J. Kunčinas "Tūla" ir R. Gavelis "Vilniaus pokeris"

Ričardo Gavelio “Vilniaus pokeris” (1989) ir Jurgio Kunčino “Tūla” (1993) -  amžiaus modernaus romano pavyzdžiai. Vanda Zaborskaitė teigia, kad klasikinėje realistinėje prozoje atsiskleidžia objektyvi laiko tėkmė, čia įvykiai įstatomi į chronologinius rėmus ir jie vyksta chronologine eile.Tuo tarpu modernioji proza mėgsta sudėtingą laiko struktūrą, ji linkusi ryškinti subjektyvų jo suvokimą. Čia visiškai paneigiamas realistinio romano palydovas – visažinis pasakotojas, kalbantis trečiuoju asmeniu apie konkrečią istoriją, situaciją, gebantis atskleisti kiekvieno personažo jausmus , potyrius, “tiksliai žinantis personažų garderobo detales, galintis bemat nurodyti, kurie personažų dantys kaip užplombuoti.” Visagalis “aš” supina realybę, fantazijas ir sapnus, įžūliai atsisakydamas paaiškinti, kas yra tasai “aš”. Taigi romanuose laiko ir erdvės modeliavimas glaudžiai susijęs su subjektyvia pasakotojo – personažo nuostata. Aplinka, supantis pasaulis matomas ir vertinamas iš pasakotojo – herojaus perspektyvos, todėl siužetas tampa tartum sapnas, kuriame vyrauja siurrealistiniai, fantasmagoriški bei alogiški vaizdiniai, sukelti liguistos, paranojiškos personažo sąmonės. Ypač tai pasakytina apie “Vilniaus pokerio” pirmąją romano dalį: “ Žinojau, kad sėdžiu savo kabinete, kad už nugaros žiojėja platus purvinas langas, bet stipresnė buvo vidaus vizija: kambarys pamažu virto dykuma, išdeginta gelsgana plyne, kur neauga jokie augalai, nelaksto jokie gyviai. Tasai nykulio peizažas buvo tikresnis už realų kabineto vaizdą. Mano viduje buvo tuščia, tad aplinka irgi pasidarė tuščia.” J. Kunčino “Tūloje” fantasmagorijos, apokaliptinių vaizdų ir utopijos ne tiek daug; romanas kur kas realistiškesnis. “Vilniaus pokerį” ir “Tūlą” jungianti tarybinės sistemos demaskacijos, kritikos tema pastarojoje yra eskaluojama kur kas atviriau, viskas vadinama savais vardais, čia beveik nėra alegorijų, įvaizdžių, simbolių, primenančių fantastinius romanus. Be to homo sovieticus nėra svarbiausia tema. Galbūt tai įtakojo romano parašymo ir išleidimo metai. “Tūlos” teminį pagrindą nusako pats bevardis personažas, kreipdamasis romano pradžioje į savo mylimąją: “ kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais – tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą,- nereikalingą net šitai liūčiai pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris jau sustojo virš pilkšvo Bekešo bokštelio, kas, na sakyk, kas?" Romanų personažai maištingi intelektualai, nepritampantys visuomenėje, netradicinio mąstymo, nihilistinės pasaulėjautos, kritiškai žvelgiantys atstumtieji, sistemos aukos: Vytautas Vargalys , bandantis perprasti “Juos” bei savotiškai su “Jais” kovoti, ir bevardis šikšnosparnis, ieškantis ramybės Tūloje. Abu vieniši ir tas juos žudo. Tik kai kurios knygos Vytautui Vargaliui neleidžia jaustis viso pasaulio apleistam beprasmės Esmės, Tiesos ieškotoju: “Slaptųjų tyrimų labui įsidarbinau bibliotekoje. Patogu turėti po ranka reikiamas knygas. Negali būti , kad per tūkstantmečius niekas nebūtų aptikęs Kelio. Apie jį užsiminta daugybėje knygų – gal pernelyg miglotai, kartais beveik nesuprantamai, tačiau tie tylūs perspėjimai ir pamokymai būtini pradėjusiam slaptuosius tyrimus.” Personažai bando ieškoti savo antrininko, savų idėjų pratesėjo, bendraminčio. Vytautui Vargaliui toks atrodo jo tėvas, tačiau jo neveiklumas, apsimetinėjimas tuo, kuo neesąs, sūnų tik dar labiau įstumia į depresijos liūną ir jie eilinį kartą gyvenime prasilenkia: “Jis apskritai nenorėjo judėti. Dažniausiai matau jį, išeinantį iš vilos, lėtai žingsniuojantį prie automobilio. Pravėręs dureles, sustingsta ir ima graibytis cigaretės. Seku jį pro drumzliną langą ir gerai suprantu, ko jis laukia, ko tikisi. Bet kokio įvykio, menkiausios dingsties, kad galėtų tuoj pat grįžti į kambarį, ramiai įsitaisyti krėsle ir prisipilti sklidiną taurę. Tačiau niekas jam nepagelbsti. Jo veide matau tokią kančią, tokį skausmą, kad noriu surikt visu balsu, pult prie motinos, prie senelio, prie visų paeiliui, purtyti juos visus vienu metu ir maldauti: palikit jį ramybėj, nekankinkit jo, leiskit jam pagaliau nieko neveikti!” “-Tai netiesa, Vytuk. Tau pasivaideno, - staiga be galo švelniai prabilo tėvas. – Tai netiesa. Tai melas, Vytuk. Atsipeikėk, apsidairyk. Žmonės kaip žmonės, veidai kaip veidai… Viskas gerai… Viskas viskas gerai… Apsižiūrėk - argi kas nors draskosi, kaip tu? Atsipeikėk, Vytuk…nė neįtari, į kokį pragarą pravėrei duris” Nejaukaus pasaulio atstumtam šikšnosparniui (“maža žmonių, kuriems patiktume mes, šikšnosparniai”), priskiriančiam save nevykėlių kartai, vadinančiam “Rytą” šilumos ir reliatyvios ramybės, rojaus salele, vienintelė viltis ir atsvara – Tūla: “Palaimintos tos naktys, kai atskridęs aš galėdavau stebėti tave, Tūla, vasnoti sparnais kad ir prie uždaryto lango, žiūrėti, kaip tu įnirtingai mezgi, ardai tą mezginį ir iš naujo mezgi kažką baisaus ir niekad napabaigiamo Ar sapnavai kada nors atlėpusias , plačias mano ausis, mylimoji, pelės snukutį ir kibius kojyčių nagus?” “Tik išlėkdamas nakčiai pas tave aš bent trumpam pamiršdavau visą šią rutiną, spalvotas ir baltas tabletes bei preparatą, vadinamą MGB ar panašiai.” Tūloje bevardis mato save, lengvai pažeidžiamą ir vienišą, tarsi gyvenantį paraleliniame pasaulyje. Abu trenkti: “prisiminęs Tūlą kiekvienąkart pagalvoju, kad ji buvo be galo vienišas žmogus. Toks gražus, liūdnas svetimkūnis nuo rūpesčių ir godulio pakvaišusiame mieste – truputėlį patinusiom lūpom; su karmino dėme ant chaki sijono.” Ji taip pat maištauja, nepritampa prie visuomenės, savo radikalios, organizuotos šeimos taisyklių, keliamų reikalavimų; ji tiesiog kitokia – lengva pamišėlė, romantiškos depresijos gniaužoma nevykėlė: “Tai ko tau, vaikeli, reikia? – liūdnai klaus motina, linguos žilą galvą tėtis, kai mašinėlė piktai sučiaudėjus, išburgs iš kiemo… Ko tu, kvaile, nori? – klaus ir kaimynė, ji pasitelkiama pagalbon, kad kartais šnibžtelėtų: gana tau maivytis!” “Tavo tėvai laukė tos dienos, kai tu atsiveši ir parodysi jiems dorą vyriškį, mokantį dirbti darbą, be galo rimtai “žiūrintį” į gyvenimą ir pasiryžusį rūpintis jų dukra, taigi tavimi. Toks aš, aišku, nebuvau.” Romano personažai tartum tarpinėje būsenoje kažkur tarp tiesos ir melo, prasmės ir beprasmybės, gyvenimo ir mirties, sąmonės ir pasąmonės, tikrovės ir sapno. Jiems galimas tik “antrasis regėjimas”. Bevardis “Tūloje” šikšnosparnis, bet dar ne tikrasis (“O aš neriu į tamsą ir skaudžiai atsimušu į langą – tikram šikšnosparniui niekada taip neatsitiktų!”). Vytautas Vargalys nestabilios sąmonės, bet dar ne beprotis. Vienintelis “Jų” būdas, metodas palaužti žmogų – sunaikinti jo dvasią. Vėliau šis iškanuotas nežmogus sunaikins pats save, o kartu ir visa tai, kas jį supa. Jie paverčia žmogų “auka, patenkinta savo žudiku”, besidžiaugiančiu vergu, tarnaujančiu nežinia kam. “Bepigu atsispirti nuo išorės priešų. Tačiau beveik neįmanoma atsispirti, kai tave puola iš vidaus.” “Jie čiulpia, ryja ir siurbia esmines tavo galias, vidinę jėgą, kurios dėka esi žmogus.” “Jų” populiariausi metodai – beprotybė ir nepagydoma liga.” Vytauto Vargalio situacija tragiškesnė, čia daugiau pesimizmo ir nevilties. Personažas iškelia sau didesnius tikslus, prisiima visos žmonijos atpirkėjo, pasaulį gelbstinčio Don Kichoto vaidmenį ("Juk į Kelią stojau, kankinuosi ir einu iš proto ne savo smagumui, o vardan jų, vardan visų iškanuotųjų ir dar atsilaikiusių – kaip patetiškai tas beskambėtų.”). Personažų pasaulis suskyla į dvi dalis, dvi erdves: į realųjį (“tiesiog pasaulį”) ir į vidinį pasaulį, kuriame jie slepiasi nuo nerimo ir nevilties, nuo tuštumos gniaužtų ir kosminio blogio. Žmogui belieka pabėgti nuo niūrios, beprasmiškos kasdienybės į savo svajonių ir iliuzijų pasaulį. Belieka gyventi fantasmagoriškam sapne, tikint, “kad tavo fantazijos vaisiai kur kas tikresni negu vadinamoji realybė.” Čia ribos jau seniai ištrintos: “Pamaži galima, ko gero, susitaikyti su viskuo: su griūvančiu ant galvos dangumi, su vis labiau išsigimstančiu savo paties šešėliu, netgi su tuo, kad iš visų jėgų įsignybęs nebejauti skausmo. Reikia dar aštresnių pojūčių, dar žiauresnės kasdienybės, kad įstengtum krestelėti galvą ir pašiurpti: Čia aš? Tai ne sapnas?” Pagrindinės erdvės, kuriose vystomas romanų veiksmas yra Vilniaus miesto gatvės, biblioteka, Vytauto Vargalio darbovietė bei bevardžio šikšnosparnio bendravimo su Tūla vietos (“tu mano namai – šiandien, ryt, niekad”). Tai dvi erdvės, kurios autorių yra supriešinamos: Vilniaus gatvėse – “vėlių ir nykios bedvasės gatvėse” personažai jaučiasi nesaugūs, tai svetimas pasaulis, kuriame jie neįstengia adaptuotis dėl daugelio subjektyvių priežasčių. Šikšnosparnis tampa labai priklausomas nuo Tūlos, ji gaivintoja, jo gyvybės vanduo, kurio netekimas būtų tolygus pražūčiai. Nėra Tūlos – nėra “nei prošvaistės tarp žemų Užupio debesų.” Telieka įkyrus klausimas – būti ar nebūti, gyventi ar negyventi: “Pasaulis už langų skriejo, fermentavosi, dūzgė, puvo, galando dantis ir kibirkščiavo, o aš jaučiau savo delne krūtį po Tūlos megztiniu – po plonais siūlais tuksėjo paukščio širdis.” Vytautui Vargaliui biblioteka ir knygos – vienintelis būdas išvengti “Jų” įtakos (nors pavojus slypi visur) bei atrasti atsakymus į esminius klausimus “kas “Jie”?”, “ko “Jie” siekia?”. O visą tiesą, anot paties personažo, galima aptikti pačiame Vilniuje, nes “Vilnius – pati įdomiausia knyga”, slepianti daugelio amžių patirtį ir išmintį. Vilnius romanuose vaizduojamas kaip pasaulio centras. Ir neatsitiktinai, nes jis yra amžinoje kultūros ir istorijos kryžkelėje, tiltas tarp Rytų ir Vakarų pasaulio, tarp praeities, dabarties ir ateities: “Vilniuje kiekvienas namas, kiekviena siaurų gatvelių sankryža yra sykiu ir senosios gyvybės, ir nūdienės katalepsijos vieta…Vilnius – tai riba, kur susikovė rusų ekspansija ir Europos dvasia. Čia susidūrė ir susimaišė visui viskas. Vilnius – tai milžiniškas kokteilis, suplaktas bepročių rūko dievų.” “Vilniaus pokeris” “Ir šit: dar kartą savo akimis įsitikinau, kad Vilnius, nors ir gerokai nutolęs nuo Baltijos, turi didelį pranašumą ir prieš išdidžias pajūrių sostines, ir prieš gigantiškus, tamsiai pilkus, lygumose iki begalybės nusidriekusius miestus, visi juk tokių esame matę?” “Tūla” Pats Ričardas Gavelis Vilnių įvardija kaip pasaulio metaforą. Jo manymu, metafizinis Vilnius yra ištisas pasaulis, o gal net daugiau negu pasaulis. Svarbiausia – Vilniaus mitas, jo magija; jokių sąsajų su realiuoju Vilniumi nėra, nes tai paprasčiausiai neįdomu. Tęsiant magiškojo Vilniaus temą, tikriausiai paranku būtų pacituoti Italo Calvino: “miestai, kaip sapnai, atspindi troškimus ir baimes, nors jų kalba – paslaptinga, logika – absurdiška, pavidalas – apgaulingas, ir visa juose kažką slepia.” (La citta invisibili) Iš pirmo žvilgsnio Vilnius vaizduojamas kaip pernelyg paslaptingas, bauginantis ir klastingas miestas, “Vilniaus pokeryje” įgaunantis negatyvaus atspalvio sinonimus, tokius kaip miestas – vaiduoklis, miestas – slibinas, miestas – sapnas (dar kunigaikščio Gedimino susapnuotas), todėl tampa gan pavojingas ir kartais neperprantamas. Tačiau žvelgiant giliau, išryškėja ir teigiamos jo savybės bei pozityvus ryšys su personažu, Vytautu Vargaliu: miestas jį traukia ir atstumia, jis jį myli ir kartu neapkenčia (“mylimas neapkenčiamas Vilnius”, “šlykštusis mylimas Vilnius”). Tai rodo personažo gebėjimą įžvelgti ir teigiamą, ir neigiamą Vilniaus pusę, du polius bei juos tarpusavy suderinti. Šis miestas personažui yra didesnė vertybė negu jo mirę draugai ir apskritai, pasak Audronės Barūnaitės, tik žmonės gali konkuruoti su Vilniumi, jo reikšme vidiniam veikėjo gyvenimui. Vilnius gan stipriai įtakoja personažą, jo veiksmus, mintis, dažnai užplūstančius prieštaringus jausmus: “Vilnius primeta tau visišką vienatvę, kada jos nenori, bet atima galimybę pasislėpti, kai šito trokšti. Būtinai pakiša tau merginą, įžūliai baksnojančią krūtimis, ar depresuojantį pilietį, primygtinai vaišinantį tave mėgstamais gėrimais, o kartais pasodina greta saugumietį su pistoletu po pažastimi.” Jurgio Kunčino romane atsiranda miesto, įsiurbusio bevardį personažą ir jo mylimąją Tūlą “į savo tamsias įsčias ir išspjovusio drauge su dumblu, šlynu, visom šukėm bei rykais” įvaizdis: “aš stačiom akim žvelgiau į suodžiais apkritusį miestą, aptrauktą tinklais, pristatytą radarų, draudžiamųjų ženklų, užkardų ir visokiausių kliūčių, nualintą liūdno gyvenimo, bet vis tiek besotį, alkaną, godų ir žiaurų miestą ” Personažas išskiria miestą į dvi dalis – į pilką, neturintį išliekamosios vertės betono naujamiestį ir senamiestį, kuriuo žavimasi (“o visa senoji miesto dalis, mėnulio nutvieksta, iš tikrųjų panaši į seną miesto planą, kruopsčiai nubraižytą ir nuspalvintą kažkokios aukštesnės esybės…”). Naujojo miesto erdvė priešinama su senųjų užmiesčio sodybų atmosfera (“alyvos jau krenta kaip lietus – kekėmis, pluoštais, šakelėmis: violetinės, žalsvos, sukepusios į žiedų krešulius, švelnios alyvos, žinai, tokios pražysta ir nužysta sulaukėjusiuose užmiesčio sodeliuose, kur kitados stovėjo sodybos – pamiškėse, ant jau sueižėjusių pamatų…”). Tūlos šikšnosparnis taip atvirai kaip Vytautas Vargalys ar kiti “Vilniaus pokerio” personažai neišrėkia savo meilės Vilniui. Jis daugiau linkęs miestą keikti, kaltinti dėl savo skriaudos, kančių (“nežinau, ar galiu mylėti miestą, kuriame patyriau tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių.”). Vis dėlto jis miestą užjaučia, jo gaili, neapkenčia tų, kurie naudojasi Vilniumi, kurie tik deklaratyviai purkštauja dėl netvarkos, nepatogumų. Jam “visuomet kyla nedoras įtarimas, kad jie trokšta kuo brangiau parduoti savo meilę Vilniui, gauti mainais už ją ką nors apčiuopiamo ir malonaus”. Žmonės – miesto dalis, jie išreiškia miesto dvasią. Vilniaus gyventojai toli gražu ne žmonės. Tai bedvasės būtybės, kūnai, “negyvėlių srautas, pilkosios nebūties pasiuntiniai”, rėpliojantys miesto gatvėse “kaip nesunaikinama tarakonų armija”. “Tūloje” toks epizodas, motyvas taip pat aptinkamas: “Praeiviai man rodės tarsi ką tik iš vandens ištraukti skenduoliai, kurie neatsigaivelėję svyruoja namop ar dar kur. Rodės, kad miestas pamiršo kalbą – tik tarsi peršalęs sukosėdavo mašinėlės motoras ar lyg tikriausias vaiduoklis be garso nučiuoždavo karstas stikliniais langais su kažkieno vienas šalia kito susodintais negyvėliais – gelsvas autobusas.” Dėl šios priežasties Vilniaus erdvė, vaizdas deformuojasi, miestas be dialogo tampa grėsmingu labirintu be centro ir išėjimo (“besiruošiantis save laidoti miestas”, “apmirusio centro link – miesto “širdis” irgi vos stuksėjo”). Kaip teigia Mary A. Caws, kasdieninė egzistencija erdvėje, kuri yra neatpažįstama ir nepatikima, kelia metafizinę baimę, vedančią į filosofinę rezignaciją ar net brutalumo ir agresijos proveržius. Vienintelis žmogus!, dalyvaujantis dialoge su Vilniumi, - romano personažas (“ar man spręsti apie žmonių jausmus mūrui, landšaftui, topografijai, anam slėniui ir šitam gatvelės linkiui? Bet kam, jeigu ne man?”, “esu pasmerktas likti čia netgi virtęs šikšnosparniu”). Vytautas Vargalys supranta miestą, užjaučia jį ir kenčia kartu (“Vilnius tyso bejėgis, beveik paralyžiuotas, supančiotom rankom ir užrišta burna. Tačiau jis dar gali mąstyti.”). Šioje citatoje miestas personifikuojamas, jis tampa tarum atskiras veikėjas. O galbūt Vilnius įkūnija personažą arba pats personažas įkūnija Vilnių: “Ištuštėjęs miestas ypač gražus, jo nedarko žmonių kūnai. Tasai grožis geometriškas ir slogus – taip ir dera labirintui. Žinai, kad gebėsi jame pasislėpti. Čia tavo miestas, jauti visus jo užkaborius kaip savo rankas ir kojas, tu valdai šitą labirintą.Galėtum būt jo Minotauras, bet tau nereikia nekaltų mergelių. Tau svarbu justi nebylų tuštumos dvelksmą, įskaudinto oro virpėjimą, svarbu justi, kad šis kitiem nepažinus labirintas priklauso tau.” Vilnius Vytautui Vargaliui ypatingai prasmingas, jis net susilieja su juo, Vilnius tampa jo kūno dalimi, įvyksta suartėjimas be jokio susvetimėjimo jausmo. Vėliau personažas pareiškia: “Vilnius, kurį myliu, Vilnius, kuris esu aš pats.” Kalbant apie “Vilniaus pokeryje’ personifikuojamą Vilnių, suteikiant jam tiek fizines, tiek dvasines žmogaus savybes, kyla klausimas, ar Vilnius turi lytį. Italė architektūros teoretikė Donatella Mazzoleni įtaigiai analizuoja gilų simbolinį ryšį tarp architektūrinių konstrukcijų ir žmogaus kūno: “Kaipgi kitaip galima apibrėžti architektūrą, jei nekaip: a) žmogaus kūno tąsą, modalumą, kurį kūnas išreiškia siekdamas patenkinti totalumo poreikį; b) kūno metaforą, modalumą, kurį kūnas išreiškia siekdamas simbolizuoti save. Miestas – tai žmogaus kūno kopija ir antrininkas.” “Vilniaus pokeryje” Vilnius suvokiamas ir kaip moteriškos, ir kaip vyriškos lyties. Pirmoje romano dalyje Gedimino pilis, kažkada miesto, tautos širdis, personažo sąmonėje tampa tik trumpu, drūtu, impotentišku falu, kurį jis vadina “kastruoto miesto”, “kastruotos Lietuvos” simboliu. Kartais Vilnius tampa personažo mylimąja: “Jis [Vilnius] tarsi mylima moteris, kurios kūną baigia ėsti sifilis ir raupsai. Tačiau ją vis vien myli, toji meilė amžina, nors iš kūno teliko griuvenos, puvėsiai, dvokiančios žaizdos. Glostai dvokiančias votis, nardini rankas į pūlius, o regi senąjį dieviškąjį kūną. Meilė neblėsta, tik stiprėja, myli net žaizdas, nes žinai, kokia toji moteris [tasai miestas] kitados buvo, galėjo būti. Turėtų būti.” Praeitis slogiai tvyro šalia dabarties, išlikusi tik didinga jos idėja, slegiama bedvasės nūdienos: “mama mokytojavo Pavyzdinėje mokykloje, netoli universiteto, ten dabar skveras, alaus kioskas ir tualetai, žinot juk?” “Tik šiame pasaulyje jau maža buvo belikę švento – bažnyčioje ar ne nuo pat pokario veikė sandėlis, per jos slenkstį trinksėjo sunkvežimiai ir motoroleriai su sidabriniais furgoniukais” “į Bernardinų vienuolyno anfiladą – čia laikomos purvinos vištos, ardomi ir vėl sudedami motociklai, čia varomas ir pardavinėjamas cukrinis samagonas, čia kasdien bent milimetru pastorėja kultūrinis sluoksnis (ar koks kitoks).” Svarbiausia romanuose – suvokti dabartį: kokia ji, kokia jos esmė, prasmė ir tolesnės galimybės. Išsigelbėjimas – gyventi esamuoju laiku (“ reikia saugoti savo menką gyvastį, galvoti tik apie šią dieną ir valandą Jei tik imsi mąstyti apie metų laikus, knistis atmintyje, svarstyti, kas bus dar po metų ar dvejų , amen!”). Apskritai tarp praeities, dabarties ir ateities turėtų būti harmoningas santykis, nes tai labai svarbios laiko atkarpos, sąveikaujančios tarpusavyje. Šiuose romanuose praeities , o kartu ir istorijos tarytum nėra. Vytautas Vargalys verčia susimąstyti, ar iš tiesų Lietuvos praeitis, istorija yra tokia didinga ir graži. Varijuodamas keletą istorinių ir kultūrinių mitogemų apie Vilniaus, kaip švento miesto, kilmę ir triumfuojančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolį, personažas paverčia šias mitogemas miesto nuopolio simboliais. Juk jeigu praeitis būtų didinga, ji nekvepėtų užmarštimi, nesuktų į nebūtį ar į tuštumą. Ji drąsiai galėtų konkuruoti su dabartimi, tapti lygiaverte jos varžove. Tada senieji namai nebūtų susigūžę, nebandytų pasislėpti po žeme, o naujieji daugiaaukščiai nestirsotų taip įžūliai. Praeitis, istorija - tampa tiesiog menkaverčių, beprasmių datų, vardų ir įvairių faktų kratinys; viskas sumaišoma, perdirbama taip, kad būtų patogu, kad niekam nekiltų daugiau klausimų. Atsiranda tik viena, visiems pritaikoma tiesa: “Rusų kunigaikščiai kloja savo vėliavas po kunigaikščio Kęstučio kojom”. Ilgas, gražus pavadinimas! Ir iš tikrųjų kažkas panašaus – švytintis Kęstučio šalmas, suklupę barzdoti rusai; kai į tą pusnišę užeidavo saulė, viską galėdavai atpažinti. Tykusis džiazmenas ilgai svarstė, kas galėjo “įduoti” jo kūrinį “meno tarybai” – vieną sekmadienio rytą užėjo kurso vadovas, toks garbanotas, storalūpis atletas; mano bičiulis išvirė kavos, pastatė net butelį “Aligote”. Bet kuratorius tik lingavo galva – uždažyk tu tą šūdą, vyruti, kam čia tau reikia! O ir istorikai nesutiktų – Kęstutis su rusais beveik nekariavo, jam rūpėjo Vakarai… bet ir Algirdo nepaišyk, nereikia!” “Tūla” Dabartis – nykūs, bet nenuobodūs laikai – suvokiama kaip blogio karalystė, tai tik spurdėjimas beorėje erdvėje, kai pasaulis pakimba virš tuštumos. Turint omenyje, kad dabarties pagrindas – praeitis, galima teigti, kad, kalbėdamas apie praeitį, Vytautas Vargalys tikriausiai lieka teisus ironizuodamas: “vilniuje vaikšto lietuvių kunigaikščių dvasios, sveikinasi su pažįstamais, užkabinėja merginas ir nykiai stumdosi troleibusų stotelėse”. Anot J. Kubiliaus, praradusieji istoriją, praranda ir dabartį – tą intymų, kupiną meilės bendravimą su daiktais ir žmonėmis; gyvenimas darosi abstraktus ir šaltas, užsiveria individualios , tau artimos prasmės… “Žemė, daiktai, netapę istorine žmogaus lemtim, - svetimi, lėkšti, neįžvelgiami.” Ateities vizija romanuose regima taip pat itin miglotai, nes juk jos pagrindas desperatiškoji dabartis (“jie [planai] iškart subliūkšta – tyliai, be garso, neskaudžiai, kaip pradurtas guminis kamuolys: vos šnypšdamas išeina oras ir jau viskas.”). Galbūt personažas būtent tokį pasaulį, jo praeitį, dabartį ir ateitį suvokia dėl to, kad neliko visiškai jokios sąsajos su anapusiniu pasauliu, su Dievu, nes, pasak Vytauto Vargalio, “Dievas yra iškanuotas”, “Tikėjimas į Dievą – tai bergždžias smegenų teršimas Dievo idėja”, Gailestingojo Dievo idėja absurdiška: jei Dievas egzistuoja, jis yra beprotis ir sadistas, su juo reikia kautis.” Net bažnyčios bokštai, kurie simbolizuoja veržimąsi į dangų, į transcendentinę būtį, į Dievą šliejasi prie žemės. Tai, kas atrodo mistiška personažas linkęs ironizuoti, suvulgarinti; jis paprasčiausiai tuo nebetiki, nes tai nematerialu, nerealu. “Tūlos” bevardis šikšnosparnis nėra taip pesimistiškai nusiteikęs: “Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visada dangus – žemas, šėmas, parukavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį, pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių – valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą - man užkaista sprandas, ima svaigti galva – ne, ne, jokios prošvaistės! Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.” Bažnyčios nors ir nualintos sistemos vis tiek dar gyvos; jos vienintelės miglotam sapne apčiuopiamos: “Tikra tik viena: nubudęs naktį iškart išvysdavau trinavės bažnytėlės bokštą – žinojau mat, kad ji trinavė. Jis būdavo ryškus net tamsiausiam danguje.” Dėl neaiškumo, neapibrėžtumo, gyvenimo lyg sapne visos trys laiko atkarpos suvokiamos taip pat kaip nerealios, galbūt neegzistuojančios. Tai personažams tik apgaulinga laiko pinkliava. Nėra vienos tiesos, kuria galėtum pasikliauti, nėra vieno požiūrio, kuriuo galėtum remtis, nes tokia jau šio pasaulio logika: nieko nėra amžino, nieko nėra pastovaus, niekas nežino ir negali žinoti, kaip yra iš tikrųjų. Vytautas Vargalys kartais abejoja, ar tam tikras įvykis jo gyvenime vyksta, yra įvykęs praeityje, dabartyje ar ateityje (“Bet svarbiausia – kažkur dingo paukščiai (kurį rytą dingo, šiandien, vakar, visada?”, “Dabar būgščiai įžengiu į seną namą sodo gilumoje… Įžengiau, įžengsiu, galėčiau įžengti…”). “Tūloje” – “Ponia, akinantį auksinį rudenį – gal pernai? – paklausiau skalbinius džiausčiusią pavytusią moterį”, “Buvo šeštadienio popietė, ne, penktadienio, šeštadienį mes išvažiavom.”, “Šiltas buvo vakaro – ar jau ankstyvos nakties? – miestas, kad ir apniukęs.” Apskritai laikas yra vientisa linija, žmonės linkę jį sudaiktinti, suskirstyti tam tikrais segmentais. “Tūloje” bevardis personažas laiką supranta cikliškai, tam tikri jo gyvenimo periodai kartojasi kaip metų laikai: atėjo šalta nelauktoji žiema, ateis ir lengvas it marškinėliai pavasaris. Vėliau jis pasakys: “net ir šiandien aš tik labai nenoriai prisimenu gyvenimą iki Tūlos, kaip ir “gyvenimą po Tūlos”. Tiesa, jau seniai nebeskirstau jo nei į etapus, nei į periodus ar dar kaip nors.” Vytautas Vargalys teigia: “…ką reiškia “šiandien”, ką reiškia “vakar”, “prieš savaitę”, “po mėnesio”? Ką reiškia buvo “buvo”, “bus” ar “galėtų būti”?” Jis samprotauja, kad esmė slypi viename dideliame VISA, kad žmonės turi tik banalų laiką: jie galvoja, kad jau kažkas buvo, o dar kažkas tik bus. Didžiojo VISA esmė – suvokti laiką tokiomis atkarpomis: praeitis dabartis, dabartis dabartis, ateitis dabartis: “Dabar sėdžiu prie savo stalo bibliotekos kabinete ir kruopščiai dėlioju standaus popieriaus korteles. Dabar visiškai nuogas stoviu priešais veidrodį. Dabar smengu į svaigų juodaakės kirkės kūną.” Taigi romanuose vyrauja daugialypis bei daugiaprasmis, nelengvai suvokiamas laiko ir erdvės modelis. Vytautas Vargalys pateikia paprastesnę laiko ir erdvės sampratą: “Taip atsiranda tarytum pasaulis, kanukpasaulis, kur Dievas pamainytas į Visų Šūdų Šūdą, laikas paverstas amžina stagnacija, o erdvė tapo neviltimi”. Šikšnosparnis, skraidydamas virš puolusio miesto, surinka: “Wir sind ein okkupiertes Land, vivere pericolosamente!”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!