Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ ištraukos analizavimas

Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ ištraukos interpretacija (ištrauka, kuomet Mažvydas išsiaiškina, kad Kasparas jo sūnus ir bando jį sulaikyti) XX amžiaus antroje pusėje atrandame nemažai žymių ir talentingų kūrėjų. Vienas jų – plačia ir šakota kūryba bei savitu stiliumi išsiskiriantis Justinas Marcinkevičius. Ilgą laiką varijuodamas pareigos, tėvynės, kalbos temomis, jis šiuos motyvus, kaip pagrindine kūrinio ašimi, pasirinko ir dramoje „Mažvydas“. Kokia sunki ir nepakeliama pareigos našta gali būti atskleidžia ši ištrauka. Paprastai dramoje kiekvienos dalies pabaigoje pasiekiamas tam tikras konflikto, besiplėtojančio visame kūrinyje aukštas įtampos taškas. Ne išimtis ir šioje ištraukoje. Jau pirmieji desperatiški, kupini beviltiškumo retoriniai šūksniai: „ <...> Kasparai! Sūnau!“ atskleidžia intensyvų vyksmą, išgyvenimus. Žodžiai sklinda iš Martyno Mažvydo, žmogaus, parašiusio pirmąją lietuvišką knygą, lietuviško žodžio ir rašto skleidėjo bei tautos vienytojo lūpų. Jis prašo atleidimo žmogaus, kuris tiek šeimoje, tiek širdyje dažniausiai užima be galo svarbią vietą, o galiausiai tampa įpėdiniu. Tačiau šįsyk, kaip parodo ištraukos pradžia, viskas kitaip. Kasparas, net ir maldaujamas, neištaria taip trokštamo žodžio. Martyno Mažvydo neviltį atskleidžia jo blaškymasis, kuris parodomas autoriaus remarkomis. Jam reikia sūnaus atleidimo, nors galbūt tai ne tiek palankumo, kiek sukilusių žmogiškų jausmų išraiška. Juk galiausiai Mažvydas nesutrukdo kareiviams išsivesti Kasparo. Taip pat nuolatinis pakartojimas: „Mano tėve“ veikėjo šūksniuose atskleidžia, jog pažadinama ir kita, tėviškoji, Mažvydo pusė. Jis bent iliuzijose tariasi išgirdęs šiuos žodžius. Skausmo ir nevilties akimirką žmogus puola ieškoti paguodos, ramybės ir supratimo, kurį neretai atranda tikėjime. Taip pasielgia ir Mažvydas, sukniubdamas prie kryžiaus. Šiuo veiksmu ištraukoje priartėjama prie Biblinio konteksto. Būtent čia prasidedančiame pagrindiniame draminiame monologe Mažvydas atskleidžia savo tikruosius išgyvenimus ir jausmus. Didis Mažosios Lietuvos veikėjas parklupdomas žiauraus ir slegiančio kaltės jausmo. Šią emociją savo kūriniuose lietuvių literatūroje vaizdavo ne vien Justinas Marcinkevičius, kaltės ir atgailos motyvai ypač svarbų vaidmenį atliko ir realisto Jono Biliūno kūriniuose. Tačiau šios dramos veikėjo Martyno Mažvydo kaltės jausmą įtakoja ne negailestingas poelgis, o prievolė rinktis, blaškymąsis tarp dviejų pareigų, kurias išduoda monologas – Lietuvos ir tikėjimo įsitikinimų. Martynas Mažvydas be galo metaforiškai išsako savo pareigos pasirinkimo galutinį rezultatą: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!