Kaip literatūroje vaizduojami lietuviai

Kaip literatūroje vaizduojami lietuviai?

Lietuviai – tauta, patyrusi savo gyvavimo istorijoje, tiek šlovės akimirkų, tiek nuosmukių. Keičiantis epochoms ir visuomeninėms santvarkoms, keitėsi ir lietuviai, todėl ir skirtingų laikotarpių lietuvių literatūroje vaizduojami kitokie jų paveikslai. Renesanso epochos poetas Jonas Radvanas poemoje ,,Radviliada“ aprašo lietuvį kaip drąsų tėvynės gynėją, pasiryžusį dėl jos pasiaukoti, o neoromantizmo epochos rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“ sukuria darbštaus, meniškos prigimties, tačiau labai neryžtingo lietuvio paveikslą.

Renesanso rašytojo Jono Radvano herojinėje poemoje „Radviliada“ vaizduojamas kilnaus, doro lietuvio paveikslas, įprasminant didiką patriotą, tėvynės gynėją Mikalojų Radvilą Rudajį. Jis ypač pasižymėjo vienomis svarbiausių Renesanso epochos vertybių – patriotizmu bei ištikimybe. Lietuvis poemoje atskleidžiamas kaip ištikimas savo karaliui, aukščiau už viską kėlęs Tėvynės interesus, negailestingas pilietinių suiručių sukėlėjams žmogus. Poemoje nuolat kartojama, kad Lietuvos kariai kovoja tik gindami savo tautos piliečius, kurie negali apsiginti patys. Net ir šlovindamas pergales, Mikalojus Radvila Rudasis nepamiršta paminėti, kokią baisią kainą už tai turėjo sumokėti lietuviai. Tapęs kariuomenės vadu Radvila išgyvena svarbiausią savo gyvenimo mūšį– susirėmimą su caro Ivano Rūsčiojo kariuomene, susiruošusia pulti Vilnių. Mūšis prie Ulos upės tampa didžiausiu LDK karvedžio laimėjimu. Itin meniškai „Radviliadoje“ vaizduojamas Radvilos Rudojo Sapnas sapnas prieš lemiamą mūšį, kai jam pasirodė Vytauto Didžiojo vėlė, kuri vaizduojama nusiminusi ir nelaiminga, parodoma, kad kunigaikštį net kapuose slegia negandos, užgulusios Lietuvą: „Lietuvos nelaimės mane sugraudino.“ Labai svarbu tai, jog Vytautas Didysis kreipiasi ne į ką kitą, o į karvedį, tuo parodydamas pasitikėjimą ne silpnu valdovu, o garbingos giminės didiku Radvila Ruduoju. „Štai kas svarbu: nugalėk!“ – ragina kunigaikštis karvedį ir vadina Radvilą vienintele Lietuvos viltimi ginant šalį nuo Maskvos kariuomenės. Į svarbiausią gyvenimo mūšį Radvilą Rudąjį lydi auksu iškaltas skydas. Skydą puošia garbinga Lietuvos praeitis: garsūs mūšiai su Rytų ir Vakarų kaimynais, Lietuvos valdovai ir vienintelis karalius Mindaugas. Ant skydo puikuojasi ir dviejų legendų siužetai: vienas byloja apie lietuvių kilmę iš romėnų, kitas – apie Gedimino sapną. Skydas yra garbingas įrankis kuris mūšyje Radvilai Rudajam suteikia pasitikėjimo ir skatina jo valia kovose. Poetas sukuria alegorinę auklėtojo figūrą – Mūsajo personažą. Mūsajas moko jaunąjį Mikalojų: „Kas per žmonijos tuščia didystė ir širdys išpuikę!/Varge, kokia menkysta pasirodo siekimuose jūsų!“ Šia fraze siekiama pabrėžti, kad lietuvis turi būti, kuklus, neišpuikęs ir siekti tyros sielos, o ne pasaulio turtų, grožybių. Šiuo ir kitais Mūsajo pamokymais buvo užaugintas Radvila Rudasis – principingas, doras, netinginiaujantis ir už viską aukščiau laikantis Tėvynę valdovas. Jis stengiasi „būti geru iš vidaus, o ne išore tokiu atrodyt“. Išaukštinamas valdovo protas, gebėjimas strateguoti ir spręsti ginčus ne jėga. Akcentuojama, kad tikrasis atlygis laukia tik po mirties, o pagrindinė kūrinio mintis teigia: „Miegot ant šlovės svetimos – negarbinga.“ Šia fraze parodoma, kad reikia būti darbščiam, siekti savų tikslų ir neprisiimti svetimų nuopelnų. Taigi, Jono Radvano poemoje „Radviliada“ lietuvis vaizduojamas nelinkęs į turtus, pasiaukojąs Tėvynei ir doras žmogus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!