Justino Marcinkevičiaus ištraukos iš dramos „Mažvydas“ interpretacija

Justinas Marcinkevičius – žymus klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas, poemų ir poetinių dramų kūrėjas. Gyvenimo laikotarpis, kuriuo jis gyveno (Antrasis pasaulinis karas, pokaris) lėmė tai, kad kūrybos centre atsidūrė Lietuva, jos tauta ir kalba. Rašytojo istorijos pojūčiai - dramatiški, galbūt todėl jis ėmė kurti lietuvių kultūros poetinę istoriją, daug dėmesio skirdamas istorinėms asmenybėms. Puikus to pavyzdys – drama apie lietuviško žodžio puoselėtoją „Mažvydas“. Joje „atsispindi“ žmogaus įsipareigojimas tėvynei, jos kultūrai, kalbos išlikimui, o kartu ir nenykstanti meilė atgailos jausmas. Taip pat ryškus idealo ir tikrovės konfliktas. Tai atskleidžiama ir nagrinėjamoje dramos ištraukoje.
Ištraukos veikėjus „nustatyti“ padeda kūrinio rūšis – drama. Jiedu – Mažvydas ir Kasparas – skirtingo charakterio, pasaulėvokos asmenybės. Mažvydas šioje ištraukoje atskleidžia ypatingą pareigos tautai „svorį“ savo vertybių skalėje: „Aš privalėjau!“, „Aš Nemuno abu krantus suglausiu -/ Tai mano misija. Ir pareiga“. Nepaisydamas to, kad Lietuva, jos žmonės kadaise jo atsisakė („Į Lietuvą man jau nebuvo kelio“), vyras nepraranda patriotinių jausmų tėvynei („Aš privalėjau čia atvykti, čia/ Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių“) ir tikėjimo, kad jam vis dėlto pavyks įvykdyti savo misiją – bendra kalba sujungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą („aš čia esu kaip oras,/ Kaip duona, kaip vanduo... Tu pamatysi:/ Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu“), nors akivaizdu, kad šį tikslą dėl susiklosčiusių religinių ir istorinių priežasčių įgyvendinti yra labai sudėtinga. Be kilnių tikslų siekio ištraukoje aiškiai juntamas ir asmeninio Mažvydo gyvenimo susidūrimas su aukštesniais idealais. Jis tebekenčia dėl priimto sprendimo paaukoti meilę ir savą laimę dėl tautos: „tu nemanyk, kad man neskauda“, „Ir persmelkia mintis, / Kad aš turbūt negyvenau lig šiolei,/ O tiktai vykdžiau pareigą“, „Džiaugiuosi,/ Kad užsimiršti rūpesčiuos galiu./ Be rūpesčių turbūt neišlaikyčiau“. Kasparas taip pat kalba apie pareigą, tačiau ciniškai, paniekinamai („O tenai,/ Anapus Nemuno – neprivalėjai?“, „Atrodo, viskas./ Įvykdžiau savo pareigą“). Be abejo, žvelgiant į visą dialogą vaikino negalima vadinti ciniku. Manau, tokiam jo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!