Kaimo žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje

Kaimo žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje (K. Donelaitis, J. Biliūnas, Vaižgantas) Lietuviai – žemdirbių tauta, todėl nenuostabu, jog lietuvių literatūroje dažnai vaizduojamas kaimas ir kaimo žmogus. Tai lėmė mūsų rašytojų kilmė, daugelis jų kilę iš kaimo, todėl savo kūryboje vaizduoja kaimo žmogaus patirtį ir pasaulėjautą, jo vertybes, požiūrį į svarbius dalykus. Šioje kalboje aptarsiu, kaip kaimo žmogų vaizdavo lietuvių literatūros klasikai: Kristijonas Donelaitis, Jonas Biliūnas ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Grožinės lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis „viežlybąjį“ būrą įamžino kaip mylintį gamtą, bendruomenišką ir darbštų asmenį. Rašytojo netiesiogiai išreikšta idėja, kad gamta yra žmogaus gyvenimo mokytoja, vėliau ne kartą iškyla literatūroje, atsiremiančioje į agrarinės kultūros tradiciją. Valstietiškas žemės mitologizavimas ir sakralizavimas yra reikšmingi lietuvių kultūrinės tapatybės ženklai. Šia tema labai svarbus ir vertingas rašytinis palikimas yra XVIII a. Apšvietos epochos rašytojo K. Donelaičio pamokymai, kuriuos 1818 m. Liudvikas Rėza sujungė į epinę didaktinę poemą ir pavadino ją „Metais“. Gamtos vaizdai čia labai dinamiški, konkretūs, personifikuoti. Poemoje išsakoma natūralistinė pasaulėžiūra, t. y. žmogus integruojamas į gamtos visumą. Akcentuojamas gebėjimas matyti gamtą ne estetiškai, o egzistenciškai (žmogus – gamtos dalis). Tobulai sutvarkytas augalų ir gyvūnų pasaulis tampa pavyzdžiu žmogaus gyvenimui. Prie gamtos stebuklų priskiriamas ir krikščioniškasis Dievas – tvarkos steigėjas. Už tokį tobulą pasaulį dangiškajam valdytojui nuoširdžiai dėkojama. Taip pat akcentuojamas darbštumas. Dirbantis žmogus atlieka savo pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos nei sau, nei bendruomenei. Kūrinyje K. Donelaitis teigia, kad būrai turi eiti baudžiavą, bet ši priedermė jiems teikia išskirtinę vertę: „Kas būtų ponai, jei būrų nebūtų“. Darbas išaukština žmogų, o jam gyvenimas tampa prasmingas ir teikia džiaugsmą, nors pilietis nėra turtingas. Vertingi ir Lauro pamokymai nepavydėti kitiems socialiniams sluoksniams, jausti savo pačių vertę. Teigiama, kad ne turtai atneša žmogui šlovę, o moralumas ir atsidavimas darbui. Pričkus mėšlavežio scenoje taip pat išaukština darbą ir jį atliekantį būrą: „Nes be triūso Dievs mus išmaitint nežadėjo, / O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam“. Būti doru žmogumi – vienas didžiausių siekių, šią mintį „Žiemos rūpesčiuose“ akcentavo ir Selmas sakydamas, kad tik doru gyvenimu galima pelnyti kitataučių palankumą. Ne tautybė, o moralumas ir darbštumas lemia žmogaus vertę, todėl dirbti kiekvieno asmens pareiga. Tad pasigėrėjimo vertas kaimo žmogus K. Donelaičio kūryboje yra doras, darbštus, bendruomeniškas ir mylintis gamtą. XX a. pradžios lietuvių literatūros rašytojas Jonas Biliūnas kaimo žmogų aprašė kaip pragmatišką, sąžinės ir vidinių konfliktų draskomą individą. Psichologinės ir lyrinės prozos kūrėjas renkasi intymų pasakojimo būdą, visą dėmesį sutelkia ne į išorinį, o į vidinį konfliktą, todėl dėl jo lietuvių prozoje įtvirtintas psichologizmas. Kūrinių intrigos pagrindą dažnai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas. Kūriniuose iškeliamas paprasto žmogaus kaltės ir atgailos motyvas. Taip pat akcentuojama moralinė nuostata – gailėtis nelaimingo, atleisti skriaudėjui. Novelėje „Brisiaus galas“ kalbama apie šūvį į save, į savo žmogiškumą. Iškeliama idėja, kad žudydamas kitą – silpnesnį, bejėgiškesnį – žudai žmogų savyje. Kaimas dažnai nėra aukščiausių idealų siekiančių žmonių gyvenamoji vieta, ten viskas vyksta paprasčiau, yra daugiau pragmatiškumo, viskas grįsta naudos koeficientu. J. Biliūno tekstas turi paviršių ir gelmę. Paviršius – pasakojimas apie nusenusį, nereikalingą šunį. Gelmė – subtilus kalbėjimas apie senatvę, nereikalingumą. Kalbėdamas apie šunį, J. Biliūnas kartu kalba apie žmogų. Silpnieji jaučia kaltę, gėdijasi savęs, stiprieji negailestingi silpniesiems, norintiems išsilaikyti, prisigerinti. Pasakotojas novelėje atveda stiprųjį prie lemtingos sukrėtimo akimirkos, kai kažkas žmoguje tarsi nušvinta: silpnasis lieka teisus, o stiprusis pralaimi – jis bėga. Sužmoginto šuns paveikslu teigiamos moralinės vertybės, kurių negali įveikti mirtis. Brisius suvokia, kad gyvenimas pagrįstas reikalingumo jausmu, tačiau jo gyvenimo samprata grindžiama ne tik „naudingumo koeficientu“, bet ir gerumu (nepyko, kad „kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo“). Žmogus pasėja mirtį. Pasenus šuniui, tapus jam nenaudingam, nutariama atimti gyvybę. Kaimo žmogaus poelgis pateisinamas naudos, praktiškumo kriterijais. Bėgimas „tekinom“ – ne tik fizinis reagavimas į mirties aktą, bet ir mėginimas pabėgti nuo savo sąžinės, kaltės jausmo. Kaimas literatūroje dažnai primityvus ir tamsus, ten žmonės viską vertina pagal naudą. Čia dažnai žmogiškumas nukenčia, kita gyvybė yra daug mažiau vertinama ir branginama. Visgi kaimo žmogus neretai turi gerą širdį, todėl padaręs ką nors nedoro, spontaniško, gailisi, patiria sąžinės graužatį. Vienas ryškiausių XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojų yra J. Tumas Vaižgantas. Jis kaimo žmogų vaizdavo kaip nuolankų, pasiaukojantį dėl kitų gerovės, pasiduodantį aplinkybėms. Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ turi autobiografinių motyvų. Kūrinio parašymo tikslas – suformuoti nacionalinį lietuvių charakterį ir noras įvesti į literatūros pasaulį savotiškus socialinius tipus, lyg ir likusius nuošalyje, bet reikšmingus. Tai lyg „atliekami“ žmonės, kai ūkio šeimininku tapdavo vienas iš brolių, o kiti turėjo gyventi drauge, negalėjo vesti, turėti savo šeimos. Ir pats autorius užaugo Aukštaitijos kaime, ten stebėjo kaimo gyventojų būdą, elgesį, todėl taip vaizdingai ir detaliai juos aprašė kūrinyje. Apysakos įžangos reikšmė dvejopa – džiaugsmas: malonu turėti daug artimų giminių, gera su jais bendrauti ir žinoti, kad tavimi rūpinasi ir myli; apgailestavimas: bus pasakojama apie giminaičius, tapusius įnamiais: „Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę – našlę. Šitokių tipų, manau, visai nebėra Lietuvoje, kitokioms ekonominėms ir socialinėms sąlygoms susidarius, nes dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė visai ne gimines ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje“. Pasakotojui svarbu, kas yra jo veikėjai, o ne kaip jie save suvokia. Veikėjų panašumai: menkas savęs suvokimas, nuolankumas, visiškas pasidavimas aplinkybėms, paisymas stipresnių (tėvo, brolio, kaimo bendruomenės, bažnyčios); socialinė padėtis (yra išnaudojami giminių ir dvaro). Kūrinyje akcentuojamas individo ir tradicijų santykis. Dažnai asmenybė išgyvena prigimties ir visuomenės normų susidūrimo konfliktą, todėl individas negali ar nenori pasielgti taip, kaip geriau būtų jam pačiam, bet blogiau visuomenės nariams (bendruomeniškumas). Pavyzdžiui, Mykoliukas nenori skaudinti brolio šeimos, nesiryžta laimės ieškoti toliau už sodžiaus ribų. Jis geriau aukojasi brolio šeimai ir atsisako savo asmeninės laimės. Tokia pati ir Severija: iš pagarbos savo vyrui, dabar karšinčiui, dirba daugiau už kitus, kad jos vyras nebūtų įžeidinėjamas. Be to, greitai praeina ir jos laikinas maištavimas, nes ji supranta, kad tokiu būdu tik pridarys gėdos vyro šeimai, tačiau nieko nepasieks ir nepakeis. Ypač atsiskleidžia pasyvusis veikėjo tipas, melancholiškas lietuvio būdas (Mykoliukas). Štai koks Vaižganto veikėjas Mykoliukas: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!