Kenčiančio žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje (Biliūnas, Škėma, Kafka)

Kenčiančio žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje

(Biliūnas, Škėma, Kafka)

Kančia tiesiogiai parodo žmogui jo ribas bylodama, kad tiek pasaulyje, tiek pačiame žmoguje esama kažko, kas nepaklūsta nei jo protui, nei valiai, nei veiksmui. Tai būsena, kurios neįmanoma savavališkai įveikti ar reguliuoti savo noru. Svarbu suvokti, jog kenčiantis žmogus- visų pirma yra stiprus žmogus. “ Kančia pati nepadaro mūsų gerų, bet leidžia mums tapti geresniais nei esame.“ Ši Lankesterio diakono Niko Donelio pasakyta mintis puikiai atspindi faktą, jog kiekvienas žmogus, jausdamas kančią, gali tapti geresnis tiek sau, tiek aplinkiniams. Kenčiantis žmogus- gana dažnai pasirodo lietuvių literatūros kūriniuose, nes skaitytojui artima tema yra aktuali ir lengvai suprantama. Tad šiandien savo kalboje, remdamasi Jonu Biliūnu, Antanu Škėma ir Francu Kafka, papasakosiu apie kenčiantį žmogų, vaizduojamą lietuvių literatūroje.

XX amžiaus realizmo atstovo Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ kenčiantis žmogus atsiskleidžia tada, kai netenka mylimo žmogaus. Jau pats kūrinio pavadinimas išduoda, jog šioje pasakoje pilna skaudžių išgyvenimų. Apysaką sudaro trys skirtingos dalys: impresionistinės manieros, artima poezijai prakalba „Baltasai šešėlis“; realistiškai vaizduojamas pirmasis pasakotojo susitikimas su Juozapota; pakylėta intonacija pasakojama Juozapotos istorija, primenanti pasaką ar sakmę. Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas, kitaip sakant, galima įžvelgti, kad vaizduojamas visos tautos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu. Papūtęs naujas vėjelis jauno žmogaus širdyje įžiebia drąsią viltį ir svajonę: „ jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su sava moterimi gyvenantis.“ Petrą ir kitus vyrus į miškus išvilioja viltis sulaukti geresnio gyvenimo, nesunku suvokti, jog jie eina kovoti už žemę, laisvę, nors likusi visuomenės dalis iš jų juokiasi ir rūpinasi tik savimi. Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios ubagės pasakojimo, kuri tvirtai įsitikinusi, kad sukilėliai tik “suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus.” Juozapotos charakteristikoje ypač ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje – tai nuostabios akys “kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”. O Juozapota – linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo gyvenimo gerove. Tą pačią akimirką, kai visos sukilimo viltys žlugo ir Juozapota išvydo kartuvėse savo Petriuką, jos dvasia mirė. Po mylimo vyro mirties dvasiškai miršta ir Juozapota, jos tolimesnis be menkiausio mąstymo gyvenimas pasmerktas vargui, kančioms, beprasmiškam Petriuko ieškojimui, o Juozapotos akys – “du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos.” Nesunku suvokti, kad visas Juozapotos ir Petro planuotas gyvenimas nutrūksta, o moteriai, likusiai vienai, be vyro nelieka nieko kito, tik mirti pačiai. Taigi, Jono Biliūno aprašyta kančia paliečia šeimą, jos planuotą laimę, bendrą gyvenimą, kuris, akimirkos mirksniu dingsta.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!