Justinas Marcinkevičius „Mažvydas“ - ištraukos interpretacija

Justinas Marcinkevičius žymiausias 1930-ųjų metų kartos kūrėjas. Yra išleidęs eilėraščių rinkinių, parašęs dramas: „Katedra“,“Mažvydas“. Jam kūryboje svarbiausia buvo kalbėtis su žmogumi, apie žmogų. Svarbiausia kūrybos temos: gimtinės likimas, meilė motinai, žemdirbiškai pasaulėjautai.
Analizuojama ištrauka paimta iš dramos „Mažvydas“. Pavadinimas atskleidžia istorinę kontekstą, nes Martynas Mažvydas yra pirmosios lietuviškos knygos autorius. Taip pat sužinome pagrindinio veikėjo vardą.
Ištrauka pradedama remarka, kuria apibūdinama aplinka, supranti Mažvydą. Nusakoma tiksli vieta – tai Vilnius, Dominikonų vienuolyno požemiai, vadinasi, erdvė uždara, nejauki, svetima. Epitetai, apibūdinatys sklaiutus, tarsi sukuria opoziciją. Įprasta, kad skliautai aukšti, šviesųs, o čia jie – sunkūs ir žemi, todėl sukuria šiurpią, bauginančią nuotaiką. Šią nuotaiką dar labiau susutiprina karstai bei geležinės durys, kurios asocijuojasi su šalčiu, nejaukumu.
Ištrauka – Mažvydo monologas. Iš konteksto žinome, kad už vaidinimą, nukreiptą prieš katalikybę, Mažvydas buvo suimtas ir kankinamas Domininkonų vienuolyno požemiuose. Monologas pradedamasretoriniu sušukimu, tai atskleidžia protogonisto sumišimą. Įvardijama Mažvydo būsena: jis teigia – „atsibundi“. Iš konteksto inom,e, kad Mažvydas buvo kankinamas, vadinasi, monologas – tai protogonisto mintys atsigavus po kankinimų. Mažvydas teigia, kad po skliautais sustoja laikas, šis teiginys atskleidžia, kad Dominkonų vienuolynuose niekas nesikeičia. Šią mintį dar labiau sustiprina epitetas ,apibūdinantys amžinybę(„dulkėtą“).
Remarka atskleidžia, kad Mažvydas įsiklauso, po to padaro išvadą, kad jis dar gyvas, tačiau retorinis klausimas išduoda abejonę, džiaugtis tuo ar liūdėt. Mažvydo žodžiai skamba tarsi pamokymai, bet skirti ne sau. Jis teigia, kad gyvasties siūlelis ne žmogui tepriklauso. Kalbėdamas apie gyvybę, Mažvydas teigia, kad žmogus yra beturtis, tačiau, kalbėdamas spie skausmą, teigia, kad žmogus turtingas. Šie žodžiai išduoda protogonisto sumišimą. Retoriniai sušukimai: „Kaip dega nugara! Kaip rėkia skausmas, Kaip mano kūną jis galingai šaukia!”, išduoda, kad Mažvydą kankina skausmas, kad jis yra sužalotas. Protogonistas išduoda savo būseną, jis teigia, kad bijo skausmo ir traukiasi nuo jo, taip pat išsako savo norą: „palik mane ramybėj...“ Sakinys baigiasi nutylėjimu, o rearka išduoda, kad Mažvydas „lyg ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!