Justinas Marcinkevičius ,,Mažvydas''

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (1913-2011) MODERNIOJI XX a. II pusės literatūra BIOGRAFIJA 1. Justinas Marcinkevičius – lietuvių poetas, prozininkas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordino kavalierius, Vilniaus miesto garbės pilietis. 2. Gimė Važatkiemio kaime Prienų apylinkėse. 3. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. 4. Sovietiniais metais Justinas Marcinkevičius buvo laikomas tautos poetu. 5. Atgimimo pradžioje aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, todėl lietuvių akyse buvo neabejotinas autoritetas ir vadinamas tautos ,,sąžinės balsu‘‘. 6. Atgimimo pradžioje Justinas Marcinkevičius 1988m. jis skaito istorinį pranešimą, kuriame reikalaujama lietuvių kalbai suteikti valstybinės kalbos statusą, grąžinti tautinę vėliavą, himną ir Vytį. 7. Justinas Marcinkevičius rašė: ,,Esu įsitikinęs, kad rašytojas visada ir visur pirmiausia atstovauja savo tautai, jos kultūrai, gina jos interesus, nes toks yra rašytojo darbas.‘‘ 8. Savo kūryboje poetas gynė tautos kultūrinę savimonę, paisė aukščiausiųjų sąžiningumo kriterijų, neišduodamas savo idealų ir meilės Tėvynei į lietuvių literatūrą grąžino humanistinę žmogaus idėją. 9. VU Sarbievijaus kieme rašytojo bareljefo atidengimo ceremonijoje jo žmona Genovaitė Marcinkevičienė pasakė: ,,Jis šalia tokių garbingų žmonių yra paprastas ūkininko sūnus, pokario vaikas. Pats visiškai savarankiškai baigė filosofijos fakultetą, žinojo, ko siekia. Ir štai jis čia, bareljefe. Manau, kad jis nesupyks, kad čia yra taip pagerbtas, nors iš esmės yra kuklus žmogus.‘‘ KAIP BUVO SUKURTA POETINĖ DRAMA ,,MAŽVYDAS‘‘? 1967 metais Justinas Marcinkevičius prancūzų rašytojų asociacijos buvo pakviestas į Prancūziją. Ten jis sutiko Žaną Polį Sartrą – literatą, filosofą, kuriuo tada Justinas Marcinkevičius labai žavėjosi. Žanas Polis Sartras pakvietė lietuvių poetą į kavinukę, kur Justinas Marcinkevičius ir turėjo progą paklausti jo nuomonės apie mažų tautų kultūrų ir kalbų likimą. Prancūzų filosofas užslėpta mintimi tarsi pasakė: ,,Jeigu sieki tapti pasaulinio masto rašytoju, rašyk kuria nors iš didžiųjų kalbų – rusų, prancūzų, anglų. Šis pokalbis Justiną Marcinkevičių labai sukrėtė. Tokia patirtis jį vertė svarstyti: ,,Nejaugi niekas apie Lietuvą ničnieko nežino? Net kur ši šalis yra?‘‘ Tada jis suprato, kad reikia šaukti. Nesvarbu, išgirs kas nors ar ne. Šiuo atveju bent jau sau. KODĖL PASIRINKO RAŠYTI APIE MAŽVYDĄ? Nes Mažvydas rankoje laikė ne kardą, o plunksną. Tuo jis norėjo pasakyti, kad Lietuvą kuria ne tik kardas, bet ir knyga. Jam svarbi pasirodė Mažvydo frazė, kad virš visko jis iškelia pareigą. Jis tą nuolat kartoja. Tada manė, kad tas žodis aktualus ir šiuolaikiniam žmogui. Siekiant ką nors išsaugoti, reikia suvokti šį uždavinį kaip pareigą, kurią turime atlikti. Mažvydo pasakymas Vilentui, kitam Karaliaučiaus pastoriui, ,,Aš Nemuno abu krantus sujungsiu‘‘ rodo, kad ši asmenybė norėjo tęsti Mindaugo idėją. Mažvydas jam pasirodė prieštaringesnė asmenybė nei Mindaugas. Tuo metu jam atrodė, kad tą, ko nepadarė kardas, galės atlikti knyga – žodis. JUSTINAS MARCINKEVIČIUS ,,MAŽVYDAS‘‘ ANALIZĖ ŽANRAS Poetinė drama TEMATIKA (pagrinde kūrinyje įprasminamas lietuviško rašto ir knygos radimasis) • XVI a. raštijos lietuvių kalba gynimas • Asmeninė ir visuomeninė pareiga (tėvynei, kalbai, artimam žmogui) • Kaltė ir atgaila • Asmens ir bendruomenės ryšys • Tautinės tapatybės gaivinimas ir kūrimas • Lietuviškosios tapatybės ženklai • Istorija kaip atminties ugdytoja PROBLEMATIKA • Pareiga tautai • Koks pareigos ir asmenybės laisvės santykis? • Kokie idealai gali būti atrama žmogaus gyvenime? • Kaip išsaugoti gimtąją kalbą, lietuvišką raštiją? VEIKĖJAI Pagrindinis veikėjas Mažvydas – istorinė asmenybė, liuteronų kunigas, pirmosios lietuviškos knygos autorius: • Mažvydas klebonauja Ragainėje trokšdamas padėti čia gyvenantiems lietuviams. • Jaučiasi skolingas Prūsijos kunigaikščiui, parėmusiam jo studijas Karaliaučiuje. • Rinkdamasis - tarnauti Prūsijai ar Lietuvai – išgyvena vidinį konfliktą. • Nujausdamas artėjantį lietuvių nutautėjimą išsižada Dievo dėl pareigos tėvynei, gimtajai kalbai. • Svarbi jo asmeninė tragedija, pripažįsta savo, kaip Kasparo tėvo, Marijos mylimojo kaltę, pralaimėjimą. Jaučia vidinę tuštumą, mano atsidūręs ant bedugnės krašto, taip ir neatsakęs į klausimą, kas yra laimė, ar prasmingas jo pasiaukojimas Lietuvai. Špitolninkai: Nikodemas, Milkus, Mačys, Žioba, Tirva, Berankis. Mažvydo žmona – Benigna Mažvydo sūnus – Kasparas Benignos brolis – Kristupas IDĖJOS • Pareiga tautai – pagrindinė žmogaus misija, gyvenimo prasmė. • Meilė – tauri, gyvenimą įprasminanti vertybė. PASTABOS ,,Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė mūsų pirmosios nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas. Taip pat siekiau priminti žmogui tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje, nusilenkti jiems.‘‘ TRUMPAS SIUŽETAS Išoriniame veiksme – asmeninė Mažvydo tragedija: • Jaunystėje jis pamilsta Mariją, kuri išgelbėja jį nuo inkvizicijos teismo, slaugo savo namuose. • Kad galėtų išspausdinti šiuose namuose ,,Katekizmą‘‘, Mažvydas persikelia į kitą Nemuno krantą, Mariją pamiršta, nes jam svarbiau Mažojoje Lietuvoje puoselėti lietuvybę. • Po 20 metų Nemunu atplaukia jaunuolis ,vardu Kasparas, kuris pasirodo esąs jo ir Marijos sūnus, ir atskleidžia šiurpią Marijos dramą. • Mažvydas pajunta savo kaltę: kodėl jis pamiršęs mylėtą moterį, kodėl asmeninę laimę paaukojęs didžiai pareigai. • Jis mano, kad Lietuva neatleidžia išdavysčių: reikėjo tėvynę laikyti aukščiau už Dievą, O Mariją – už pareigą tėvynei. Vidiniame veiksme atskleidžiama, kaip išleisdamas ,,Katekizmą‘‘ Mažvydas tikėjosi kultūriškai suvienyti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą: • Albrechtas, didysis Prūsijos kunigaikštis, jam pasako, kad šita knyga neš į Lietuvą naują tikėjimą ir taip galbūt pajungs ją kryžiuočių galybei. • Geri Mažvydo norai užmiršus gali virsti išdavyste, vadinasi, mąsto Mažvydas, žodis, kaip ir kalavijas, turi būti švarus, teisingas, tarnauti laisvei, o ne prievartai. • Todėl pagrindinis veikėjas, netekęs artimiausių žmonių, ir toliau lieka ištikimas visuomeninei pareigai. AKTUALIZACIJA 1. Ar vis dar aktualus asmeninės laimės ir pareigos konfliktas? Šiandien žmogus labiau puoselėja asmenines iliuzijas, o ne bendro gėrio siekį. 2. Ką daryti, jei egzistencija praranda prasmę? Egzistencialistai turbūt pasakytų, jog reikia gyventi toliau. Priimti savo laikiną būtį, suvokti visa ko trapumą ir toliau gyventi taip, tarsi prasmė egzistuotų. ISTORINIS KONTEKSTAS • Po Stalino mirties (1953m.) prasidėjus atšilimui, rašytojai džiaugėsi, iškovoję teisę nerašyti tik režimą šlovinančios literatūros. • Justinas Marcinkevičius brendo stalininio laikotarpio dykvietėje, todėl jis jautė dvasinę tuštumą, ieškojo patvaresnių vertybių, gręžėsi į tautosaką. • Okupacijos ir tautos naikinimo akivaizdoje buvo bandoma saugoti tautinę tapatybę ir istorinę atmintį. • Rašytojai drąsiai rusifikacijos organizacijų akivaizdoje kūrė himnus lietuvių kalbai, dramose, romanuose, poemose atgaivinta herojiškoji viduramžių Lietuvos istorija. • Vilniaus akademiniame dramos teatre pastatyta Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija ,,Mindaugas‘‘, ,,Mažvydas‘‘, ,,Katedra‘‘ tapo istorinės savimonės apoteoze. KŪRYBOS KONTEKSTAS IR STILISTIKA • Daug simbolių. Mažvydas sodina ąžuoliuką, bet jis tampa tapatybės metafora. • Neturintis asmeninio gyvenimo arba aukojantis didelę jo dalį visuomeniniams darbams, dirbantis ne dėl asmeninio pasitenkinimo, o dėl jaučiamos pareigos ar misijos – toks yra ir Marcinkevičiaus kuriamo, ir jo paties įkūnijamo herojaus tipas. • Marcinkevičiaus kūryboje jaučiamas ryšys su bendruomene. ,,MAŽVYDAS‘‘ ANALIZĖ Justinas Marcinkevičius rašė: ,,Trilogijos veiksmas vyksta senovėje. Bet problematika, mano manymu, šiuolaikinė. Negaliu ir nenoriu atitrūkti nuo savo epochos, gyvenu jos rūpesčiais, jos žygiais ir idealais.‘‘ Savo draminę trilogiją laikydamas ,,savotišku nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų pradžią‘‘, poetas siekia atskleisti pagrindines tautinio sąmoningumo formas: ,,Mažvyde‘‘ įprasminamas lietuviško rašto ir knygos radimasis.‘‘ Poetinėje dramoje nėra įprasto draminio konflikto tarp veikėjų interesų. Konfliktas dažnai rutuliojasi veikėjo viduje. Mažvydas regimas su visomis aistromis, charakterio prieštaringumu. DRAMOS ŠALTINIAI IR GENEZĖ Liuteroniško Karaliaučiaus universiteto studentas Martynas Mažvydas , protestantų pastorius, 1547m. išleido lietuvišką knygą ,,Katekizmą‘‘, taip įkūnydamas idėją skleisti Šventojo Rašto žodį žmonių gimtąja kalba. Be paties katekizmo, į knygą įdėjo dvi prakalbas, lietuvišką elementorių, moralinių pamokymų įvairiems luomams ir kelias giesmes. Knygą dedikavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Siekdamas, kad Dievo žodis lietuvių kalba sklistų bažnyčiose, lotyniškoje ,,Katekizmo‘‘ prakalboje Mažvydas apgailestauja, jog krikščionybė dar menkai paplitusi, todėl ragina kunigus vykdyti savo pareigą – mokyti žmones pažinti katekizmo moklą. Dramą ,,Mažvydas‘‘ J. Marcinkevičius baigė pirmosios lietuviškos knygos 430 metų sukakties išvakarėse. Autoriui rūpėjo parodyti ne tik knygos reikšmę kultūrai, bet ir spausdinto žodžio svarbą mažos tautos likimui. REGIMANTO TAMOŠAIČIO MINTYS Kalba ir žodis yra svarbiausia ,,Mažvydo‘‘ tema, o šios poetinės dramos pagrindinis veikėjas Mažvydas įgyja įspūdingų kultūrinio herojaus bruožų. Mažvydas, monumentalus kultūros herojus, tampa nacionaliniu simboliu – tai didysis lietuviško rašto ir tautinės kultūros kūrėjas, žodžio gynėjas. Mažvydas patiria mylinčio ir kenčiančio žmogaus dramą. Autoriui svarbu ne istorinių ar biografinių faktų atkūrimas, bet poetinė sužmoginta Mažvydo vizija, humanistinės figūros iškėlimas lietuvių kultūros istorijoje. Kuo Mažvydo likimas dramatiškas? Mažvydo ,,Katekizmas‘‘ -ne tik tautos kūrimo įrankis, jis, pasirodo, gali būti ir jos sunaikinimo priemonė. Dramatiška poemoje yra tai, jog lietuviško rašto kūrimas, sutapdamas su religinės praktikos tikslais, tampa dviprasmiškas ir netgi pavojingas tautos egzistencijai, jos laisvei. Kaip suvokiama tragiška kaltė? Mažvydas skausmingai suvokia baisią tiesą: ,,Katekizmas‘‘ priešo rankose tampa tautos dvasinio ir politinio pavergimo įrankiu. Tai ir yra tikroji Mažvydo kaltė, jo nuopuolis, susijęs su kultūriniu žygdarbiu. Kuo tragiškasis herojus yra didingas? Tai tragiškos kaltės elementas, kai personažas tampa kaltas ne savo valia, o dėl likimo, šiuo atveju – dėl istorinės – kultūrinės situacijos. Mažvydas įgyja prometėjiškojo herojaus bruožų. Tokia situacija motyvuoja psichologinę personažo laikyseną, jo kartų juoką dėl savo pastangų. Tragiškasis herojus tuo ir yra didingas, kad aiškiai suvokia savo situacijos paradoksą. DIEVAS AR TĖVYNĖ? Pagrindinis veikėjas Martynas Mažvydas vaizduojamas gyvenantis ir klebonaujantis Ragainėje, prie Lietuvos sienos. Dramos veiksmas rutuliojasi 1562m., penkiolika metų nuo ,,Katekizmo‘‘ išleidimo. Apsisprendimą pasilikti Prūsijoje Mažvydas aiškina troškimu padėti vietiniams lietuviams: Aš privalėjau čia atvykti, Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties. Be to, jis jaučiasi skolingas Prūsijos kunigaikščiui, kurio remiamas studijavo. Bet svarbiausia priežastis – įsipareigojimas tarnauti Lietuvai. Mažvydas su kartėliu prisimena kunigaikščio išsakytą siekį knyga ir Dievo žodžiu atvesti Lietuvą į Prūsiją, tai yra pavergti, o vėliau germanizuoti. Jis guodžiasi Vilentui: Tie žodžiai buvo peilis man į širdį Kokia ironija. Įsivaizduoji, Pats savo rankom sau neriesi kilpą. Ir Mažvydas išsikelia priešingą tikslą: ,,Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu.‘‘ Ši priešprieša lemia Mažvydo veiklos Ragainėje kryptį. Iš pradžių pirmenybę teikęs Dievui (,,Jaunystėje kartojau:/ ,,Geriau prarasti Lietuvą nei Dievą‘‘), vėliau pasiaukoja Lietuvai, nes svarbiausią savo pareigą supranta taip: Aš turėjau Suteikt amžinybėje balsą Tai žemei Tai Lietuvai Aš jos liežuvis Apmąstydamas gyvenimą svetimame krašte Mažvydas net suabejoja savo kunigystės prasme, pabrėžia darbo tėvynei svarbą: Bijau pripažinti, kad ne dievui Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, Kuriam pavidalą reikėjo rast... Esu čionai, kad pats save atpirkčiau. Kad ginčiau žodį. Žodis mano dievas. Mažvydas renkasi pareigą tėvynei Mažvydas išsižada pareigos tikėjimui dėl pareigos tėvynei, gimtajai kalbai. Mažvydo vidinis prieštaringumas Jo – dvasininko – vidinis prieštaringumas matomas ne tik iš pašaukimo apmąstymų, bet ir iš pokalbių su šeimos nariais. Kalbėdamasis su Kristupu apie Dievą ir žmogų, Mažvydas suabejoja Šventojo Rašto mokymu, sodina jį prie knygos, ,,deja, ne prie šventos‘‘, o tos, kurioje registruoja parapijos pajamas ir išlaidas. Sako, kad ji padės geriau suprasti žodžius apie laimę ir gėrį. Kita vertus, perpratęs dvejopą žmogaus prigimtį, jis stengiasi gerais darbais ugdyti špitolės gyventojų gėrio troškimą, juos šviesti, nusidėjėlius bausti. Jo supratimu tikėjimas turi būti grindžiamas gerais darbais, nes be jų malda – tik beverčiai žodžiai, kaip ir tuščios yra kalbos apie artimo meilę, jei ji neįrodoma konkrečiais poelgiais: Jei kuo ir šviečiam – tai gerais darbais. Tikėjimas – ir tas be gero darbo – Kaip valtis be irklų. Ir leisdamas lietuvišką knygą, ir kunigaudamas Ragainėje, Mažvydas nepatiria konflikto su aplinka, nesusiduria su prieštaravimais, trukdančiais atlikti savo misiją. Didžiausias yra jo vidinis konfliktas, kai reikia apsispręsti, kam tarnauti – Prūsijai ar Lietuvai. MEILĖ IR PAREIGA Be vidinės prieštaros, dar sprendžiasi asmeninė Mažvydo drama, stiprinanti įtampą. Mažvydui meilė – irgi svarbiausia verybė. Lietuvoje jis prisiekė meilę sužadėtinei Marijai. Tai liudija žodžiai ant žiedo ,,Dabar ir visados‘‘, bet Mažvydas priesaiką sulaužė. Ir čia jis teisinasi pareiga tėvynei. Aukojimasis dėl lietuviško žodžio ne tik neteikia džiaugsmo, bet ir sugriauna asmeninę laimę. MAŽVYDO IR KASPARO SUSITIKIMAS Ryškiausia draminė kolizija – kai Mažvydas susitinka su pabėgėliu iš Lietuvos ir išsiaiškina, kad tai Marijos sūnus Kasparas. Atpažįsta žiedą, sužino apie Marijos mirtį, jaučiasi nusikaltęs, bet viliasi nors ir iš dalies savo klaidą ištaisyti. Mažvydas nori Kasparą įsūnyti, o šis apkaltina tėvą bailumu, vadina melagiu ir išdaviku, kad netesėjo pažado ir dabar bijo prisipažinti turįs nesantuokinį sūnų. MAŽVYDO KALTĖ IR ATGAILA Asmeninė auka tarsi atperka vienas kaltes, bet gimdo kitas. Mažvydas jaučiasi sugniuždytas, viešai pripažįsta sūnų, bet nepajėgia apginti – kareiviai Kasparą išsiveda, nes kunigaikštis jau pasirašęs įsakymą perduoti jį Lietuvos valdžiai. Išgyvendamas tragišką netektį, sukniubęs prie kryžiaus, Mažvydas sako Dievui: Dabar ir aš kaip tu...Išleidau sūnų. Atidaviau, kad jo krauju išpirkčiau Save ir savo kaltę... Mažvydas suabejoja, ar jo pasiaukojimas Lietuvai buvo toks prasmingas, kad tam reikėjo paaukoti gyvenimą ir šeimą. EPOCHŲ SĄŠAUKA ,,MAŽVYDE‘‘ MAŽVYDO DVILYPUMAS Mažvydas – dvilypė asmenybė. Jam svarbi ir liuteronybė, ir tautiškumas. Lietuvoje ir Prūsijoje nepriimtina arba viena, arba kita jo savasties dalis. Mažvydas skelbia tarnavimą žmogui, moko kitus daryti gerus darbus, o pats išduoda brangiausius žmones – mylimąją Mariją ir jųdviejų sūnų. Galbūt iš šios dramatiškos situacijos ir kyla Mažvydo svarstymai apie ištikimybę tikėjimui, Lietuvai ir žmogui kaip apie karčią, sunkią pareigą. ŠIANDIENA IR ISTORIJA J. Marcinkevičius ne kartą pabrėžė ,,Mažvyde‘‘ svarstantis šiuolaikinio žmogaus problematiką. Kalbėdami apie Mažvydą, neišvengiamai pagalvojame apie sovietmečio istorinę, kultūrinę situaciją: dviveidiškumą, menininko laikyseną prievartos akivaizdoje. To laikotarpio menininkai, kaip ir Mažvydas, jautėsi įsprausti į kultūrinės rezistencijos būseną. JUSTINAS MARCINKEVIČIUS ,,MAŽVYDAS“ Poetinė drama „Mažvydas” - tai draminės trilogijos („Mindaugas”, „Mažvydas”, „Katedra”) antroji dalis. Ši drama buvo parašyta paminėti pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas” 450 metinių sukakčiai.  Tema: Lietuviško rašto ir knygos radimasis Veikėjai: Mažvydas (istorinė asmenybė, protestantų pastorius, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, ,,varguolių tėvelis“) Benigna (Mažvydo antroji žmona, Kristupo sesuo) Kristupas (Benignos brolis) Milkus (Vargonininkas) Mačys, Nikodemas, Berankis,Tirva, Šliumpa (Špitolninkų choras) Radvila (Kunigas, išgelbėjęs Mažvydą iš Dominikonų vienuolyno požemių) Marija (Buvusi Mažvydo mylimoji, Kasparo mama) Kasparas (Tikras Mažvydo ir Marijos sūnus) Vilentas (Mažvydo pusbrolis, protestantų kunigas, dirbo Karaliaučiaus lietuviškos parapijos klebonu, po Mažvydo mirties išleido jo dviejų dalių giesmyną) Siužetas ( Pagal 1975—1976 m. ,,Mažvydą“) Pirmas Prologas Vargononinkas Milkus, Nikodemas ir (Mačys) reiškia dėkingumą M.Mažvydui. Anot jų, šis pastorius pradėjo juos pamokyti, rodyti kelią į dangų. ,,Kad į Ragainę atėjo,/Tuoj visus mokyt pradėjo“ , ,,Atėjo, ranką tiesdamas/Ir atsikelti kviesdamas./Tiesiai į dangų,/Į dievą brangų/Kelią pašviesdamas“ , „Taip mumis mokė Mažvydas,/Nuo dvasios nuomario gydąs,/O ir ant kūno,/Kur velnias tūno,/Patepdamas žaizdas.“ 1. 1562 metai. Ragainės bažnyčios šventorius. Vidurnaktis. Špitolninkai, Mažvydas ,,Špitolninkai, sukibę iš visų pusių, įtempia į sceną jau sumitusį ąžuolioką ir guldo jį šaknimis prie duobės“. Ąžuoliukas yra simbolis už Nemuno esančios Lietuvos. Tiesa, apie Lietuvą kalbama ne vien gerais žodžiais (Berankiui čia nukertama ranka, Žioba čia pastebi tik vaidus :,, Prieš kaimą – kaimas. Ko neišgirdau,/ Ir ko nepamačiau!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!