Just. Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas" ištraukos interpretacija

Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas" vaizduoja pirmosios knygos autorių kaip įsipareigojimų suvaržytą žmogų, kenčiantį toli nuo gimtinės, slegiamą praeities klaidų. Tekste nagrinėjama daug problemų. Kodėl asmeninė gerovė turi būti paaukota dėl visuomenės? Kaip Mažvydui suderinti besikertančius įsipareigojimus? Šių dilemų nesuderinamumas sukuria konfliktą ne tik su kitais veikėjais, bet pagrindinio veikėjo vidinį konfliktą, besitęsiantį pd visą dramą.
Bene geriausiai Mažvydo dvasinį konfliktą atskleidžia jo ir Kasparo - kaip vėliau paaiškėja. Mažvydo sūnaus - dialogas. Veikėjai yra tarsi kontrastas vienas kitam: Mažvydas nuo pat di­alogo pradžios atviras, emocionalus (tai suprantame iš remarkos „vis labiau jaudindamasis" , Kasparas atsiskleidžia tik antrojoje dialogo pusėje, vengia pasakyti viską iš karto, parodyti savo jausmus - tai suprantame iš nuorodos, jog jis „Nusigręžia, įsiremia kūkčiodamas į durų staktą". Panašu, jog Kasparas, tarsi priešindamasis tėvo vertybėms, stengiasi atsiriboti, neatsiskleisti. Be to, Mažvydas atstovauja inteligentijai: ir iš dramos, ir iš istorinio konteksto žinome, jog jis dvasininkas, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Kasparas priskirtinas visuomenė užribiui: jis svetimas, ištrauktas tiesiog iš upės, kaip paaiškėja vėliau - nusikaltėlis. Veiki­ausiai autorius specialiai taip vaizduoja veikėjus ir siekia paaštrinti konfliktą. Dialogo metu užsimezga aiški visos dramos fabula: Mažvydo sąžinės priekaištai, prieštara tarp žmogiškųjų ir oficialiųjų įsipareigojimų. Kelis kartus jis pabrėžia: „Aš privalėjau!". Dialoge taip pat baigia­mas piešti Mažvydo praeities portretas: skaitytojas supažindinamas su jo reformacine veikla, jos pasekmėmis, santykiais su Marija ir įų tolesne klotimi. Dialogas taip pat atskleidžia ir "Kasparo asmenybę.
Epizode akcentuojamas Mažvydo, kaip žmogaus ir kaip dvasininko, konfliktas. Veikėjas yra saistomas daugybės su dvasininkija susijusių įsipareigojimų: kunigaikščiui, sumokėjusiam už jo mokslus, parapijiečiams, kuriuos turi „ginti nuo dvasiškos ir kūniškos mirties", savo pirm­tako šeimynai. Kasparas primena jam ir kitus, neįvykdytus įsipareigojimus mylimajai („Turėjai! Privalėjai! O tenai, anapus Nemuno - neprivalėjai'?"). Iš Mažvydo žodžių („ir persmelkia mintis, kad turbūt negyvenau lig šiolei, o tiktai vykdžiau pareigą.") galime suprasti, jog jis sąmoningai aukoja asmeninę laimę dėl...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!