Kaip atskleidžiamas žmogaus ir gamtos ryšys A. Mickevičiaus ir A. Baranausko kūriniuose?

Kaip atskleidžiamas žmogaus ir gamtos ryšys A. Mickevičiaus ir A. Baranausko kūriniuose?

Johanas Volfgangas Gėtė yra pasakęs, jog “gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas.” Ji yra įkvėpimo šaltinis, žmogaus namai. Be jos individas neturėtų nei kur gyventi, nei kuo maitintis ar apsirengti. Tačiau gamtos žmogui reikia ne vien dėl materialių gėrybių – ji žmoniją praturtina ir dvasiškai. Žmogus čia gali rasti ramybę, grožį, paguodą. Rašytojai „spalvotais“ žodžiais tapė gamtos gyvenimo pulsavimą ir žmogų užplūstančias jausmų bangas-tai žmogaus ir gamtos vienybė. Apie tai savo kūriniuose rašė ir žinomi romantinės literatūros kūrėjai Antanas Baranauskas ir Adomas Mickevičius. Toliau savo požiūrį pasirinkta tema ir argumentuosiu šiais rašytojais.

Visų pirma, žmoguje dar yra likę pagoniškosios kibirkštėlės, kuri lyg magnetas traukia prie gamtos. Romantizmo epochos kūrėjas A. Baranauskas puikiai perteikė gamtos paveikslą, kurį jis matė tuo metu. Jo sugebėjimas jausti gamtos grožį iškėlė net menkiausius, rodos, nevertingus dalykus. Tikram lietuviui miškas yra šventa vieta. Juk nuo senų senovės baltai girioje kūreno aukurus, vaidilutės prižiūrėdavo amžinąją ugnį. Visos šios apeigos rodo, kad prieš daugelį šimtų metų žmogus ir miškas buvo viena visuma, todėl ryšiai tarp gamtos ir žmogaus, dvasinis jų bendravimas nepaprastai glaudūs. Ne veltui A. Baranauskas yra pasakęs: „Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis“. Tai išaukština visus, kurie jaučia tokius jausmus savyje. Būtent tai galime perskaityti “Anykščių Šilelyje”. Manau, rašytojas šia poema norėjo pasakyti, kad lietuvis ir gamta nedalomi. Jų gyvenimai persipynę garbės, globos, meilės saitais. Perteikiama visa miško gyvybė. Pasakojama kaip naktį girdima medžių kalba šventa, net galima išgirsti kaip lapas ar žiedelis kraunasi. Parodoma kiekvieno gyvūnėlio veikla. Giria – skriaudžiamo, engiamo, pavergto lietuvio prieglobstis. Miškas jau daugelį metų gausiai žerdavo gamtos dovanas žmogui, kuris tada tik mokinosi gyventi. Bet kas galėdavo išsigydyti savo kūno ir širdies žaizdas įkvėpęs į plaučius miško esybės. A. Baranauskas tai primena. Autorius žinojo, kad nuo neatmenamų laikų giria buvo šventas prieglobstis. Jos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis tautodailėje. Poemoje atkurta visa miško priešistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė. Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Žmogus, rodos, tolsta nuo gamtos, tačiau kartu miškas tampa jo kasdieniniu rūpesčiu. Tragiška istorijos ir būties sampratos kryžkelė. Šis kūrinys – himnas Lietuvos gamtai, kartu ir žmonėms. Mes vis gi esame gamtos vaikai. Lietuvis šile jausdavosi puikiai. Visas tas grožis, kvapai, garsai skatindavo susimąstyti. Lietuviui tai buvo daugiau nei Anykščiu šilelis, tai buvo vieta, kur galėjo žmogus pabūti su savimi, nusiraminti, susikaupti, pailsėti, atgauti jėgas. Taigi „Anykščių šilelis“ lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!