių įspaudų pasitaikydavo ir gilių duobučių ar statmenų įkartėlių. Pasitaikydavo, kad virvelių eilės buvo užbaigiamos kitų elementų kutais: vingeliais, duobutėmis, įvairiais įspaudėliais. Kitas, mažiau paplitęs ornamentas – dantukų arba perlų juostelių ornamentas. Juo buvo puošiamas tik puodo kaklelis, dažnai raštas būdavo netvarkingas. Jis, kaip ir virvelinis ornamentas, kartais buvo pertrauktas giliesnių duobučių eilutėmis ar pailgais įspaudėliais. Juostelių ornamentas, skirtingai, nei prieš tai minėtieji, niekada nebuvo kombinuojamas su kitais elementais. Šis ornamentas lyg ir turėjo pakeisti virvelinį ir dažniausiai buvo naudojamas puošti taures. Taurės buvo puošiamos ir žuvų ašakų pavidalo įražomis. Įražos buvo daromos aštria plokštele, ir ornamentas užėmė didesnę indo dalį, o ne tik kaklelį. Viena ašakų eilutė buvo palenkta į vieną pusę, kita – į kitą. Įspaudų papuošimai nėra labai populiarūs, tačiau ir jų pasitaikydavo. Manoma, kad šis motyvas buvo pasiskolintas iš ankstyvųjų Nemumo ir Narvos kultūrų. Smarkiai paplitę buvo rumbų papuošimai. Jais buvo puošiamos tik didžiosios puodynės. Rumbai buvo labai įvairių dydžių, įspaudžiami nugnybtu pagaliuku. Rumbai yra būdingas Virvelinės keramikos kultūros elementas. Vėliausiai pasirodė spygliuotos vielos (skaitytuvų) pavidalo įspaudai. Kaip ir žuvies ašakų papuošimai, jie buvo įspaudžiami aštria šuke. Šukė būdavo aprišta virvele, todėl įspaudas priminė karoliukų vėrinį. Kai kurie Šventojoje rasti indai neturėjo beveik jokių ornamentų, o kitų sienelės buvo išraižytos juostomis, matyt, jos atsirado nuo plakimo mentele, prieš tai aprišus puodą žolėmis, panašiai, kaip Narvos kultūroje buvo naudojamas audinys, kuris palikdavo tekstilės įspaudus. Nidos gyvenvietėje buvo rastas unikalus puodas (tiksliau jo šukės) su žmonių figūrėlių piešiniais. Manoma, kad tai buvo šis puodas buvo naudojamas apeigose. Jo aukštis ir plotis buvo maždaug vienodi, apie 36 cm. Jo ornamentinės ypatybės: aplinkui briauną buvo įspaustos 4 virvučių juostos, o nuo jų statmenai žemyn įspaustos dar 6 virvučių juostelės. Prie šių 6 juostelių vaizduojama žmogaus figūrėlė, kuri taip pat įspausta virvutėmis. Žmogaus figūrėlė vaizduojama išskėstomis rankomis, taip vadinama adoranto poza. Kitoje puodo vietoje, po 4 virvelių juostomis negrabiai įspausta eilė užbrūkšniuotų trikampių. Peržvelgus šias baltų žemių kultūras galime pastebėti jų kaitą bei vystymąsi. Iš šiaurėje buvusios mezolitinės Kundos kultūros, išauga neolitinė Narvos kultūra, kuri atranda savitą pirmąją keramiką.Vėliau, vėlyvajame neolito laikotarpyje susformuoja viena svarbiausių kultūrų, kuri siejama su Baltų kultūros susidarymu, tai Virvelinės keramikos kultūra, iš kurios išsivysto Pamarių kultūra. Ji nusėja visą pamarį puikiais savo dirbiniais. Jų ypač gausu Nidoje ir Šventojoje. Pirmieji keramikos dirbiniai Narvos kultūroje buvo gaminami pagal jau iš anksčiau žinomas formas ir technologija priminė ankstesniąsias, kuomet indai buvo pinami iš augalų. Indai buvo labai paprasti, smailiadugniai, jų puošyba taip pat nebuvo labai įmantri – kaklelis papuošiamas duobutėmis ir įspaudėliais. Pereinant į vidurinįjį neolitą, keitėsi ir sudėtingėjo puodų formos, plokštėjo jų dugnas. Puošyboje ėmė daugeti elementų, ji pradėti derinti tarpusavyje. Ilgainiui, žmonės pradėjo daugiau keliauti ir prekiauti, įvyko savotiškas kultūrų maišymąsis, todėl pasikeitė ir indų kokybė. Vėlyvajame neolite, įšplitus Pamario kultūrai, pradėti gaminti puodai plokščiais dugnais, atsirado įvairovė: “jų formos ir ornamentai tokie įvairūs ir gražūs, kad tai galim vadinti pačia keramikos meno viršūne

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!