Kainodara ir konkurencija (konspektas)

 KAINOS SVARBA EKONOMIKOS TEORIJOS IR MARKETINGO POŽIŪRIU. Ekonomistai linkę sureikšminti kainos vaidmenį, marketologai – dėmsio daugiau kreipia ne į kainos kintamuosius. Marketologų argumentai – santykiškai pasiturintys pirkėjia suinterisuoti ne tik kaina. Jiems svarbi kokybė, prekės išskirtinės savybės, stilius ir daugelis kitų veiksnių, kurie tenkina fizinius ar psichologinius poreikius. Nepaisant klaskinės ekonomikos teorijos kritikos, yra atvejų kai ir marketologai kainai teikia išskirtinį vaidmenį.: 1.nustant kainą pirmą kartą, parduodant prekę mažomis didmeninėmis partijomis. 2. peržiūrint anksčiau nustatytas kainas: kainos kalkuliavimo klaidos ištaisymas, kainų politios pakeitimas;3.įmonėms nagrinėjant klausimą apie atsakomąją reakciją į konkurentų kainų pasikeitimą. 4. nustatant asortimentines grupės giminingų prekių kainas. Koontraargumentai – pastaruoju metu kainos reikšmė kompleksiniame marketinge didėjanuo 9 dešimtmečio ryškėja.tokia būklė daro stiprų poveikį vadybininkams. Kainų sprendimų svarbos didėjimas susijęs su tokiais ekonominias veiksniais: * 7-8 dešimtmečio sandūroje padidėjo vartotojų dėmesys kainų lygiui dėl ryškaus infliacijos didėjimo. Aplinkybės lėmė didesnę kainos įtaką sprendimams dėl pirkimų visumoje gamybos grandinėje. * mažėjant vartotojų perkamajai galiai infliacijos ir stagnacijos laikotarpiu orientuojasi į pigesnius produktus ir paskirstymo kanalus. * rinkų prisotinimas irgamybinių pahėgumų perteklius išprovokavo negailestingą kainų karą tarp konkurentų ir dauelio jų eliminavimą iš įvairių rinkų. * laisvi rinkoje atsiradę nauji tarpininkai dažniausiai imasi agresyvios kainų politikos,siekdami užimti rinkos dalį. * rinkų internacionalizacijai būdinga gausa prekių, kurių gamybos sąnaudos itin mažos. Iš to kyla kainų dempingas, verčiantis konkurentus orientuotis į ažesnes kainas. Kartu su paklausos veiksniais, kainos svarbą didija nepalanki žaliavų ir finansinių išteklių kainų dinamika konsiumerizmo judėjimo galia ir kt. Autonomiškumo nustatant kainas veiksniai. Esant konkurencijai, įmonės autonomiškumas pasirenkant kainos startegiją priklauso nuo 2 veiksnių:1) konkurencinės situacijos sektoriuje, kurią apibūdina konkuruojančių įmonių skaičius2) produkto vertingumo vartotojams. – kainos situacija – kanodaros požiūriu svarbi išvada yra ta, kad autonomiškumas kainų srityje turi tendenciją mažėti didėjant konkurentui skaičiui. Yra du kraštutiniai atvejai – monopolija ir gryna konkurencija, ir tarpinės situacijso – nediferencijuota ologopolija ir monoolinė konkurencija. – produktas įgauna vartotojų suvokiamą vertę, kai įmonei pavyksta suteikti produktui išorinius konkurencinius pranašumus jį diferencijuojant. Kai diferenciacijos elementai suvokiami kaip vertingumas, už tokį produktą vartotojai paprastai pasirengę mokėti didesnę kainą nei už konkuruojantį produktą. Tuo atveju įmonės turi tam tikrą autonomiją nustatydama kainas. Autonomiškumas kainų nustatymo srytyje – 1. ten kur mažai konkurentų,o produktų vertingumas didelis, situacija artima monopolijai ar diferencijuotai oligopolijai. Kaina yra kintamasis, kurio įmonė veikia turėdama tam tikrą manevro laisvę, ir šios laisvės dydis priklauso nuo diferencijavimo elemento vertingumo pirkėjui. 2. kitu kraštutiniu atveju, kai daug konkurentų ir produktai įprasti, šabloniški, artėjama prie tobulosios konkurencijos, kuriai esant inkos kainos lygį nustato daugiausia pasiūlos irpaklausos sąveika. Įmonė praktiškai neturi autonomijos kainų strategijos srityje. 3. antrasis kvadrantas – labai diferencijuoti daugelio konkurentų teikiamo produktai. Tai monopolinės konkurencijos situacija, kurioje yra tam tikra autonomija nustatnt kainas, bet ją riboja intensyvi konkurencija. 4. trečiasi kvadrantas, kai konkurentų skaičius ir produkto vertingumas maži, atitinka nediferencijuotos oligopolijos situaciją, kurioje konkurentų tarpusavio priklausomybė dažnai yra didelė, ir tai riboja kiekvieno autonomiškumą. Tada naudojama lygiavimo į rinkos lyderiavimo kainų strategiją. Teorinių kainodaros modelių išvados. Tobulos konkurencijos rinkos sąlygomis kaina susiformuoja veikiant pasiūlai ir paklausai. Dėl dielio skaičiaus dalyvių, kiekviena įmonė gali tik nedaug veikti pasiūlą, o per ją ir kainas. Tokiu atveju kaina tampa ribojamu, o įmonė norėdma maksimizuoti pelną, gali tai padaryti tik mažindama savikainą.:mažindama kintamąsias išlaidas ir keisdamam gamybos apimtį. Jei ribinia kaštai didesni už rinkos kainą, reikia mažinti gamybos apimtį. Kainų politika galima netobulos konkurencijos rinkose. Jose kainų poveikio mastas priklauso nuo konkurencijos lygio. Visose šiose rinkose iš jų ir monopolinėje rinkoje, yra atvirkčias kainų ir pirkėjų pageidaujamo prekių kiekio ryšys (paklausos dėsnis). Tai gi įm.paklausos kreivė nėra horizontali. Pelno maksimizavimo siekiančios įm sprendimų kriterijus paprastas – ribinių kaštų didėjimo zonoje reikia didinti gamybos apimtis tol, kol ribinės pajamos didesnės už ribiius kaštus. Pelnas maksimizuojamas kai ribiniai kaštai lygūs ribinėms pajamoms, o kaina yra to kiekio paklausos kaina, arba vidutinės pajamos. Kadangi paklausos kreivė nėra horizontali, tai rinkos kaina (vidut pajamos) yra didesnės už ribines pajamas. Tik tobulosios konkurencijos rinkoje patenkinama lygybė MC=p kitose rinkose p>MC. Kitaip tariant, gamybos apimtis mažinama, o kainos didinamos. Monopolinės konkurencijos rinkoje įėjimo barjerai lengvai įveikiami. Įmonės kianas veikia nedideliu mastu., savrbus reklamos vaidmuo. Prekiaujama ne vien kaina, o plačiu kainų diapozinu, nes pardavėjas geba pateikti įvairius prekės variantus. (mažmeninė prekyba, paslaugos, aprangos gaminiai). Oligopolinėje rinkoje keletas pardavėju pasidalinę rinką, paklausas automistinė. Produkcija gali būti difererncijuota (automobiliai, plataus vartojimo elektros prekės) arba nediferencijuota (plienas, aliuminis). Kiekvienos įm sprendimams daro įtaką kt įm sprendimai. Konkurencija įgauna tiesioginę labai aktyvią formą. Gali būtu daugybė elgsenos variantų:1) rungtyniavimas;2)numanomas arba aiškus susitarimas. Oligopolistai sumažindami kainas , neužtikrina ilgalaikio rezultato. Kainas didinti yra trizikinga. Konkurencija vyksta daugiausia produktų kokybės ir inovacijų srityuse, o ne keičiant kainas. Monopolijos atveju yra vienas pardaėjas rinkoje ir atomistinė paklausa, monopsonijos atveju – vienas pirkėjas ir atomistinė pasiūla. Monopolistai galui reguliuoti gamybos apimtį, o dėl to ir kainas. Konkurencijos nėra, bet egzistuoja potenciali konkurencija. Kaikurios įm gali naudotis monopolinės situacijos pranašumais:1) oligopolijos, jei jos sudaro susitarimus ar kartelius;2) įmonės, kurios difererncijuoja savo produkciją ir laikinai patenka į monopolinęsitauaciją iki konkurentai imituos diferencijaciją. Monopolij agali būti privati ir valstybinė. Realių sąlygų skritingumas nuo kainų teorijos prielaidų. Teorijos prielaidos skiriasi nuo konkrečios įmonės veiklos sąlygų:1)teorija paprasati remiasi pelno maksimizavimo prielaida, overslininkai vadovaujasi ir kitais motyvais. 2)teorijoje aiškiai neskiriamas ilgalaikis ir trumpalaikis kainos poveikis. Kitaip tariant tradincinė ekon teorija nenagrinėja kainodaros dinamikos. 3) paprastai teorija nagrinėja vieną produktą gaminančią įmonę. Iš tikrųjų įmonės gamina po keletą produktų. 4)teorija neišryškina neapibrėžtumo problemos. Ekon teorijoje daroma prielaida, kad verslininkas žino paklausos ir kaštų funkcijas, tačiau versle dažnai sudėtinga tai nustatyti.5)teorija nenagrinėja įmonės kaip organizacijos, kurioje kainodaros sprendimus veikia skirtingi asmenys, siekiantys skirtingų tikslų. Ir turintys įvairių motyvų įmonės viduje ir už jos. Skirtingas požiūris vertinant teorijos taikymo galimybes prakikoje. 1 požiūris – radikalus. Jo esmė yra ta, kad ekon teorijos išvadomis įm vadybininkai pasinaudoti negali, adangi jos grindžiamos prielaidomis, kurių realiame gyvenime visisškai neįmanoma užtikrinti. 2 požiūris – kompromisinis. Kainų politikos ir kainodaros strategijos samprata. Kainų politika yra bendrieji principai, kurių įmonė laikosi nustatydama savo prekių kainas. Kainų politika susijusi su gyvavimo ciklu.kainų politika nurdo pagrindinė veiksmų kryptį grindžiamą:1) numanomu savikainos kitimu ilgu liakotarpiu priklausomai nuo patyrimo kreivės (darbo našumo kreivės);2)rinkos paklausos parametrų kitimu priklausomai nuo produkto gyvavimo ciklo. Šios kryptys išskiria mažų kainų politiką ir didelių kainų politiką. Kainų politikos esmę paprastai sudar loginis kompanijos tikslų, galimybių ir priemonių susiejimas. Kainodaros strategija suprantama metodų ir priemonių visuma, kuriais praktikoje realizuojami kainų politikos suformuluoti bendri principai. Taigi, taikomąjį marketingo kainodaros modelį, vadinamą strategija, lemia kainų politika. Galimą kainų strategiją kaip ir politiką sąlygoja:1. prekės parametrai (prekės naujumo ir kt parametrai).2. rinkos parametrai (riinkos talpa, jos augimo perspektyvos, konkurencijos lygis; 3. įmonės tikslai ir esama padėtis (įm gamybos mastai ir gamybinių pajėgumųrezervų dydis, marketingo programos kryptingumas (trump, ilg), įmonės finansinė padėtis ir finansinių išteklių poreikis įeinant į naują (pvz užsienio) rinką). Kainodaros savikainos grindžiama kainodara ->produkto idėja->produktas->technologija->kaštai->kaina->vertingumas->vartotojai. Prekės vertingumu(naudingumu) grindžiama kainodara – produktas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!