Kančia lietuvių literatūroje (kalba)

Kančia lietuvių literatūroje     Kančia – tai tam tikra skausmo atmaina, jutiminė ar jausminė nemaloni patirtis, susijusi su žala ar žalos grėsme kančią išgyvenančiam individui . Tai yra dvilypė sąvoka apibrėžianti tiek fizinę, tiek moralinę skaudžiąją patirtį. Tačiau toks kančios dalijimas yra sąlyginis, kartais sunkiai atskiriamas. Gebėjimas nepalūžti dvilypės kančios akivaizdoje galime vadinti vienu didžiausių Dievo siųstų išbandymų žmogui. Žmogaus kančia literatūroje pradėta aprašinėti dar Antikos laikais, tarkim Tantalo (fizinės) kančios buvo Dievų kerštas už apgavystę, o mite „Antigonė" aprašoma herojės dvasinė kančia dėl brolių mirties ir draudimo laidoti vieną jų. O štai lietuvių literatūroje ilgą laiką, pradedant Jono Radvano herojiniu epu „Radviliada" , vyravo kančios, kaip karo pasekmių vaizdavimo tradicija. Tačiau tai pakeitė į vidinį žmogaus pasaulį, pasąmonę besigilinantys autoriai. Vienas jų – lietuvių siurrealistinės kūrybos autorius – Antanas Škėma psichologiniame romane „Balta drobulė" kančią aprašė kaip prielaidą kūrybiniams impulsams atsirasti, o štai Balio Sruogos prisiminimų romane ,,Dievų miškas“ kančia yra nužmogėjimo ir absurdiško pasaulio kūrimosi prielaida.      Pirmiausia apie tai, kad kančia yra nužmogėjimo ir absurdiškumo prielaida rašė žymus XXa. poetas humanistas  Balys Sruoga savo memuariniame romane „Dievų miškas", kuriame buvo aprašyti atsiminimai apie Štuthofo koncentracijos stovyklą ir ten patirtą skausmą. Štuthofo koncentracijos stovykla oficialiai nebuvo laikoma naikinimo stovykla, kur, būtų, atvežami kaliniai, nusikaltėliai ir tuojau pat nužudomi. Skirtumas buvo toks, kad čia žmones nukankindavo, čiulpte iščiulpdavo jų sveikatą. Išvargindavo jų jėgas, numarindavo badų. Šis kūrinys autoriui – ne tik liudytojo žodis bet ir žuvusiųjų draugų kančios įamžinimas, bet ir savotiškas atsisveikinimas su netolimai artėjančia praeitimi, psichologiniu išsivadavimų iš jos gniaužtų ir kartu bandymas surasti save, savo vietą ir prasmę naujoje neregėtoje aplinkoje. Kita vertus, B. Sruogai jo pačio kančios, nelaimės ir žiaurumas nebuvo vienintelis ir tuo labiau esminis dalykas kalbant apie Štuthofo koncentracijos stovykla. Jam kaip rašytojui poetui humanistui, buvo kur kas svarbiau suvokti matytų ir išgyventų baisybių mastą, pobūdį ir priežastis, atskleisti esminę fašizmo idėją, kuri jam pirmiausia buvo visiškas žmogiškumo bei kultūros paniekinimas, atsisakymas nuo tūkstantmečių žmonijos kultūros ir etikos normų. B. Sruoga kūrinį ,,Dievu miškas" potekstėje svarsto ir ieško atsakymų į klausimus: kaip ir kodėl fašizmas XX a. viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi? Detalus, įvairiapusis hitlerinio lagerio gyvenimo ir žmonių aprašymas leidžia traktuoti „Dievų mišką" kaip veikalą, atskleidžiantį antižmogišką fašizmo esmę. Ironiškasis požiūris formuoja itin savitą vaizdavimo būdą, kuris yra pagrįstas netikėtu grožiu ir bjaurumu, juoku ir baisumu. Memuarinio kūrinio pasauliui, kuriame ašaromis pasaldintas juokas dengia skausmingą veido išraišką, atveria tragiškajį tikrovės paradoksalumą, o svarbiausia – žmogaus situacija tokioje aplinkoje bei siaube. Šiuo metu Balio Sruogos kūrinys „Dievų miškas" – pripažintas vienu iš žymiausių memuarinės lietuvių literatūros klasikiniu kūrinių, apibūdinamas kaip „vienas originaliausių veikalų gausioje Europos memuaristikoje apie hitlerinius konclagerius", „unikalus kūrinys lietuvių prozoje", „ironiškosios literatūros šedevras". Sruogos atsiminimai yra vienas reikšmingiausių lietuvių kančių dokumentų, įsirašančių į Europinę literatūrą apie nacių konclagerių kontekstą bei nematoma gija susisiejančių su stalininio gulago aukų liudijimais. Taigi apibendrinant galime taigti, kad kančia pagal B. Sruoga tai nužmogėjimo bei absurdiškumo prielaida.       Antra apie tai, kad kančia leidžia žmogui atverti kūrybinius impulsus rašė žymus XXa. rašytojas  vienas iš įdomiausių išeivijos prozininkų ir dramaturgų Antanas Škėma. Rašytojas savo vakarietiškumu, modernumu bei savitumu, tačiau gan sudėtingu požiūriu atnešė nemažai naujovių į pokario lietuvių literatūrą. Svarbiausias jo kaip kūrėjo uždavinys – autentiškai perteikti egzistencinę būtį. Vienas garsiausių šio rašytojo kūrinių „Balta drobulė" kuriame aprašyoma  pagrindinio veikėjo Antano Garšvos vidinai monologai. Išsisklaidusios mintys, abejonės ir nuojautos nusakančios dramatišką pagrindinio veikėjo jauseną. Jo kasdienį darbą uždaroje erdvėje - lifte. Dėl to visai nekeista yra, kad šiam, meniškos prigimties žmogui, kyla tokie išraiškingi ir spalvingi jausmai. Graikų mitologija sako, kad trys senutės moiros verpia žmonių ir dievų likimo siūlą. Bet tik nuo pačio žmogaus priklauso, kaip jis sutiks savo lemtį: kovodamas ar susitaikydamas, ir kokiu keliu pasuks į lemties tašką: aplinkiniu ar tiesiausiu. Pagal autorių menininkas yra tas žmogus kuris daugiau suvokia už kitus ir pasirenka nesusitaikymo kelią. Šiuo atveju pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva išvikęs iš savo tautos jaučiasi nusiminęs jį slegia sunki dvasinė kančia. Dvasinei kančiai išsakyti paprasų žodžių neužtenka, todėl kūrinio autorius pasinaudoja „sąmonės srauto" forma. Štai kodėl nagrinėjant kūrinį, formuojasi nevienareikšmės interpretacijos. Pavyzdžiui, skeveldros, kurios Garšvai nesiklijuoja, imituoja sudraskytą, suvarpytą niujorkiečio – lietuvio gyvenimą. Sunkių gyvenomo vingių mėtomas, iš vienos vietos į kitą, pagrindinis romano veikėjas galų gale atsiduria išsvajotoje šalyje Amerikoje, tačiau ir čia neranda nei gyvenimo laimės, nei kūrybinio įkvėpimo. Keistą tą Garšves ramybė. Toks keistas jo darbas, kai per dieną su tavimi dviejuose kvadratinuose metruose pabuvoja šimtas žmonių, kai tu žinai, jog daktaras tau konstatavo ligą, kai tavo moteris kenčia dėl tavęs, bet kuriam kitam žmogui tokia gyvensena tikrai nesuteiktų ramybės, kaip ir nesuteikia Garšvai. Vien sekant sumišusias veikėjo mintis, pastebime jo pakrikumą dėl to galima teigti, kad romano veikėjas nėra ramybės būsenoje „Vienišas žmogus keltuve, kuris medituoja nusitvėręs rankenos". Medituoja visiškoj tyloj, geriausiai būdamas vienas. Garšvai net baugu darosi nuo tokios minties, todėl jis nusitvėręs keltuvo rankenos, kuri jungia uždarą ir slegiančią keltuvo erdvę su visai kitu pasauliu, lyg dvasinį su materialiuoju. Kaip teigia pats veikėjas: „Pragare leidžiama svajoti apie prarastą rojų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!