Kaip vaizduojama gamta lietuvių literatūroje? (Donelaitis, Baranauskas)

XIII a. Mažosios Lietuvos poetas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis epinėje didaktinėje poemoje „Metai“ gamtą vaizduoja kaip būro mokytoją. Siekiant pamokyti būrą darbštumo, viename iš epizodų yra aprašomi gandrai. Iš šiltų kraštų grįžę paukščiai randa sugriautus savo namus, tačiau nedejuodami ir nesiskųsdami puola jų tvarkyti: „Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį; / O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.“ Poemos pasakotojui yra svarbu, kad būrai imtų pavyzdį iš gandrų, nes nedarbštiems to meto lietuvininkams grėsė iškeldinimas iš gimtųjų kraštų, o taip palaipsniui tauta išnyktų. Taip pat darbštus būras turėjo iš ko pragyventi ir buvo labai gerbiamas. Gamta dar moko būrą tikėjimo į Dievą. Tai atsiskleidžia epizode apie paukščius, kuriame aprašoma, kaip jie skirtingais būdais garbina Viešpatį. Gegužės ir strazdai „Sutvertojį linksmai rykaudami gyrė“, gervinas „nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų“, o lakštingala „sav viena tamsoj budėdama garbina Dievą.“ Šiuo epizodu pasakotojas siekia išlaikyti savo parapijiečius tikėjimo kelyje ir skatina juos garbinti Dievą ne tik dieną, bet ir naktį. Gamta taip pat moko būrą kuklumo bei saiko jausmo. Kaip pavyzdys pateikiama ankščiau minėta lakštingala. Nors jos balsas „vargonų bei cimbolų niekina garsą“, lakštingala nesididžiuoja ir nėra išpuikusi. Anaiptol, ji yra itin kukliai apsirėdžiusi. Taip pat šis paukštis nepersivalgo, atsisako lietuvninkų siūlomų dešrų ar pyragų ir pasitenkina tuo, ką turi. Taigi, siekdamas ugdyti teigiamas lietuvininkų vertybes, K. Donelaitis gamtą vaizduoja kaip būro mokytoją.
Apie gamtą savo romantinėje lyrinėje poemoje „Anykščių šilelis“ rašo ir XIX a. vidurio kalbininkas, Antanas Baranauskas. Šiame kūrinyje gamta vaizduojama kaip žmogaus dvasios atgaivos šaltinis. Kad poemos žmogus ilgisi šilo, kaip sielos atgaivos šaltinio, įrodo kuriami išnaikinto dabarties šilo vaizdai. Tik netekęs šilo lyrinis subjektas supranta jo svarbą. Regėdamas suniokotą šilą, kuriame „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“, jis liudija sielvartą, nuoskaudą. Savo ilgesį bei nusivylimą lyrinis subjektas išreiškia...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!