Kaip mūsų senoliai gynė savo kalbą ir knygą

Ar esame kada nors susimąstę, kodėl mes turime savo Tėvynę, papročius, kalbą ir knygą? Ar žinome, kaip sunkiai mūsų senoliai kovojo už visą, ką dabar mes turime? Jei mūsų senoliai nebūtų kovoję, kažin ar dabar turėtume savo papročius, savo kalbą ir knygą, o gal, neturėtume net savo mažyčio žemės lopinėlio, kurį galėtume vadinti gimtąja žeme, Gimtine, Tėvyne, Tėviškėle.
Uždraudus spaudą, keturiasdešimt metų (1864 –1904) lietuviškos knygos, vėliau ir laikraščiai buvo spausdinami Prūsijoje bei slapta gabenami į Lietuvą. Knygų spausdinimu ir platinimu labai rūpinosi šviesus ir didžiai protingas žemaitis – vyskupas Motiejus Valančius, vėliau – J. Tumas-Vaižgantas, P. Vileišis, daugelis kitų Lietuvos šviesuolių. Nešė knygas į Lietuvą paprasti pasišventę žmonės – knygnešiai.
O koks buvo sunkus knygnešių kelias. Knygnešių ryšuliai būdavo labai dideli, sverdavo iki 32 kilogramų ir daugiau, bet stiprūs vyrai nesunkiai juos galėdavo ant nugaros panešti. Eidami į Mažąją Lietuvą, knygnešiai, pasienyje apsistoję pas prieglobstį davusius valstiečius, tardavosi ir dėl pagalbos spaudai per sieną pernešti. Susitikimo vieta paprastai būdavo to pasienio...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!