K. Marksas ir jo kapitalas

Karlas Marksas (1818–1883) buvo vienas žymiausių XIX amžiaus filosofų, socialinės istorijos ir ekonominių santykių tyrinėtojų bei didžiausias tuometinės kapitalizmo ekonominės ir socialinės sistemos kritikas. Drauge su bendraminčiu Friedrichu Engelsu (1820–1895) jis sukūrė tvirtą ekonominių kapitalizmo santykių kritikos teoriją, kuri nepralenkta iki šiol. K.Marksas buvo pirmasis žymus ekonomistas, nes būtent jis pastebėjo ir nuosekliai mokino kitus to, kaip ekonomikos teoriją galima paversti istorine analize, o istorinį pasakojimą – istorijos pagrindimu. Be to K.Marksas visuomeninėje sistemoje matė organinę visumą ir socialinę istoriją nagrinėjo kaip dėsningą visuomeninių organizmų kaitą. Kaip ir kiekvienas organizmas, visuomeninė formacija pereina gyvavimo ciklą nuo gimimo iki žuvimo, bei turi struktūrą, kurios pagrindiniai elementai yra visuomeninės klasės. Santykius tarp kiekvienos klasės lemia visuomenės pažangos galimybės. To pavyzdys yra feodalizmo struktūroje susikūręs ,,trečiasis sluoksnis“- pirkliai, amatininkai ir jų pameistriai, kurie vėliau tapo kitos, kapitalistinės formacijos branduoliu. K. Marksas buvo vienas pirmųjų ekonomistų, pateikusių pagrindinio ekonominio nereguliarumo ir tuo pat metu neapibrėžtumo – ekonominio ciklo priežastis. Taigi, šiais laikais K.Markso palikimas (istorizmo principas,kapitalo struktūra ir pagrindinės idėjos, pridedamosios vertės teorija, reprodukcijos teorija) yra svarbi, galima sakyti pagrindinė, ekonomikos teorijos dalis. Be jos vargu ar išsiverstų naujos ekonomistų kartos. Dėl savo palikimo buvo vadinamas ekonomikos klasiku. Jo knygos ir šiais laikais yra populiarios. Socializmas Socializmo doktrina perėmė liberalizmo teiginį, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir turi turėti lygias galimybes vystyti ir pritaikyti savo gabumus bei kurti savo gerovę. Tačiau, priešingai negu liberalizmas, socializmas teigė, kad žmonių laisvė ir lygybė turi būti ne tik užrašyta įstatymuose, bet ir turėti materialų ekonominį pagrindą. Jeigu visuomenė yra susiskaldžiusi į socialines grupes, viena iš kurių turtinga ir klestinti, o kita vos pajėgia sudurti galą su galu, tai liberalizmo skelbiama laisvė ir lygybė tampa viso labo tik gražiais žodžiais. Todėl pagrindinė vertybė, už kurią pasisako socializmas- tai socialinė lygybė ir teisingumas. Būtent to įgyvendinimas ir yra svarbiausė sąlyga, be kurios neįmanoma pasiekti tikrosios asmens laisvės ir visuotinės gerovės. K.Markso gyvenimas Žymiausiu socializmo teoretiku yra laikomas Karlas Marksas (Karl Marx, 1818-1883), kuris savo politines partijas išdėstė dar 1848 m. Kartu su bendraminčiu Frydrichu Engelsu (Friedrich Engels, 1820-1895) parašytame Komunistų partijos manifeste. Jame jie išdėste ir pagrindė pažiūrą, kad pagrindinis darbininkų klasės politinis interesas – paimti valdžią į savo rankas ir panaudoti ją visiškam klasių panaikinimui, taigi socialinės lygybės ir teisingumo įtvirtinimui. Karlas Marksas gimė Vokietijoje, Reino provincijos Tryro mieste. Baigė Berlyno universiteto filosofijos fakultetą ir pradėjo dirbti liberalaus laikraščio korespondentu, o vėliau tapo jo redaktoriumi. Kada liberalioji 1848 m. revoliucija Vokietijoje pralaimėjo, K.Marksas buvo priverstas iš Vokietijos emigruoti ir visą likusį gyvenimą praleido Londone. Ten dirbo amerikiečių laikraščio New York Tribune korespondentu, tačiau daugiausiai dėmesio skyrė politinės ekonomijos studijoms, kurių rezultatas buvo stambus politinės ekonomijos veikalas ,,Kapitalas“. Kapitalo struktūra ir pagrindinės idėjos Visą „Kapitalo“ veikalą sudaro trys tomai, nors dažnai prie jų priskiriamas ir 4-asis. „Kapitalas“ buvo rašomas aštuoniolika metų. 1865-aisiais rankraštis buvo užbaigtas, o 1867-aisiais – išleistas. 1885 m., jau po K. Markso mirties, F. Engelsas išleido 2-ąjį tomą, 1894 m. – ir 3-iąjį. Vadinamąjį 4-ąjį tomą („Pridėtinės vertės teorijos“) iš K. Markso rankraščių sudėliojo Karlas Kautskis ir atskiromis dalimis paskelbė 1905–1910 metais. Visą keturių tomų veikalą sudaro 2500 puslapių. „Kapitalas“ parašytas matematiškai tiksliai, pasitelkus beaistrę logiką ir visiškai atsiribojus nuo bet kokių moralės svarstymų. K. Marksas, užsibrėžęs tikslą atskleisti esmines kapitalizmo sistemos tendencijas ir jo vidaus raidos dėsnius, surentė itin griežtą kapitalizmo kritikos struktūrą, kurioje vienas prieš kitą stovi du didieji kapitalistinės sistemos atstovai: darbininkas ir kapitalistas. K. Markso manymu, šios dvi antagonistinės jėgos stovės tol, kol išmuš paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda: „Nuolat mažėjant kapitalo magnatų, kurie uzurpuoja ir monopolizuoja visą šio keitimosi proceso naudą, skaičiui, masiškai auga skurdas, priespauda, pavergimas, išsigimimas, išnaudojimas, bet kartu su tuo auga ir pasipiktinimas vis gausėjančios darbininkų klasės, kurią lavina, vienija ir organizuoja pats kapitalistinės gamybos proceso mechanizmas. Gamybos priemonių centralizacija ir darbo suvisuomeninimas pagaliau pasiekia tokį laipsnį, kada jie jau nebedera prie savo kapitalistinio kevalo. Jis sprogsta į gabalus. Išmuša paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda“. Pirmasis „Kapitalo“ tomas skirtas pagrindinei žmogaus susvetimėjimo priežasčiai – kapitalistiniam gamybos būdui – suprasti. Kapitalistinis gamybos būdas „Kapitale“ apima privačią materialaus turto nuosavybę, pelno siekiančią prekių gamybą ir diskriminacinį pagamintų produktų paskirstymą visuomenėje.„Kapitalo“ I tomą K. Marxas išleido 1867 m., kai darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygos buvo tikrai pasibaisėtinos. Kapitalistas, priimdamas į darbą žmogų, dažnai suteikdavo jam ir būstą, ir kitokių paslaugų, aišku, ne už dyką. O algas mokėdavo varganas. Tad mėnesio gale vargšas žmogelis, susiskaičiavęs pinigėlius, nustebdavo, kad jo algos ne tik neužtenka pragyventi, bet jis dar lieka ir skolingas darbdaviui. ,,Kapitalo“ II dalie įžangoje K.Marksas teigia, kad mąstymo proceso idėjinė pusė yra ne kas kita, kaip žmogaus galvoje esanti išvirkščia materialinė pusė. Šiais žodžiais yra išreikšta ir tam tikra jo socialinė filosofija, vadinama materialiniu istorijos supratimu, kuris dar aiškiau yra išreikštas įžangoje- ,,Politinės ekonomikos kritika“: ,,Savo visuomeniškos gamybos gyvenime žmonės esti tam tikrose, būtinuose, nuo jų valios nepriklausančiose sąlygose, gamybos sąlygose, kurios atitinka tam tikrą jų gamybos materialinių jėgų išsiskleidimo laispnį. Šių gamybos sąlygų visuma sudaro tam tikrą ekonominę visuomenės struktūrą, realinę bazę, kurioje išauga juridiniai bei politiniai antstatai ir kuri atitinka tam tikras visuomenės sąmonės formas. Nuo materialinių gamybos būdų priklauso socialinis, politinis ir apskritai dvasinis evoliucijos procesas. Ne žmonių sąmonė nustato jų esybę, bet atvirkščiai- jų visuomeniška esybė nustato jų sąmonę. Tam tikrame išsiskleidimo laipsnyje visuomenės gamybos jėgos sueina į konfliktą su esamomis gamybos sąlygomis arba, juridiškai išsireiškiant, su nuosavybės sąlygomis, kuriose jos ligi šiol pasireiškė. Gamybos jėgų skleidimosi formos paverčia šias sąlygas į pančius. Tuomet įvyksta socialinės revoliucijos epocha. Suradę naujų gamybos jėgų, žmonės keičia ir savo gamybos būdą, o gerindami savo gamybos būdus, tobulina savo gyvenimo sąlygas, pakeičia visas savo visuomeniškas sąlygas. ,,Rankinės girnos gimdo visuomenę su feodaliniu fonu, garsinis malūnas- visuomenę su ,,kapitalistais“. K.Marksas norėjo pasakyti, kad žmonės statydami idealinius tikslus, nėra laisvi nuo atitinkamų ekonominių faktorių. Koministų manifeste jis sako: ,,Kalbant apie idėjas, kurios revuliucionizuoja visuomenę, tenka turėti omenyje tik faktus, kurie senoje visuomenėje sudaro naują elementą, kad vykstant senoms gyvenimo sąlygoms, kartu nyksta ir senos idėjos“. Čia didelę reikšmę visuomenės gyvenime daro ir technikos įvykiai. ,,Ne tas, kas daroma, skiria vieną nuo kitos ekonomines epochas, bet su kuriais darbo įvykiais daroma. Darbo įrankiai yra ne tik skleidimosi dydrodžiai, bet ir visuomeniškų sąlygų rodikliai“. K.Marksas ima ūkį visuomeniniu požiūriu. Anot jo, ūkį tegalima suprasti tik visuomenišku atžvilgiu. Jis nuolatos kalba apie visuomenišką darbo jėgą, apie visuomeniškai reikalingą darbo laiką: ,,Tam, kad gamintų, jie sueina vienas su kitu į tam tikrus sąryšius bei santykiusir tik visuomeniškų santykių ribose jie įveikia gamtą, varo gamybos procesą“. Žmonės savo ūkišku darbu suvisuomeninami, tuo ir nustatoma jų vieta visuomenėje, jų veiksmai ir jų valia. Žmogus veikia ir mąsto, kaip visuomeniška būtybė, kaip tam tikros klasės narys. ,,Kapitalo“ įžangoje jis sako: ,,Kapitalistų ir ir žemės savininkų figūras aš atvaizdavau toli gražu ne rausva spalva. Bet čia tenka turėti omenyje, kiek jie personifikuoja tam tikras ekonomiškas kategorija, tam tikros klasės ir interesų atstovus“. Atskiras asmuo nėra atsakingas už santykius, kurių padaras jis socialiai yra. Priešingumai tarp verslovininkų ir darbininkų vis labiau sudaro kolizijos pobūdį tarp dviejų klasių. Vietoje individualiojo egoizmo atsiranda kolektyvinis egoizmas visos klasės, kuriame K.Marksas ir mato visuomenės skleidimosi elementą. Iš tokių sąlygų išaugusi visuomenė turi antagoningo pobūdžio, tai yra visuomenė, pilna prieštaringumų ir tik tokiuose prieštaringumuose visuomenė gali skleistis ligi tuos prieštaringumus panaikinsianti. K.Marksas visą ligišiolę istorija laiko klasių kovos istorija. ,,Iš feodalinės visuomenės atsiradusi buržuazinė visuomenė nepanaikino klasių prieštaringumų. Ji tesukūrė naujas klases, naujas priespaudos sąlygas, naują kovos pavidalą, vietoj senos. Engelsas pasirėmęs K.Markso mintimis sakė: ,,Visuomenė sudaro sau organą, kaipo įrankį savo vidiniams ir išoriniams interesams ginti. Tas organas- tai valstybės valdžia. Kai tik ji atsiranda, ji tampa savarankiška priš visuomenę ir juo daugiau, juo ji labiau tampa tam tikros klasės įrankiu ir atvaizduoja tiesioginiai tos klasės viešpatavimą“. Valstybė tampa klasine valstybe. Iš šių prieštaringumų turi gimti nauja visuomenės forma. Augant buržuazijai, jos kapitalams, auga ir proletariatas. Kadangi dėl veikiančių ekonominių kapitalistinės ūkio formos įstatymų darbininkai vis labiau puola į skurdą, tai buržuazija negalės likti viešpataujančia klase: ,,Augant stambiai pramonei, iš po kujų buržuazijos bus ištrauktas pagrindas, kuriuo remdamasi ji gamina ir pasisavina produktus. K.Markso supratimu kiekvienas individas visiškai priklauso nuo visuomenės, gyvas žmogus viską daro, valdo ir kovoja, tačiau tėra istorinių sąlygų išdava ir savo galvojime ir noruose yra suvisuomenintas. Darydamas tokias išvadas jis visus dvasinius įvykius laiko vienodu sąvokiniu griežtumu įterpiamais į priežastinius santykius, kaip ir gamtos faktorius. Šiuo savidėsningumu jo, taip pat ir F.Engelso, remiasi istoriškas socializmo būtinumas. Skleidžiantis gaminamosioms jėgoms, dabartinė visuomenės tvarka turi užleisti vietą naujai. Tam, kad galėtume išsiaiškinti tą skleidimąsi, turime studijuoti esamą gamybos būdą, t.y. K.Markso gyvenimo laikų kapitalistinę ūkio tvarką ir išsiaiškinti veikiančias joje jėgas, nes būtent tuose pasikeitimuose slypi naujos visuomenės santvarkos elementai, t.y. iš dabarties būtinai turės išaugti jėgos, kurios veda į ateitį ir tų jėgų išsiaiškinimas sudarė K.Markso ,,Kapitalo“ uždavinį. Šiame dideliame veikale K.Marksas neduoda visuotinės politinės ekonomijos teorijos klasikų prasme, o duoda kapitalistinės gamybos istorinę teoriją. Jis stengėsi nustatyti dabarties pagrindinius požymius, priešingus senesniemsgamybos būdams. Jis stengėsi suprasti, kodėl žmonės gamina ne savo vartojimui, o mainams. Kapitalistinė gamyba yra visuomeniška ir tą pat pobūdį turi ir ekonominiai reiškiniai: vertė, darbas, kapitalas ir t.t. Vertės teorijoje K.Marksas išeina iš Rikardo pažiūrų, kad laisvai gaminamų gėrybių mainovertę nustato suvartotas joms pagaminti gėrybių kiekis. Ten, kur prekės mainomos, jos turi turėti kažką bendro ir tą, kas bendra, sudaro įdėtas į jas darbas. Vertės dydį nustato darbo laiko ilgis, kuris reikalingas gėrybei pagaminti, bet ne individualinis darbas, bet visuomeniškai reikalingas darbo laikas. Čia jis pasiremia Ricardu, vadinasi iš dalies seko jo pavyzdžiu. Pagal K.Marksą darbininkas privalo dirbti ilgiau, kad įvyktų jo darbo perteklius, nes tuomet viršuvertė atitenka verslovininkui. Jau prieš K.Marksą Hodgskinas, būdamas taip pat Rikardo įtakoje, skelbė tą pačią mintį. Prieš darbo jėgą stovi kapitalas, kuris atsiranda iš višuvertės, nes kapitalistas ne visą ją suvartoja. Būtina kapitalo sąlyga- klasės egzistavimas, kuri nieko daugiau neturi, kaip tik darbo jėgą. Kapitalas ir samdomas darbas yra dvi to pačio santykio pusės. Taigi kapitalas- visuomeniškas santykis. Yra tendencios gamybos procese vis daugiau vartoti technologijų, dėl to konstantinis kapitalas greičiau auga, tačiau to pasekoje darbininkų reikia vis mažiau.Plačiau apie tai K.Marksas nagrinėja rezervinės armijos teorijoje iš kurios seka ir kapitalistinės akumuliacijos įstatymas: ,,Juo didesni visuomenės turtai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!