Kaip socialinė aplinka skatina agresiją?

ĮŽANGA R. Žukauskiene teigia, kad agresyvumas – tai plačiai paplitusi asocialaus elgesio forma. Agresyvus elgesys gali pradėti reikštis jau net ankstyvame amžiuje, pavyzdžiui darželyje ar mokykloje. Agresyvumas, tai toks elgesys, kuris įprastai pasižymi smurtu ir kurio pagrindinis tikslas yra psichologiškai arba fiziškai kažką sužeisti (Colman, 2001). Agresija gali pasireikšti įvairiai bei įvairiomis formomis. Agresyviu elgesiu įprastai yra mėginama išvengti nemalonios situacijos, numalšinti įtampą, išspręsti konfliktinė situaciją, ar net kažką pasiekti. Agresijos atsiradimą bei vystymąsį įprastai nulemia artima socialinė aplinka. Viena iš agresijos atsiradimo ir vystymosi priežasčių - socialinė aplinka. Žmogus yra priklausomas nuo aplinkos. Yra sakoma, kad ,,Vienas lauke – ne karys“ (Spielhagen, 1866). Žmogus vienatvėje gyventi negali, dėl to jį supa aplinka. Į aplinką įeina šeima, namai, draugai bei mokykla ir darbovietė. Socialinė aplinka – žmogų supantis socialinis pasaulis – visuomeninės (materialinės ir dvasinės) žmonių gyvenimo, jų vystymosi ir veiklos sąlygos (Leonavičius, 1993). Žmonių ištekliai ir jų supanti aplinka parodo žonių socialinė gerovę. Socialinė aplinka gyvenime atlieka svarbų vaidmenį, dėl to ji turi didelią įtaką asmenybės formavimuisi, jeigu nuo vaikystės nebus užtikrintos geros sąlygos, tinkamas auklėjimas ir priderama šiluma, gali atsirasti agresyvumo požymių. 1. TIESIOGINĖ AGRESIJA Daugumai žinoma ir pažįstama yra verbalinė agresija, kurią galima pastebėti darbe, darželyje, mokyklose ar net namuose. Rita Žukauskienė rašė jog verbalinė agresija yra žodinė, tai reakcija, kurios turiniu perduodami nemalonūs jausmai, ar nepasitenkinimas. Verbalinė agresija taip pat naudojama kažką žeminant ir bandant save išaukštinti. Ankstyvoje jaunystėje ši agresija gali būti perduodami iš artimos socialinės aplinkos. Kadangi šeima yra artimiausia vaiko aplinka, tai sudaro būtinumo sąlygą, jog vaikas, kaip asmenybė gerai formuotųsi. Vaikas turi augti atmosferoje, kurioje netrūksta supratimo, meilės ir priežiūros. Tačiau vaikams reikalingi namai, kuriuose vyrautų žmogiška šiluma, be kurios susiformuoti tinkamai asmenybei yra sunku. Vaikai negaudami šilumos, kurią turėtų suteikti tėvai ar kiti šeimos nariai neišmano, kas yra tikras žmogiškumas ir jų bendravimas gali skirtis, nuo tų vaikų, kuriems namuose suteikiama žmogiška šiluma. Vaikai nesusipažinę su šiluma neišmano, kaip priimti aplinkinių šilumą, o tai gali privesti prie agresijos, bandant atstumti kitus, ar išsireikalauti daugiau tėvų dėmesio. Tėvai, kurie per daug susirūpinę savo problemomis ir reikalauja iš vaikų daugiau negu reikia, ar daugiau nei jie sugeba sukelia vaikams nepasitikėjimą savimi. Vaikai nepasitikintys savimi jaučiasi nereikalingi ir nevisavertiški, o nevisavertiškumo kompleksas atsiradęs dėl tėvų įprastai išvysto pavydą. Pavydas, tai noras materialinių vertybių, žmonių ar pasiekimų, kurių netrūksta kitiems. Pavydą įprastai veda pyktis, neapykanta ir net polinkis nusikalsti, kažką nuskriausti, kad tuos jausmus numalšintu. Pasak romėnų filosofo L.A. Seneka ,,Nieko nėra sunkesnio už kivirčus. Pyktis juos skatina.“. Vaikai ar paaugliai patiriantys verbalinę agresiją namuose, gali ją naudoti ir darželyje ar mokykloje. Šeimos elgesys vaikams yra, kaip pavyzdys, todėl vaikai naudodami ją gali ir nesuprasti, kad tai yra neteisingas bendravimo ar norų išreiškimo būdas. Vaikams bandant kažką pasiekti ir jiems patyrus nesėkmę, jie bando rasti kitų būtų, kaip įgyvendinti savo tikslus ar gauti to ko nori. Kai kurie nuleidžia rankas, o kiti bando toliau kitais jiems išmanomais būdais to pasiekti. Jie to bando manipuliuodami ar užgauliodami ir siekiant iš to naudos. Dažnas atvejis pastebimas artimoje socialinė aplinkoje yra patyčios. Patyčios įprastai atsiranda mokykloje dėl kitų vaikų įtakos, arba bandymo pritapti, užgauliodami silpnesnius ir pažeidžiamus, kad patys jaustųsi saugiau ir pasirodytų kitų akyse, taip gaudami kitų pagarbą. Patyčios pasireiškia įvairiomis formomis, kaip fizinis smurtas, kurį kitaip galima būtų vadinti, kaip tiesioginę agresiją, naudojant smurtą aukai esant šalia. Taip pat gali pasireikšti, kaip verbalinė, ar netiesioginė agresija, įžeidinėjant, ar kitaip žeminant viešai ir socialiniuose tinkluose. Taipogi tiriant vaikus buvo paaiškėje, kad vaikų agresyvus elgesys sustiprėja, kai jiems pasiseka atakuojantį vaiką nugalėti, taip pat kai vaikui pavyksta išvengti jiems nemalonių situacijų. Vakai pasižymintys agresija išmoksta, jog naudodami agresiją, jie gali sumažinti ar paašalinti nepageigaudama kitų asmenų elgesį su jais. 2. NETIESIOGINĖ AGRESIJA Pagal R. Žukauskiene netiesioginė agresija gali pasireikšti kenkimu, skausmo sukėlimu aukai per atstumą. Tokios agresijos požymių galima pastebėti ir suaugusių gyvenimuose, pavyzdžiui darbe. Žmogus darbe nori būti vertinimas ir tikisi lygybės, tačiau ne visada to sulaukia. Kadangi atsiranda pranašesnių ir geriau atliekančių savo darbą, arba tokių, kurių santykiai su viršininkais, ar kitomis kolegomis yra geresni, tai kitiems sukelia pavydą. Sukeltas pavydas darbe priveda prie savimi nepasitikėjimu, nepasitikėjimu savo atliekamu darbų. Norint turėti geresnius santykius su kitais, ar kad vertintu geriau žmonės iemasi įvairių priemonių, pavyzdžiui skleidžiant nepagrįstas paskalas, ar gadinant kitų turtą. Žmonės meluodami apie savo kolegas bando sumenkinti juos ir sudaryti blogą jų įvaizdį kitiems, tam kad patys galėtų iš to gauti naudos ir turėtų šansą pasigerinti savo reputaciją, ar būti labiau vertinami savo bendradarbių. 3. MOTERŲ AGRESIJA DĖL NEIGIAMO TĖVO KOMPLEKSO Juliana Lozovska ir Gražina Gudaitė rašė jog gresija gali pasireikšti ir pas moterys, pas kurias psichikoje yra susidaręs neigiamas tėvo kompleksas, kurios vaikystėje jautė tėvui baimę, pyktį, gėdą, kurios buvo žeminamos tėvo ir turėjo sudėtingus santykius, kurios bijodavo būti namie ir jausdavo nuolatinę įtampą, kurios bijodavo kažką daryti, nes viskas, ką atlieka būna išpeikiama ir nevertinama, Neigiamas tėvo kompleksas gali kilti kaip grįžtamasis ryšys į tėvo išgyventus veiksnius, pavyzdžiui dukros menkinimas ir žeminimas, nerodymas pagarbos, smurto ar prievartos naudojimas. Moters augimo ir brendimo procesui yra svarbu, kad ji patirtu gerus santykius su tėvu, kuris būtų paremtas šilta meile, palaikymu, pagarba vienas kitam, supratingumui ir saugumo jausmu. Tikėtina jog moterys, kurios patyrė emocinį atstumimą, vaikystėje patyrė fizinį ar pschologinį smurtą turės neigiamą tėvo kompleksą. Toks susitapatinimas su tokiu kompleksu gali paveikti vėlesnį moters gyvenimą (Kast, 1997; Samuels, 1996; Rukšaitė, 2008). Neigiamas tėvo komplekso veikimas gali neigiamai paveikti moters emocinį gyvenimą, jos tolimesnius santykius ar net moters pačią asmenybę. Neigiamo tėvo komplekso susiformavimas siejasi su polinkiu į depresiją, jaučiamos baimės jausmu, negebėjimu ir vengimu užmegzti šiltus emociškus santykius su kitais. Taipogi susitapatinimas su neigiamu tėvo kompleksu silpnina moters pasitikėjimą savimi bei jos ego. Vaikystėje patirta tėvo empatija turi poveikį agresijos polinkiui, nes tėvas rodė netinkamą pavyzdį, elgesį su agresija modelį ir nebrandaus, neprideramo pykčio išreiškimo būdą. Taigi moterys vaikystėje neturėjo galimybės pamatyti ir patirti tinkamo elgesio kontroliuojant agresiją ar jos formavimąsį. 4. AGRESIJOS VYSTYMĄSIS IR ATSIRADIMAS DĖL SPORTO Sporto rūšis yra viena iš agresijos faktorių. Kai kurie sporto psichologai mano jog agresyvumas padeda pasiekti reikiamų rezultatų. Konkuruojantys žmonės sporte agresija kartais mato kaip privalumą, nes jos panaudojimas veda prie geresnių rezultatų. Sportininkai yra dažnai mokomi, kaip reikėtų nuslopinti kylančius konfliktus naudojant jėgą. Taipogi sportiniai nusižengimai lemia teigiamą žiūrovų ar fanų požiūrį, kai tai yra rungtyniavimo privalumas. Dominavimas sporte gali būti laikomas, kaip svarbiu motyvų prievartavimui. Socialinė aplinka labiau negu individuali charakteristika turi įtakos prievartavimui. Kontaktiniai komandiniai žaidimai reikalauja agresyvesnio elgesio. Bredemeier, Schields, Weiss ir Cooper (1986) pastebėjo, kad berniukų dalyvavimas kontaktiniame sporte yra susijęs su didesne agresija. Taigi, tai labai aiškiai rodo, kad agresija ir žiaurumas labiau pasireiškia kontaktiniame, nei nekontaktiniame sporte. Taip pat antropologinis tyrimas parodė, kad kultūros demonstruojančios toleranciją žiaurumui, susiduria su didesniais prievartavimų skaičiais. Taip pat tyrimų rezultatai parodė, kad vyrai, kurie yra labiau linke varžytis ir kurie labiau orientuojasi į pergalė yra labiau seksualiai agresyvūs. Su Caron teigia, kad vyrai, kurie linke laimėti mano jog laimėjimai yra svarbus ir gyvenime, todėl bando laimėti nesvarbu kokia kaina ir kokiam kontekste. 5. ŽALINGI ĮPROČIAI Labai dažnas atvejis, dėl ko kyla agresija, tai yra žalingi įpročiai. Žalingi įpročiai turi neigiamą poveikį organizmui, trukdo tobulėti tiek įvairiausiuose pasiekimuose, tiek tobulėjant kaip asmenybei. Taip pat stipriai žaloja sveikatą bei trumpina gyvenimo metus. Dažniausiai pasitaikantys žalingi įpročiai, dėl kurių kyla agresija, tai alkoholis, narkotinės medžiagos ir rūkymas. Visi šie įpročiai labai stiprina agresiją, pavyzdžiui, alkoholikas negavęs daugiau alkoholio, gali bet kokiais būdais bandyti jo gauti, ir tikrai ne pačiais gražiausias būdais. Narkomanas lygiai taip pat padarytų viską, kad tik gautų narkotinių medžiagų. Bet taip pat agresija kyla ne tik būnant alkoholiku ar narkomanu, o ir tiesiog padauginus šių organizmui kenksmingų medžiagų. Padauginus alkoholio ar narkotinių medžiagų agresija dažniausiai pasireiškia fiziniu smurtu. Žalingų medžiagų užvaldytas žmogus nekontroliuoja savo veiksmų, todėl dažniausiai ir pasireiškia fizinis smurtas, dėl kurio kenčia artimieji. Rečiau nei fizinis smurtas pasireiškia ir psichologinis smurtas, kuriam būdingi užgauliojimai, įžeidinėjimai, šmeižtas, asmens niekinimas ir kt. Rūkimas, kuris taip pat yra agresijos buvimo priežastis, tik pasireiškia kiek rečiau ir nėra tiek pavojingas agresijos pasekmėms kaip narkotinės medžiagos ar alkoholis. Agresija šiuo atveju pasireiškia ne padauginus nikotino, esančio cigarečių tabake, bet nikotino trūkumu. Nikotinas sukelia priklausomybę, o negavus asmeniui tam tikro kiekio per dieną, asmuo tampa nervingas, nevaldantis savo emocijų, negali susikaupti. Dėl šių priežasčių dažniausiai kenčia šalia esantys artimieji, prieš kuriuos naudojamas psichologinis smurtas. Visų šių žalingų įpročių vartojimo, padauginimo ar trūkumo padarytos pasekmės gali užtraukti teisinę atsakomybę, kuri yra numatyta įstatymuose ir kodeksuose. Kitas labai svarbus atvejis, kai žalingų įpročių turi nepilnamečiai, kurie pradeda vartoti svaiginamąsias medžiagas, alkoholį ar tabaką mokantis mokykloje. Šiam elgesiui didžiausios įtakos turi socialinė aplinka: bendraamžių grupės, šeima, mokykla, laisvalaikio galimybės. Paaugliai, vartojantys tabaką, alkoholį ir narkotikus, yra aktuali šiandienė problema, nes sukelia visuomenėje socialinių, medicininių, ekonominių, teisinių ir kitų problemų. Šie visi žalingi įpročiai paauglius gali paskatinti įsitraukti į delinkventinio elgesio grupes, kuriose gali kilti agresijos požymiai. Delinkventinis elgesys pasireiškia konfliktišku elgesiu, nedrausmingumu, nepaklusimu, bėgimu iš mokyklos ir panašiai. Pasak V. Pruskaus ir G. Tuzienės(2011), agresyvus mokinių elgesys prieš bendraamžius yra realiai mokykloje egzistuojantis reiškinys, atspindintis šiuolaikinėje visuomenėje vykstančius procesus ir jų padarinius jaunimui, tarpusavio ir bendravimo su pasauliu vertybinius prioritetus. Socialinės aplinkos paveikti paaugliai nesupranta kiek žalingi įpročiai ir iš jų kylanti agresija gali pakenkti sveikatai ir psichologinei būsenai. Tai yra normalu, nes ir ne visi suaugę žmonės tai supranta. Bet būtent paauglystėje, ankstyvame amžiuje, kai dar nėra pilnai susiformavęs organizmas ir smegenys, yra būtina atkreipti dėmesį į šių vaikų, vartojančių narkotines medžiagas, alkoholį ar nikotiną elgesį. Reikia suteikti ne tik medicininę pagalbą, bet ir psichologinę pagalbą, kad vaikas ar paauglys labiau suprastų savo daromus veiksmus ir jų pasekmes. Pirmiausia, pagalba teikiama šeimos narių, o jei tai nepadeda, vaikams ar paaugliams teikiama pagalba yra šios srities kompetentingų specialistų. Jauno, nesusiformavusio organizmo daromi veiksmai tikrai atsiliepia ir vyresniame amžiuje: žalingų įpročių priklausomybė ir agresija išlieka. Tai gali labai pakenkti vaikų ir paauglių tolimesniems pasiekimams moksluose, kuriant šeimą ar paprasčiausiai ieškantis darbo. 6. VEIKSNIAI, TURINTYS ĮTAKOS VAIKŲ AGRESIJAI Veiksnių vaikystėje yra labai daug, visi jie kyla iš artimos socialinės aplinkos. Pirmas ir didžiausią poveikį turintis veiksnys yra šeima. Šeima ir namų aplinka yra pagrindinė socialinė aplinka, kur vaikas praleidžia daugiausia laiko nuo pat mažų dienų. Vaikas šeimoje matantis ar patiriantis smurtą išgyvena daugybę emocijų, mato agresijos protrūkius, kurie, kaip vaikui, gali greit įsisavinti galvoje ir tai gali naudoti pats prieš kitus asmenis tiek ateityje, tiek dar būdamas vaikas. Smurtą matantis vaikas, kuris stebi, kaip jo tėtis dažnai smurtauja prieš motiną, gali suprasti, kad tai yra normalu. Jis tai mato labai dažnai ir tai tampa kaip normalus gyvenimo būdas, kurį vaikas ir toliau tęs savo gyvenimo kelyje. Kiek rečiau pasitaikantis atvejis, kai moteris smurtauja prieš vyrą. Tai vaiką gali kiek mažiau paveikti, nes moters naudojamas smurtas nėra toks fiziškai stiprus kaip vyro. Sekantis šeimoje vykstantis veiksnys, kuris lemia vaiko agresijos protrūkius yra netinkamas vaiko auklėjimas. Tėvai bandydami auklėti jiems atrodančiu tinkamu būdu, ne visada yra geri. Pavyzdžiui, vaikas būdamas mažas ir nesuprasdamas kad negalima kažko imti ir daryti, iškart gauna pilną lavina žodžių pakeltu balsu, mato, kaip greit ir neapgalvotai yra kylanti agresija ir yra puolama ant vaiko. Šiuo atveju yra netinkamas auklėjimas ir rodomas vaikui pyktis ir neapgalvoti veiksmai, kai pasak psichologų patarimų, yra geriau ramiai, aiškiai ir gražiai paaiškinti vaikui, kad taip nedera elgtis. Tai tik vienas dažnai pasitaikantis pavyzdys, kuris traktuojamas netinkamu, bet yra begalės ir kitų, kai bandant auklėti vaiką yra naudojamos net blogiausios priemonės – smurtas. Taip pat vienas iš veiksnių yra vaiko poreikių netenkinimas. Žaislai ar pramogos šiuo atveju nėra svarbiausi poreikiai, ir jais tikrai nereikėtų piktnaudžiauti. Bet yra svarbių poreikių, tokių kaip emociniai poreikiai ar net nepriežiūra. Emocinius poreikius tėvai kartais pamiršta tenkinti, kai svarbiausia yra darbas, verslas ir panašiai. Tėvai pamiršta, kad vaikui reikalingas emocinis ryšys ir laiko praleidimas kartu. O štai nepriežiūra yra dar blogesnis atvejis, kai vaikui nesuteikiamos elementarios gyvenimui skirtos priemonės: maistas, drabužiai. Šiuo atveju, kai vaikui tai nėra suteikiama, vaikas gali pradėti vagiliauti, užpulti visai nekaltus asmenis, kai iš jo yra tyčiojamasi ir vaikas bando gintis panaudodamas agresiją. Taip pat vaikas turintis neigiamus santykius su tėvais ir kontrolės nebuvimu, tai dar vienas veiksnys, dėl kurio kyla agresija. Kitas svarbus veiksnys, įtakojantis vaiko agresiją – mokykla. Mokykloje vaikas praleidžia tikrai daug laiko, kaip sakoma, kad mokykla yra antri namai. Vaikas susiduria su įvairiausiais nutikimais, sunkumais ir panašiai. Pagrindinis veiksnys sukeliantis sunkumus ir galimus agresijos protrūkius, kai yra negatyvūs santykiai su mokytojais ir bendraamžiais. Tai sąlygoja labai daug situacijų, pavyzdžiui, nuomonių nesutapimas, nesusišnekėjimas ir t.t. Vaikui sunkiai sutariant su mokykloje esančiais asmenimis, gali kilti ne tik liūdesio ar depresijos akimirkos, bet pykčio akimirkos, kurios kyla iš agresijos. Prieš mokytojus vaikas gali pradėti atsišnekinėti, neklausyti, piktybiškai nedaryti to, kas yra prašoma. Prieš savo bendraamžius lygiai taip pat vaikas gali elgtis kaip su mokytojais, bet ne tik tai. Vaikas prieš savo bendraamžius gali ir pakelti ranką, susistumdyti ar net susimušti, įžeidinėti įvairiausiais žodžiais ir kitaip įvairiai kenkti. Be negatyvių santykių, vaikas mokykloje gali jaustis nesaugiai. Tai kai vaikas yra užgauliojamas, patiria patyčias ar yra tiesiog pajuokos objektas. Vaikas tai patirdamas, mokykloje jaučiasi labai nesaugus ir ieško kitų būdų, ne visada pačių tinkamiausių, kaip išsilieti ar pasijausti geriau. Vaikas už mokyklos ribų gali išsilieti namuose, įtraukdamas šeimos narius, taip sukeldamas neigiamus santykius su tėvais. Tai yra agresijos protrūkis ir jos pasekmė, nors galima išvengti šių pasekmių ir į šeimą kreiptis pagalbos ramiai pasikalbant, o ne agresijos apimtomis emocijomis lietis ant šeimos narių ir taip griauti santykius su jais. Taip pat vaikas gali išsilieti ir ant draugų, kurie nėra jo mokyklos ribose. Taip blogindamas situaciją su draugais, kurie galbūt palaiko ir noriai bendrauja su vaiku, kuris mokykloje jaučiasi labai nesaugiai. Dar viena iš mokyklos kylanti problema – mokymosi trūkumai. Vaikai yra skirtingi ir jų mokymosi galimybės taip pat yra skirtingos. Vieniems net nereikia dėti daug pastangų, kad kažko išmokti, kitiems būna nepadeda net begalinės pastangos. Pažymiai labai veikia vaikus, nes gaudamas gerą pažymį, vaikas gauna daug pagyrų tiek iš tėvų, tiek iš mokytojų. Bet vaikui gavus blogesnį pažymį, jis yra smerkiamas ir menkinamas. Tokiu atveju, kai vaikui yra sakomi vien blogi žodžiai, nesvarbu kiek daug jis stengėsi, vaikas darosi piktas, nervingas. Kyla pykčio agresija, nes jam pačiam būna liūdna gavus blogą pažymį, nors labai ir stengėsi, o gavęs dar papildomai smerkimo jis reiškia savo emocijas, kilusias iš vidinės agresijos. Taip pat šiuo atveju, kai vaikas gauna blogą pažymį, negauna jokios paramos iš mokytojų. Mokytojai turi paskatinti, padėti vaikui, kuriam galbūt tik nepasisekė, o ne menkinti ir jį dar labiau nuvilti. Pažymiai neparodo įdėtų pastangų, reikia būtinai į tai atsižvelgti, ypač tėvams. Dar vienas veiksnys, turintis įtakos vaikų agresijai – draugai ir laisvalaikis. Dažnai vaikai savo laisvalaikį leidžia su draugais. Vaikai šį laisvalaikį leidžia tiek kieme, tiek namuose. Labai pasiseka tiems, kas susiranda tikrus, nuoširdžius ir gerus draugus, kurie net negalvoja apie blogus darbus ar draugų menkinimą, tyčiojimąsi ir panašiai. Bet mažiau pasiseka tiems, kurie susideda su netinkamais draugais ar draugų grupelėmis. Tai gali būti asocialūs draugai, gali būti tiesiog linkę daryti blogus darbus ir vesti kitus „iš kelio“. Vaikas, susidėjęs ar susidraugavęs su tokiais draugais, galbūt nėra linkęs daryti tokių dalykų, bet noras pritapti vaikams yra labai būdingas poelgis, todėl dėl pritapimo jie gali padaryti viską. Po kiek laiko, pritapęs vaikas prie netinkamos grupelės, pradeda taip elgtis visur, ne tik kiemo aplinkoje. Jie gali pradėti negražiai elgtis su savo tėvais, giminaičiais, mokytojais ir visais jį supančiais asmenimis. Kam nors pasipriešinusiam šiam išvestam iš kelio vaikui, vaikas gali jaustis bebaimis, daryti viską, kad tik „atsikirsti“. O kam nors jį supykdžius, gali pasireikšti agresijos protrūkis, kuris gali būti tiek fizinis, tiek emocinis. Taip pat vaikas būdamas su draugais, kurie tyčiojasi, menkina ar net smurtauja prieš jį, bet būdamas labai drąsus, gali priešintis tam, pasitelkdamas savo agresiją ir ją išreikšdamas taip pat ne tik fizine, bet ir žodine forma. Vaikas būdamas ne toks drąsus, pats nekelia agresijos, bet ją mato ir jaučia iš kitų draugų, kurie tą agresiją naudoja prieš jį. Kalbant apie laisvalaikį ne su draugais, kuris gali įtakoti agresijos buvimą, yra neužimtumas, nelankymas kokių nors būrelių, neturiningas laisvalaikis. Vaikas būdamas neužimtu, taip pat gali eiti neteisingais keliais, kaip anksčiau minėtų negerų draugų grupelių pėdomis. Neužimtas vaikas gali pradėti linkti į nusikaltimų darymą, tai gali užtraukti teisinę atsakomybę tiek sau, tiek savo tėvam, priklausant nuo jo amžiaus. Tai sukelia ir psichologines problemas, tiek vaikui, tiek tėvams, kurių vaikas daro neteisėtus dalykus. Taip pat yra jaunimo centrai, kuriuose specialistai dirba su įvairaus amžiaus vaikų grupėmis, padeda spręsti problemas ir vaiką atitraukti nuo negerų dalykų darymo, taip juos užimdami įvairiausiomis kitomis veiklomis. Veiksnys, kuris taip pat turi didelę įtaką vaiko agresijai, tai yra įvairiausios medijos. Tai gali būti kompiuteriniai žaidimai, televizija, filmai, įvairiausi vaizdo įrašai internete, smurtą, jėgą ir negatyvias vertybes propaguojantys žaislai. Visos šios medijos, vaikui labai greit gali sukelti agresijos protrūkius. Kalbant apie kompiuterinius žaidimus, kurie gali būti tiek šaudymo, tiek ramesnio pobūdžio žaidimai, bet bet kokiu atveju, vaikui patyrus pralaimėjimą ar nesėkmę, jis tampa nervingas ir piktas, o šios emocijos gali sukelti agresijos protrūkius. Labiausiai vaiką veikia žaidimai, kurie paremti šaudymu, smurtu, agresija ir panašiai. Kyla vidinis azartas, vaikas nieko kito nenori tik tai patirti dar ir dar kartą. Bet šie žaidimai veikia vaikų psichika ir jie tampa agresyvus ne tik ekrane, bet ir realybėje. Kalbant apie visas kitas minėtas medijas, viskas yra labai panašu, kaip su kompiuteriniais žaidimais. Vaikas, prisižiūrėjęs įvairių netinkamo elgesio filmų ar vaizdo įrašų, galima sakyti mokosi ir ima pavyzdį. Jam tai įdomu, patinka ir atrodo, kad tai nėra blogai, nes gi tai rodoma televizijoje ar internete. Vaikas pats linksta daryti tokius pat dalykus, kurių prisižiūri. Dažniausiai tie netinkamo elgesio vaizdo įrašai paremti pykčiu, nusikaltimais, psichologinėmis problemomis ir vaikui pamažu formuojasi lygiai tokios pačios problemos, dėl kurių kyla agresija. Taip pat žaislai, propaguojantys smurtą, jėgą ir negatyvias vertybes, vaikui formuoja tokius poreikius, įgūdžius, priklausomybę ar vertybes, prie kurių vaikas pripranta ir šie veiksmai jam tampa normaliu dalyku. Tai yra ne tik žaislai vaikystėje, bet ir vėliau, vėlesniame amžiuje. Taigi, visos neigiamos struktūros medijos, kelia vaikam, daugiau ar mažiau, agresijos protrūkius. 7. KARO APLINKA Bene didžiausią ir dažniausiai negrįžtamą įtaką žmogaus psichikai turi karas. Jei atsiverstume žodyną ir susirastume šią sąvoką, nesužinotume nieko ko nežinojome. Tai konfliktas tarp valstybių, tautų etninių grupių, politinių grupių ar socialinių grupių, kuriame organizuotai naudojami ginklai ir fizinė jėga. Žmonijos istorijoje turime daug karų. Didžiausi, pareikalavę daugiausiai aukų, buvo pirmasis ir antrasis pasauliniai karai. Nors jiems pasibaigus žmonės džiaugėsi, šventė ir tikėjosi geresnio gyvenimo, taika buvo viso labo tik viena medalio pusė. Retai susimąstome apie kitą, tamsiąją pusę. Apie baisius padarinius ne tik žmonių populiacijai ar šalių ekonomikai, bet apie karo įtaką jame dalyvavusių žmonių psichikai. Šias psichologines karo aukas galime suskirstyti į tris grupes. Pirmoji iš jų yra kareiviai. 7.1. Kareivių patiriama agresija 21-ame amžiuje, pasaulyje vis dar tvyro karo padėtis. Palestiniečių ir Arabų konfliktas, Sirijos, Irako ir Kašmyro konfliktas Pakistane, visus šiuos neramumus, kurie bet kada gali nuvesti iki trečiojo pasaulinio karo prasidėjimo, reikia nuraminti specialiomis pajėgomis- kariuomenėmis. Keliaudami į šias karštąsias karo zonas, žinodami, kad jų gyvybei gresia pavvojus, kareiviai garbingai vykdo savo pareigą. Išvykdami tarnybai į tokias vietas, jie tikisi grįžti namo, pas savo šeimas ir artimuosius, tačiau retas iš jų pagalvoja kaip smarkiai karinė aplinka gali pakeisti jų psichiką. Dažnai jie nesupranta, kad vienaip ar kitaip, net jei ir liks gyvi jie jau nebegrįš tokie patys. Vykstant pirmajam ir antrajam pasauliniams karams, vyrai norėdami apginti savo šalį turėjo gyventi tarp nesuvokiamo žiaurumo , smurto ir agresijos. Kiekvieną dieną matyti šalia kojų gulinčius vyrų, moterų ir net vaikų kūnus, kareiviams tapo kasdienybe. Karai truko ne savaitę ar mėnesį, kalbama apie kelerius metus gyvenimo brutalioje aplinkoje.Tai neabejotinai paveikė kareivius, kuriems prie viso to teko priverstinai prisitaikyti. Iš pradžių teisę save už žiaurų elgesį su priešais ir viduje atgailavę, aplinkui juos esantį smurtą jie pamažu priėmė kaip normą.Laikui bėgant kareivių veiksmai nukaunant priešą iš būtinų virto savavališkai vykdomais. Lavonų kūnuose matydavosi ne tik šautinės žaizdos, bet ir išluptos akys ar nupjautos galūnės. ,,Kroatijoje Ustašiai ne tik žudė serbus, bet ir nepraleisdavo progos moterims nupjauti krūtis, o vyrus iškastruoti. Graikijos šiaurės rytuose, Dramoje, bulgarų kareiviai žaidė futbolą su graikų aukų galvomis. Karaliaučiuje sovietų kareiviai pririšdavo vokietes už kojų prie dviejų automobilių ir važiuodami priešingomis kryptimis tiesiogine prasme perplėšdavo pusiau.“ (Lowe, 2019). Kareiviai namuose palikę savo žmonas, tyčiodavosi ir žagindavo vietines moteris. Dėl aplinkos, kurioje reikėjo būti metų metus , jie nužmogėjo. Vieni sąmoningai bandydami prisitaikyti, kad išliktų, kiti galbūt palaipsniui, bet visi jie tapo nužmogėjimo sistemos aukomis. Tyrimai rodo, kad apie 90 % iš fronto grįžusių žmonių turi psichikos sveikatos sutrikimų. Patvirtinta, kad kariai, kurie buvo patekę į apsuptį arba labai intensyvaus šaudymo zonas, absoliučiai visi 100 % turi psichikos sutrikimų. Apie tokius, psichologiškai sutraumuotus kareivius, savo knygoje „Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo“ pasakoja visiems gerai žinomas britų istorikas Keitho Lowe. Po siaubingo karo pabaigos daugelis kareivių buvo paimti į nelaisvę, tūkstančiai kareivių vėl buvo integruoti į civilių gyvenimą. Pasak Lowe (2019) ,,Tų žmonių buvo dešimtys tūkstančių, jų psichika buvo sužalota kaip ir jų aukų. Svarbu nepamiršti, jog dauguma šiuos nusikaltimus dariusių kareivių buvo ne psichopatai, jie pradėjo kariauti kaip paprasti visuomenės nariai. Tokių asmenų psichikos tyrimų duomenimis, iš pradžių dauguma jų jautė nepaprastą pasibjaurėjimą tais veiksmais, kuriuos jiems buvo įsakyta vykdyti, ir ne vienas pamatė negalintis ilgai atlikti savo pareigų. Tačiau įgavus patirties, tas pasibjaurėjimas atimti iš žmogaus gyvybę atslūgo ir jo vietą užėmė iškrypėliškas pasimėgavimas, netgi euforija dėl gebėjimo peržengti moralės normų ribas.“ Aplinka, kurioje yra vien tik smurtas, prievarta ir nėra jokio žmogiškumo, nėra tinkama žmogui.Tai be jokios abejonės palieka žymę individo psichikoje. Todėl tampa aišku, kodėl iš karo grįžę vyrai, nesugeba vėl gyventi gyvenimo, kurį gyveno iki tol. Šeimos jų neatpažįsta, bijo. Kareivių žmonos teigia, kad namo grįžo ne tas pats žmogus, kuris išėjo. Tokie vyrai psichologiškai negali išsilaisvinti iš karo aplinkos. Su iškreiptomis moralės normomis, jiems sunku sugrįžti į aplinką, kurioje saugu, kurioje yra juos mylintys žmonės. Mintyse jie vis dar gyvena karo taisyklėmis, todėl tie, kurie nepriima psichologų pagalbos, dažnai galutinai sugriauna savo gyvenimą. Jie nesugeba išeiti iš karo esančio jų viduje, todėl ir toliau elgiasi taip tarsi jiems negaliotų jokios taisyklės. Šeimose, į kurias sugrįžta psichologiškai sutraumuoti vyrai, prasideda smurto protrūkiai, alkoholizmas. Tai sugriauna šeimas. Tokie psichiškai sužaloti kareiviai prilygsta tiksinčiai bombai, kuri gali susprogdinti ir sunaikinti visus aplinkui esančius brangius žmones. Drąsiai galima teigti, jog karas sužaloja ir paveikia kareivio psichiką. Brutali aplinka ir nesuvokiamas žiaurumas sutraumuoja jo mąstymą, iškreipia normų ribas. Jei toks žmogus nesigydo, jis gali tapti pavojingu ne tik savo šeimai kuri jį supa, ne tik visuomenei, bet ir pačiam sau. 7.2. Civilių patiriama agresija Antrajai psichologinių karo aukų grupei priklauso civiliai. Vykstant karui šie žmonės dažnai nukenčia labiausiai. Ne tik dėl aukų skaičiaus ar išniekinimo, bet ir dėl savo turto. Žiūrint iš praeities perspektyvos, vykstant karui kareiviai eidami per miestus, miestelius ir kaimus, siaubdavo gyvenamąsias teritorijas. Apiplėšdavo ir niokodavo ilgai kauptas žmonių atsargas. Būdavo ir tokių atvejų, kad kareiviams užėmus civilių namus, jie likdavo be gyvenamosios vietos. Viskas dėl ko jie buvo vargę, dėl ko visą gyvenimą stengęsi, iš jų būdavo atimama. Negana to, visur aplink save jie matė šaudomus žmones, ne tik savo tautiečius, bet ir artimus draugus. Civiliai tampa karo aukomis, dažnai jis atskiria juos nuo šeimų. Dar dažniau jie turi matyti savo artimųjų mirtis, matyti kaip juos kankina, niekina jų kūnus. Neretai ir patys jie turi iškęsti ir patirti smurtą ar prievartą. Visa tai paveikia psichiką. Visi šie matomi vaizdai ir patiriami žiaurumai skatina žmones iš aukų virsti skriaudėjais. Kitaip nei kareiviai, paprasti eiliniai žmonės, neprivalo naudoti fizinės jėgos ar karinių veiksmų karo metu. Tačiau gyvenant tokioje aplinkoje ir patiriant tokią neteisybę, žmonės savaime prisitaiko prie ekstremalių gyvenimo sąlygų. Galbūt žmonės galėtų vengti gyvenimo karo epicentre, tačiau dažnai paprastam, viduriniosios klasės atstovui, yra per sunku palikti viską ką jis turi. Tokie žmonės tikisi, kad karas pasibaigs nepridaręs didelės žalos jų nuosavybei. Ironiška, tačiau tai ko jie tikisi beveik niekada nenutinka. Pasibaigus tokiems karams kaip pirmasis ir antrasis pasauliniai, žmonės praranda ne tik tai ką turėjo iš materialinės pusės. Daugelis netenka pačių svarbiausių dalykų gyvenime- ramybės ir žmogiškumo. Matydami ir patirdami agresiją, brutalumą, civiliai iš aukų patampa skriaudėjais ir geriausias to įrodymas yra partizanai. Laisvės kovos yra plačiai žinomos tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje. Mūsų šalyje partizanai iki šių dienų laikomi drąsiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie kovojo prieš Sovietų Sąjungos sistemą, tam, kad atgautų laisvę, saugumo jausmą ir ramybę visai tautai. Tačiau paradoksalu tai, jog kovodami už laisvę iš nukentėjusiųjų jie patys tapo nusikaltėliais. Partizanai iš keršto ir atsako troškimo, norėdami pasipriešinti šaudė savo priešus taip pat, kaip jie šaudė juos. Žmonės, gyvendami tokioje aplinkoje, kokia buvo priespaudos laikotarpiu, yra priverstinai spaudžiami į rėmus, kuriuose apstu smurto ir prievartos. Gyvenant tokiose sąlygose nesunku prarasti ne tik tvirtus moralės įsitikinimus, bet ir žmogiškąsias vertybes. Aplinkos įtaka skatina žmones į žiaurumą atsakyti žiaurumu, taip keisdama ne tik jų psichiką, bet ir pasaulį. Kitas puikus pavyzdys, Antrojo pasaulinio karo metais vykdytas sistemingas, masinis žydų genocidas- holokaustas. Nacistinės Vokietijos vadovui Adolfui Hitleriui teigiant, kad žydai nepriklauso net žemiausiąjai rasei, buvo pradėtos masinės žudynės.Per šią, žmogaus rankomis sukurtą tragediją, buvo nužudyti apie 6 milijonai žydų. Koncentracijos stovyklose buvo kankinami įvairaus amžiaus, lyties ar socialinės padėties žydų tautybės žmonės. Niekas negalėjo paaiškinti kodėl taip su jais buvo elgiamasi. Jie patys to negalėjo suprasti. Daugelis, kiek galėdami bandė priešintis, tačiau viskas būdavo per niek. Ilgainiui ši neteisybė žydų tautoje išaugino pyktį, kartais vis dar apkalbamą šių dienų aktualijose. Anot Lowe (2019) ,, Nereikia lakios vaizduotės, kad suvoktum, jog nuolatinio smurto aukos kur kas dažniau pačios ima smurtauti, ir tai patvirtina begalė psichologinių tyrimų. 1946 m. generolas leitenantas seras Frederickas Morganas, buvęs Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos Vakarų Vokietijoje direktorius, išreiškė nuogąstavimus dėl kai kurių žydų vadų, išvaduotų iš koncentracijos stovyklų: „Šie žydų vadai pasiryžę viskam, jie nieko nepaisys. Iš esmės viskas, kas gali nutikti besistengiančiam išgyventi žmogui, jiems jau nutiko, ir žmogaus gyvybė jiems nieko verta.“ “ Žmones, kurie visa tai išgyveno, vargu ar galėtume vadinti laimingaisiais. Tie, kurie perėjo ,,pragarą žemėje” tapo negrįžtamai sužaloti tolimesniam gyvenimui. Jie iš naujo turėjo mokytis pasitikėti žmonėmis, iš naujo suprasti, kas yra žmogiškumas, kas yra teisingumas. ,,Asmenys, išgyvenę Holokaustą, patyrė traumuojančių įvykių: badą, ligas, fizinį, psichologinį smurtą, artimųjų netektis. Po karo išgyvenusieji turėjo susidoroti su trauminiais prisiminimais, susitaikyti su artimų žmonių praradimu. Visa tai sukeldavo fizinių ir psichinių sveikatos problemų.“ (Vaidotas Norkus, R.Reches: Holokaustas pakeitė išgyvensusiųjų santykį su visu pasauliu, 2020 02 21). Tokiems žmonėms būtina pagalba, kitaip atsiminimai iš praeities gali juos užvaldyti, jų psichikoje atsivėrusi žaizda gali gangrenuoti ir neleisti jiems gyventi toliau. Taigi galima teigti, jog niekuo dėti civiliai karo metu nukenčia bene labiausiai. Jie netenka ne tik materialinio turto, bet ir ramybės, žmogiškumo, laisvės ar net gyvybės. Gyvenimas kare jiems taip stipriai įsirėžia į atmintį, jog po šių išgyvenimų jie labiau egzistuoja, nei iš tikrųjų gyvena. 7.3. Išskirtinis poveikis vaikams Į trečiąją, paskutiniąją, tačiau svarbiausią psichologinių aukų grupę patenka vaikai. Vaikus išskirti iš civilių būtina todėl, nes vaikų psichika yra daug lengviau paveikiama nei suaugusio žmogaus, atvirkščiai nei suaugę žmonės, vaikai neturi susiformavusių moralės normų ar vertybių. Įsivaizduokime kareivį arba civilį kenčiantį nuo traumų tiek fizinių tiek emocinių, o tada įsivaizduokime vaiką, kuriam augant jį supanti aplinka padaro milžinišką įtaką jo tolimesnei raidai. Niekas nedrįstų prieštarauti, jog vaikai yra mūsų ateitis. Taip yra dabar, taip buvo ir tada kai 20-ame amžiuje vyko vieni baisiausių įvykių istorijoje. Žudynės, pakaruokliai, bambardavimai, visa tai buvo prieš vaikų akis. Nuolatinis pavojus grėsė ne tik jų gyvybei ir sveikatai, bet žinoma ir emocinei būklei. Kad ir kaip tėvai norėjo apsaugoti savo atžalas, tai buvo neįmanoma. Vaikai imlūs ir geba greitai prisitaikyti prie juos supančios aplinkos, karo metu tai tapo didžiausiu jų prakeiksmu. Įpratę matyti prievartaujamas moteris, kabančius pakaruoklius, vaikai tai suprato kaip visiškai normalų dalyką. Norėdami prasiblaškyti jie net gi žaisdavo ,,karą“. Motinos puldavo į neviltį matydamos, kaip jų vaikai žaidžia „oro antpuolius“ ar „Frau, komm“ (frazė, kurią vartodavo rusų kareiviai, nusižiūrėję išžaginimui vokietaitę). Blogas uniformuotų vyrų pavyzdys, darė milžinišką įtaką jauniems berniukams ir paaugliams. Didžiojoje Britanijoje vaikų nusikalstamumas karo metu išaugo bene 40 procentų, o įsilaužimų, tyčinės žalos ir vagysčių padidėjo dvigubai. ,,Vokietijoje 1937–1942 m. jaunimo nusikalstamumas išaugo dvigubai, o 1943 m. tebedidėjo. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Hamburge, nepilnamečių nusikalstamumas per karą išaugo trigubai. 1945 m. vidurio pranešimų duomenimis, Sovietų Sąjungos zonoje vaikų gaujų grupės dėl maisto ir pinigų apiplėšinėdavo, o kartais ir žudydavo žmones: gyvendami be tėvų priežiūros, o sykiais ir išvis be jų, jie virto „laukinukais“ (Lowe, 2019). Vaikai karo metu buvo tarsi kempinė, jie gėrė į save viską ką tik galėjo ir tuo buvo nuspręsta pasinaudoti. Vokietijoje vaikams ir ypač paaugliams buvo diegiama Vokietijos nacių ideologija. Visus metus mokykloje, o po jos ir privalomuose nacių būriuose, jiems į galvas buvo kalta nacistinės Vokietijos vado Adolfo Hitlerio pasaulėžiūra. Žmonių nuogastavimai, kad buvusią Vokietijos armiją netrukus pakeis kita, daug žiauresnė ir antžmogiškesnė jaunų žmonių karta, pildėsi su kaupu. Aplinka, kurioje jie užaugo, vaikus pavertė bejausmiais monstrais, žudančiais, kankinančiais, niekinančiais žmones ne dėl karinės tarnybos pareigos, bet dėl savų, iškreiptų pasitenkinimo tikslų. Šie jauni, psichologinių traumų paveikti žmonės buvo vadinami ,,prarastąja karta“. „Jie neturi jokio padorumo, švelnumo ar kuklumo. Viskas gyvuliška, gašlu ir žiauru. Ši jaunuolių karta tyčia išmokyta vykdyti siaubingus bepročio įsakymus. Jų nė karto neaplankė jokia tyra mintis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!