Justinas Marcinkevičius - "Mažvydas"

Šiuolaikinis autorius, poetas, dramaturgas – jo dramos sovietmečiu laikytos tautiškumo, lietuviškumo, dvasingumo etalonu. Jis vadintas tautos sąžine, laikomas autoritetu, nes savo kūriniuose atskleidė meilę tėvynei, gimtajai kalbai, žmogui. Draminėje trilogijoje (,,Mindaugas”, ,,Mažvydas”, ,,Katedra”) kalba apie Lietuvos valstybingumą, kultūrą.
Dramoje ,,Mažvydas”, trijų dalių giesmėje, vaizduojama istorinė asmenybė, lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas – Martynas Mažvydas. Jau dramos pradžioje vaizduojamas vargonininkas Milkus, kuris su špitolninkais kuria giesmę, kad per Martyno vardadienį pašlovintų savo geradarį Martyną Mažvydą. Sukurtoje giesmėje teigiama, kad vos tik į Ragainę ,,atėjęs” Mažvydas, tuoj pradėjęs mokyti skleisti tikėjimą, rūpintis varguoliais, jis pastatė špitolę, kurioje rado prieglobstį gyvenimo atstumtieji, nuskriausti, namus praradę žmonės. Klebonas ne tik apgyvendino vargšus, bet ir išgydė jų žaizdas: virė vaistus ,,nuo kūno sopulių”, kalbėjo apie tikėjimą, nuodėmes, stengėsi atverti akis, pajusti gražų ir darnų Dievo pasaulį (,,parodė dangų.../Tikėjimą į širdį pasodino”).
Dramoje vaizduojama, kaip vidurnaktį ant šventoriaus špitolninkai ir Mažvydas sodina atplukdytą Nemuno ąžuoliuką. Mažvydas, nors ir baudžia žmones dėl to, kad tiki burtais, dievybėm, tačiau ir pats į ąžuoliuko sodinimą pažiūri kaip į ritualą: kad medelis prigytų, po šaknimis deda pastipusią žiurkę, šoka apeiginį šokį. Vis dėlto svarbiausia, kad ši scena atskleidžia troškimą susivienyti, nes gimtinė, tėvynė – viena – Lietuva. Ypač reikšminga tai, kad Mažvydas vaišina vynu ir duona špitolninkus, bendrauja su jais kaip su lygiais. Todėl likimo nuskriaustieji prisipažįsta elgęsi netinkamai: vienas pavogęs arklį, kitas pardavęs vertingą knygą. Tačiau ganytojas nesmerkia nei vieno iš jų, atvirkščiai, teigia, kad gražiausias žmogus tada, kai jis keliasi iš purvo, kad jis džiaugiasi tuo, kad jų, špitolninkų, širdys ,,į šviesą pasisuko”. Vadinasi, suprasti, atjausti, paguosti kenčiantį, mokyti gyventi garbingai, dorai yra kiekvieno pareiga.
Ąžuoliuko sodinimo scenoje Nemunas vadinamas ,,pykčio upe“, nes skiria Prūsiją ir Lietuvą: Berankis prisimena, kaip jam dėl vagystės buvo nukirsta ranka, Žioba – vaidus tarp kaimų, o Mačys antrina: ,,Kur su lietuviai -/Ten peilis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!