Justino Marcinkevičiaus dramos ,,Mažvydas“ ištraukos interpretacija

Justino Marcinkevičiaus dramos ,,Mažvydas“ interpretacija

„Tauta gyva tol, kol gyva jos kalba.“ – Mikalojaus Daukšos žodžiai puikiai atspindi kalbos svarbą tautos tapatybei. Kalba yra neatsiejama tautos kultūros dalis, kuria būtina saugoti, puoselėti ir perduoti ateities kartoms. XVI a. lietuvių humanistas Mikalojus Daukša savo kūrinyje „Prakalba į Malonų įskaitytoją“ ragina gerbti gimtąją kalbą, pabrėždamas jos svarbą kaip vieną pagrindinių tautos kultūros ir suvereniteto bruožų. Lietuvių kalbos įamžinimo istoriją aprašo XX a. lietuvių poetas Justinas Martinkevičius savo dramoje „Mažvydas“.

Šioje ištraukoje veikia dialogas tarp pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo ir jo pusbrolio Vilento, atskleidžiant, jog kūrinyje veiksmas vyksta XVIa.. Vilentas, žavėdamasis Martyno atsidavimu, prilygina jo sukurtą „Katekizmą“ antikos dievo Titano darbui. Tai atspindi Vilento pagarbą Mažvydo pasiaukojimui, kadangi prieš pradėdamas rašyti „Katekizmą“, Martynui teko sukurti visą lietuvišką raidyną. Taip Martynas Mažvydas tapo lietuvių raštijos pradininku, įtvirtindamas pirmąją lietuvišką abėcėlę. Mažvydas abejoja dėl savo darbo reikšmės ir lygina save su graikų mito veikėju Sizifu, kuris atlieka varginantį ir beprasmišką darbą. Tai atsispindi frazeologizme „kuriems velniams tos pastangos“, kuriuo Mažvydas išreiškia savo baimę, kad jo pastangos gali būti beprasmės. Šios abejonės atskleidžia Mažvydo nerimą dėl tautos likimo, tačiau, kaip parodė „Katekizmo“ įtvirtinimas, lietuvių rašytinė kalba ne tik išliko iki šių dienų, bet ir padarė didelį poveikį lietuvių literatūrai.

Ištraukoje pavaizduotas ryškus kontrastas tarp dviejų veikėjų – Martyno ir Vilento. Tekste yra išryškinamas jų skirtingas požiūris į lietuvių tautą ir kalbą. Martynas visiškai atsiduoda savo tautai, pasiryžęs aukotis dėl jos ir užtikrinti lietuvių kalbos išlikimą, o Vilentas, priešingai, nemąsto veiksmų išliekamąją vertę. Šis skirtumas atskleidžiamas ironiškais Martyno žodžiais: „Palauk, palauk, žiūrėsiu, ar ilgai lietuviškai sakysi Karaliaučiuje pamokslus savo.“ Šioje citatoje ne tik yra atskleidžiama veiksmo vieta, bet ir parodoma, kad Mažvydas ironišku pasisakymu kritikuoja Vilento abejingumą. Autoriaus remarkos dar labiau pabrėžia veikėjų būseną ir sustiprina jų priešpriešą. Taip pat tekste du kartus žodis yra lyginamas su akmeniu, simbolizuojančiu tvirtumą ir ilgaamžiškumą. Tai metafora reiškianti lietuvių kalbos įamžinimą, Martyno siekį palikti savo tautai nepajudinamą pamatą. Akmens metafora pabrėžia kalbos fundamentalumą, kaip nepajudinamą pamatą, kuris yra būtinas tautos išlikimui.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!