Kasdienybės vaizdavimas literatūroje

Kasdienybės vaizdavimas literatūroje Kasdienybė – esminė kiekvieno individo gyvenimo dalis. Jau seniausi Biblijos pasakojimai skatina žmogų suvokti įprastos gyvenimo rutinos svarbą: istorija apie Nojaus laivą, kuris tapo išsigelbėjimu tiems, kurie paklusniai laikėsi Dievo įsakymų, kasdieninių pareigų (melstis, aukoti aukas Aukščiausiajam). Taip pat senovės graikų mitas apie titaną Prometėją, kuris didvyriškai, nesibaimindamas užsitraukti dievų nemalonę, atnešė žmonijai ugnį, išmokė dirbti kasdienius darbus. Kasdienybės motyvai nesvetimi ir kultūriniame kontekste, literatūroje – įvairių laikotarpių Lietuvos ir užsienio rašytojų savo kūryboje stengėsi atskleisti žmogaus gyvenimo savitumą. Ne išimtis ir romantikės Marijos Pečkauskaitės–Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“, kuriame vaizduojama dvaro ponios mamatės buitis, vidiniai patyrimai. O prozininkas Balys Sruoga romane „Dievų miškas“ atskleidžia kalinių gyvenimo realijas nacių dehumanizavimo įstaigoje. Žymi XIX a. pab – XX a. pirmosios pusės krikščioniškos pasaulėžiūros rašytoja, priklausanti ankstyvųjų neoromantikų kartai, impresionistinėje apysakoje „Sename dvare“ išaukština dvaro moters vidinio pasaulio gelmes bei jos kasdieninių veiklų savitumą. Pačios psichologinio realizmo atstovės vaikystės dienos buvo kupinos Žemaitijos gamtos grožybių, motinos dainų, tėvo knygų. Religingos šeimos archetipas, asketiškas gyvenimo būdas bei reguliarios pareigos suformavo kūrėjos pasaulėžiūrą, vertybes, kurias ji atskleidė svarbiausioje savo apysakoje. Kūrinyje atskleidžiami mamatės (žemaičių tarmės žodis, kuriuo moters vaikai švelniai kreipiasi į gimdytoją) jausmai, ryšys su atžalomis, vyru Liudviku ir pačia savimi. Ši dvasinga moteris trokšta daugiau negu jai gali suteikti kasdienybė: tyros meilės, supratingo širdies draugo, kuris, deja, nėra jos vyras Liudvikas. Mamatė jaučia simpatiją meninės sielos Jonavičiui, tačiau stiprios krikščioniškos nuostatos jai neleidžia jokio artumo su šiuo vyru. Tad savos sielos nerimastingumą ji slopina meile, kasdieniniu rūpesčiu vaikams. Dvaro poniai svarbu, jog jos atžalos užaugų dorais žmonėmis, mokėtų ištiesti pagalbos ranką silpniesiems bei gintų savo tėvynę. Ji teigia: „Norėčiau, kad bent mano vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo <...>“ Todėl protagonistė kasdien moko vaikus žemaitiškų dainų, padavimų ir pasakojimų. Taip pat svarbus apysakos herojės kasdienybės motyvas – pomėgiai. Moteris mėgsta poeziją, muziką bei dailę. Šios meno formos leidžia mamatei pabėgti į kitą realybę, pamiršti kasdienius vargus: „Svaiginuosi poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską...“ Dar vienu jos išsigelbėjimu nuo rutinos tampa dienoraštis, kuriame ji išsako mintis, kurių nedrįstų pasakyti garsiai (netobula santuoka, neišsipildžiusių svajonių nuoskauda). Čia galime įžvengti sąsają su simbolisto Vinco Mykolaičio – Putino psichologinio-intelektualinio romano „Altorių šešėly“ protagonisto Liudo Vasario dienoraščio rašymu. Mokydamasis kunių seminarijoje, gyvendamas dvilypį gyvenimą ( Vasario sieloje grumiasi dvasininkas ir peotas), veikėjas popieriaus lape atskleidžia slaptą nepasitenkinimą seminarija, dvasininko pareigomis ir rutina. Taigi, minėtame Šatrijos Raganos kūrinyje subtiliai vaizduojamas meniškos sielos, pavyzdingos motinos paveikslas, kurį „vainikuoja“ kasdieniniai išgyvenimai ir atsakomybės. Tuo tarpu kitas garsus XX a. pirmosios pusės prozininkas, profesorius Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų miškas“ kasdienybę „pakartina“ absurdo, dehumanizmo prieskoniu. Pats autorius, kartu su kitais intelektualais, 1943 metais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį ir tapo prievartos sistemos liudininku. Šiame civilizacijos sukurtame „pragare“ profesoriaus, stovyklos raštininko B. Sruogos rutinos dalimi tapo lagerio vadovybės įsakymų klastojimas, jog nuo bausmių išgelbėtų draugus, dorus „giltinės malūno“ kalinius. Grįžęs iš nacių amoralumo įstaigos, prozininkas per kelis mėnesius parašė minėtą veikalą, kuriame pavaizdavo brutalumu pulsuojančią, visas etines normas neigiančią kalinių kasdienybę totalitarizmo idealogijos akivaizdoje. Romane įkalintųjų rutinos absurdiškumą atskleidžia pasakojimai apie kankinimus primenančius darbus (kelmų rovimą, plytų nešiojimą, akmenų skaldymą), nakvynes barakuose, iš kurių po kiekvienos nakties ištempiami keli ar keliolika lavonų. Savotiška nuteistųjų kasdienybe tampa bausmės, kurių metu sutrupinami kalinių kaulai ar net galvos. Taip pat nusikalėlių gyvenimo realijas groteskiškai atskleidžia scenos, kai nelaimėliai verčiami šokinėti kaip varlės, šliaužioti kaip driežai bei vogti maistą iš šunų dubenėlių. Nežmoniška fašizmo sistema kiekvieną žmogaus gyvenimo dieną paverčia kova už būvį: tekste pabrėžiama, jog lagerio prižiūrėtojai, ironiškai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“, gali bet kurią akimirką kalinį nušauti, pakarti, apmėtyti akmenimis, degutu ištepti ar apvogti. Tad Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, norėdamas likti gyvas „turi žengti per kitų lavonus“, kasdien kovoti dėl duonos kąsnio bei užnugaryje palikti moralumą bei savo individualumą. Panašiai apie žmogiškumo, asmenybės savitumo niekinimą kasdieninėje aplinkoje atskleidžia katastrofų laikotarpio išeivijos rašytojas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“. Kūrinyje protagonistas Garšva dirba didžiausio Niujorko viešbučio liftininku, o privaloma keltuvininko uniforma ( švarko atlapuose pritvirtintas skaičius „87“, baltos pirštinės, dengiančios motinos dovanotą žiedą) atima vyro asmens tapatybę. Darbo rutina veikėjui tampa lyg Sizifo darbu, o kasdienybė – taip pat kaip ir Balio Sruogos romano kaliniams – nesibaigianti kova su „vėjo malūnais“. Taigi, peršasi išvada, jog nagrinėtame B. Sruogos romane vaizduojama kasdienybė tampa individų naikinimo ir dehumanizavimo priemone. Apibendrinant galima teigti, jog tiek Šatrijos Ragana, tiek Balys Sruoga savo kūriniuose siekė atskleisti kasdienybės svarbą, tačiau tekstuose ji įgyja skirtingas formas. Apysakoje „Sename dvare“ minėta autorė patosą suteikia dvaro ponios pareigoms bei kasdieniniai jausmų gamai, o romano „Dievų miškas“ kūrėjas ant pjedestalo iškelia koncentracijos stovyklos brutalumą, kuris veikale virsta kiekvieno kalinio kasdienybe. Skirtingų laikotarpių rašytojai savo kūryboje savaip skaitytojui pateikia kasdienio gyvenimo sampratą, tačiau jų tikslas identiškas – įrodyti, jog kiekviena gyvenimo diena yra reikšminga bei suteikia galimybę siekti aukštesnės moralinės egzistencijos. VBE - 95

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!