Kaip mylėti?

Kaip mylėti?

Pradėsiu filosofiniu ir egzistencialistiniu klausimu: „kuo prasmingas yra gyvenimas?“ Aš manau, kad vieninteliai du žmogaus būtį įprasminantys reiškiniai yra meilė ir kūryba (ar kita įamžinanti darbo forma), prieš kuriuos nublanksta karjeros siekimas, materialumas ir apskritai – racionalumas. Nuo vaikystės tikiu, kad būtent meilė žmogui suteikia neblėstančios aistros ir prasmės gyvenimui, ji mums padeda pamiršti pasaulio negailestingumą bei sudėtingumą, kaip rašė žymus graikų tragikas Sofoklis: „Vienas žodis mus išlaisvina nuo viso gyvenime slegiančio skausmo. Tas žodis yra meilė”. Mano giliu įsivaizdavimu, meilė yra viskas – tai tarsi likimo sėkmė, kuri žmogui lemta arba ne. Jos net ir labai norėdamas nepasieksi, o tuo labiau nenusipirksi. Meilė yra tai, kas siųsta iš aukščiau ir tai yra stipriau už visus žemiškuosius dalykus. Manau, kad kiekvienas žmogus, kuris per savo gyvenimą bent jau tam tikru momentu gali pajusti tą „tikrąją meilę“ yra išrinktasis, todėl yra be galo svarbu tai vertinti ir branginti. Taigi iškyla klausimas, o kaipgi reikia mylėti?

Tikiu, kad toji meilės išraiška tai pat nėra tiesiogiai pavaldi žmonėms. Ji yra siųsta iš aukščiau – kaip ir pati meilė. Bet vis dėlto, kaip ji pasireiškia? Reikia pripažinti, kad „Meilė – ne tik tai, ką jauti, bet ir tai, ką darai” (amerikietis evangelistas David Wilkerson). Pati akivaizdžiausia ir aiškiausia meilės išreiškimo forma yra rūpestis ir pasiaukojimas. Viena iš „meilės“ sudedamųjų dalių yra rūpinimasis kitu žmogumi nepaisant savo poreikių ir geismų. Gana dažnai išgirstame istorijų, kaip, pavyzdžiui, tėvai, norėdami išgelbėti savo vaikus paaukoja savo pačių gyvybę. Taigi, manau, kad būtent tai yra stipriausia meilės išreiškimo forma, kai vardan kito gali atiduoti bet ką, net jei tai būtų tavo vienintelė ir nepakeičiama gyvybė. Vis dėlto reikėtų atskirti besąlygišką, instinktyvią tėvų meilę savo vaikams bei gyvenimo eigoje susiformavusią meilę tarp dviejų jokiais giminystės saitais nesurištų individų. Yra sakoma, kad tokio tipo meilė niekada nebus tokia stipri kaip tėvų meilė, tačiau aš drįsčiau paprieštarauti. Remiantis ne tik mano artimos aplinkos meilės pavyzdžiais, tačiau ir lietuvių bei visame pasaulyje žinomų klasikų, tokių kaip Viljamas Šekspyras, literatūriniais kūriniais galima teigti, kad meilė tarp vyro ir moters gali būti lygiavertė tėvų meilei vaikams.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!