Kaltės ir atgailos samprata lietuvių literatūroje (J. Biliūnas, J. Savickis, S.Nėris)

Kaltės ir atgailos samprata lietuvių literatūroje (J. Biliūnas, J. Savickis, S.Nėris) Nuo seniausių laikų kaltė ir atgaila yra viena iš svarbiausių įvairių epochų rašytojų problemų aprašomų literatūroje, atskleidžianti rašytojo požiūrį į gyvenimą, analizuojant jo kūrybą. Atgaila dažniausiai neatsiejama nuo kančios jausmo kiekvieno kūrinio personažo ar lyrinio subjekto gyvenime, tai nuoširdus apgailestavimas dėl atliktų veiksmų, netinkančių moralės normoms. Taigi, galima pastebėti, jog keičiantis epochoms, keitėsi kaltės bei atgailos motyvai. Realistas Jonas Biliūnas apsakymuose „Vagis“ ir „Lazda“ remiasi asmeninėmis individo gyvenimo situacijomis, atkreipdamas dėmesį į žmogaus vidinius išgyvenimus. Modernistas Jurgis Savickis novelėje „Vagis“ šiuos motyvus atskleidė šiek tiek kitaip, kaip kalinio ir vaiko susidūrimą, nežinant kaip pasielgti ribinėje situacijoje bei bausmės skyrimą – sąžinės graužatį. Kita rašytoja akcentavusi šią temą yra Salomėja Nėris. Eilėraštyje „Maironiui“ jausmus perteikė ne tik kaip kūrybinį motyvą, leidžianti lyriniui „aš“ įgauti gyvybingumo, bet kaip ir realų jausmą, besisiejanti su jos biografija, dėl sunkios pasirinkimo dalios. Visų pirma, XIX – XX a. psichologinės, lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas novelėse „Vagis“ ir „Lazda“ atskleidžia Jokūbo sąžinės graužatį ir Dumbraucko atgailą. Pagrindinis veikėjas Jokūbas novelėje „Vagis“, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, negali pamiršti jaunystėje padaryto nusikaltimo - užmušė arkliavagį gindamas savo gyvybę ir turtą – arklį. Tik po šiek tiek laiko, po ištikusios šoko būsenos, susivokęs, ką padarė, pajautė didžiulę kaltę už padarytą nusikaltimą: „šiurpas mane visą paėmė, plaukai ant galvos atsistojo“. Jis negalėjo užgniaužti kankinančio jausmo, nors ir žinojo, jog gynėsi, kadangi turėjo rinktis tarp savo ir vagies gyvybės. Jausdamas atgailą bei bandydamas nusiraminti jis prisipažino, jog bando savo kaltę išpirkti pasakydamas tokius žodžius: „Tokio sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu...“ Bet visa tai vis tiek nepadėdavo, nes vis prisimindavo šį įvykį ir niekur negalėjo pabėgti nuo savo minčių bei kankinančios sąžinės graužaties: „O dėlto ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį graužia“. Šio kūrinio įvykis tapo nusidėjimo pavyzdys prieštaraujantis Dievo įsakymui „Nežudyk“. Kitas autoriaus apsakymas „Lazda“ pasakoja apie atleidimą skriaudėjui. Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio už jaučių šerimą dobilais, ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose. Tėvas niekada nepeikdavo, kadaise turtingo pono dėl šio įvykio svarstydamas šį retorinį klausimą: „Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“ Šis apmąstymas įrodo ir pačio tėvo jautimasi kaltu ir nusižengimą darbo sąlygoms, suprantant, jog bausmė leidžia rasti savo vertybes – darbštumą, paklusnumą ir buvimą geresniu. Dumbrauckas atgailą šiame kūrinyje atskleidė šiek tiek kitaip. Ponas tėvo vaiką, pasakotoją mokė skaityti: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!