2 pastraipos: Kaip atsitrenkus į absurdo sienas, nepražudyti savo sielos? ir Ką kalba kenčiančio žmogaus tyla?

Kaip atsitrenkus į absurdo sienas, nepražudyti savo sielos?

Visais laikais žmogus teisiamas visuomenės už tai, jog yra kitoks. Į tokius individus dažniausiai atsižvelgiama su panieka, nuostaba ar net pasišlykštėjimu. Prancūzų rašytojas, eseistas, dramaturgas ir Nobelio premijos laureatas- Alberas Kamiu esė „Sizifo mitas“ atskleidžia Korinto miesto įkūrėjo ir pirmojo karaliaus, visoje Graikijoje garsėjusio savo gudrumu ir žiniomis, pasak Homero, išmintingiausio ir apdairiausio iš visų mirusiųjų- Sizifo išgyvenamą absurdiškumą. Už savo nuolatines apgaules (panieką dievams), lengvabūdiškumą, pasaulio tvarkos griovimą, neapykantą mirčiai ir geismą gyventi gyvųjų pasaulyje, jis sulaukia amžinos bausmės- ridenti milžinišką akmenį aukštyn į viršūnę, kai pasiekus tikslą, šis vėl nurieda žemyn. Tačiau, nors ir išgyvendamas kančią, veikėjas vaizduojamas laimingas. Molinio akmens nusileidimo metas tampa trumpu atokvėpiu- jo sąmonėjimo valanda. Sizifo likimas atsiduria jo paties rankose, o akmuo virsta veikėjo patybe. Absurdo herojaus įžvalgumas, turėjęs tapti kančia, tampa pergale. Panaši situacija vaizduojama ir XX a. vid. egzistencialisto romane „Svetimas“, kuriame kalbama apie kitokio individo beprasmį gyvenimą ir mirtį. Pagrindinis veikėjas Merso- absurdo žmogus- pasaulį mato tikrą, tokį, koks jis yra, tačiau gyvena apgaulingu melu besivadovaujančioje visuomenėje. Protagonistas nejautriai reaguoja į sunkius gyvenimo susidūrimus: motinos mirtimi, kurios laidotuvių laikotarpiu, nesiryžta pamatyti paskutinį kartą, rūko bei geria kavą šalia karsto, mato smurtą artimoje aplinkoje, tačiau jo nesistengia stabdyti, išgyvena arabų persekiojimus, grumtynes, o galiausiai ir pats nužudo vieną iš jų. Dėl žmogaus teisių pažeidimo, žmogžudystės, jis yra pakviestas į teismą, kuriame liudija jo draugai bei pažįstami. Tačiau, teismo metu, Merso yra kaltinamas nemandagiu, abejingu elgesiu motinos laidojimo dieną (neverkia, o kitą diena pramogauja su moterimi), ne žmogaus nužudymu. Jis išlieka teisus sau ir visuomenei, nemeluoja, neatgailauja, nepriima melagingo tikėjimo ir yra pasiryžęs mirti už tiesą. Tyliai maištaujant, pagrindinis veikėjas užsitarnauja visuomenės priešiškumą, tačiau paskutines gyvenimo minutes jis jaučiasi laimingas, supranta, koks gyvenimas brangus ir norėtų nugyventi jį iš naujo tokį, kuriame atsispindėtų praeities klaidos. Taigi, tik pasikliaudamas savimi, kovojantis dėl savo tiesos, gyvybės ir vertybių, žmogus nepražudo savo sielos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!