J. Kunčinas - Tūla

 Jurgis Kunčinas – „Tūla“ Autorius (istorinis kontekstas, biografijos faktai, susiję su kūriniu). Jurgis Kunčinas (1947–2002) pradėjo rašytojo kelią kaip poetas, tačiau labiausiai vertinami jo prozos kūriniai. Svarbiausias knygas jis parašė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau didžioji dauguma pasakoja apie tarybinius laikus. J. Kunčino prozos modernizmo stilistika pasireiškia kaip asociatyvus pasakojmas su vidinės menamosios kalbos požymiais, jis artimas vadinamajai sąmonės srauto technikai, būdingas dėmesys veikėjo būsenoms, vaizdų metaforiškumas, žaidybiškas kultūros motyvų įprasminimas, ironiškoji savistaba, grotesko stilistika, paradokso elementai, fantazijos polėkis. Jis – poetas, prozininkas, eseistas ir vertėjas. Studijavo vokiečių filologiją, nuo 1977 m. išleido šešias poezijos, septynias apsakymų, novelių vaikams ir eseistikos knygas bei šešis romanus. Kaip rašytojas Kunčinas atsiskleidė atgavus nepriklausomybę. Jis laikomas bene geriausiu pasakotoju iš lietuvių prozininkų, sovietmečio metraštininku. Grožinėje literatūroje užfiksavo daugybę konkrečių gyvenamojo laiko detalių, vietų, papročių. Kūrinio kontekstas (sukūrimo aplinkybės, laikas). Skaitant Kunčino kūrinius, pirmiausia į akis krenta pasakotojo talentas sekti įdomią istoriją, rodos, bet kuria tema. Kunčinui artimesnės ne literatūrinės konvencijos, o žodinė tradicija, todėl kūriniai komponuojami kaip pokalbis su pašnekovu arba savimi; ne viena istorija ar kalambūras į jo kūrinius atkeliavo tiesiai iš sovietinių laikų folkloro. Kunčinas – vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, savo tekstuose sėkmingai prigydžiusių šnekamąją kalbą, įvairiakalbį šiuolaikinį slengą. Kunčino kūriniuose netrūksta ir literatūrinės išmonės: rašytojas mėgsta intriguoti užuominomis, laisvomis asociacijomis, retoriniais klausimais ir sušukimais. Literatūros, dainų, propagandinių šūkių parafrazės ir parodijos susipina su poetiškais palyginimais. Pasakojimuose skamba visos juoko atmainos: nuo geraširdiško šypsnio ir pašaipos iki pikto sarkazmo arba grotesko. Rašytojas taip pat demonstruoja esąs akylas stebėtojas, keliais štrichais perteikiantys žmogaus charakterį ar vietos atmosferą, ne kartą stebina jo biologijos, architektūros, ypač istorijos žinios. Ne veltui Kunčinas vadinamas „vienu autentiškiausių savojo laiko rašytojų, su metraštininko kruopštumu liudijusiu žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje“. Jo apsakymai ir romanai, kurių veiksmas dažniausiai vyksta Alytuje, Dzūkijoje ir Vilniuje, pateikia nepaprastai įvairią septintojo – devintojo dešimtmečių, vadinamojo „sąstingio“ laiko, tipažų galeriją. Kunčino pasakojimai, parašyti pirmuoju asmeniu, yra autobiografiški. Kiekvieną siužeto vingį tapatinti su rašytojo gyvenimu, žinoma, neverta, tačiau tam tikri įvykiai ir pagrindinio veikėjo bruožai keliauja iš teksto į tekstą. Bene išsamiausiai jie atskleidžiami pirmajame romane Tūla (parašytas 1991, išleistas 1993), kurį dauguma kritikų laiko geriausiu Kunčino kūriniu. Kūrinio pavadinimo interpretacija. Jurgis Kunčinas mylėjo dailininkę Gražiną Jaronytę, kurią draugai vadino Tūla. Jų meilė tęsėsi neilgai. Sužinojęs apie jos mirtį (mergina nuskendo) parašė romaną Tūla. J. Kunčino kūrybos tyrinėtojai teigia, kad kūriniai, kuriuose pasakojama pirmuoju asmeniu, yra autobiografiški. Kaip teigia Kunčino žmona rasa Kunčinienė, autorius gyveno bohemišką gyvenimo būdą, sunkiai pritapo prie sovietinės sistemos. Kunčino kūryboje svarbu ne objektyvus gyvenimo paveikslas, bet subjektyvus jo atspindys žmogaus sąmonėje, supintas su dvasinėmis individo būsenomis. Įvykių raida/situacija (užuomazga, veiksmo plėtotė, kulminacija, atomazga). Valkatos gyvenimo būdo pasirinkimas — tai yra maištavimas prieš sovietmečio santvarką — gyvenimą to žmogaus, kuris taip nusivylęs (pasibaisėjęs?) sistema, kad pasirinko savotišką maištavimo būdą - nemaištauti. Pasakotojas pavyzdys, kaip negyventi. Pasakotojas viską neigė. Neturėjo vertybių, neįprasmino savęs kaip poetą. Prasimanydavo pinigų kartais iš germanų kalbos vertimo – tai atsitiktiniai pinigai. Jis niekam nenori įsipareigoti, jam nerūpi gyvybė, rytojus, nors pats sako, kad valkata būti yra labai rizikinga (valkatos gali būti tik stipri vyrai, daugmaž iki 30 metų). Nežinai, kur miegosi, ką valgysi. Iš germanistikos studijų VU išmetė dėl nepalankumo sovietinei ideologijai. Bevardis pasakotojas turi vaiką, su žmona išsiskyrė, vaiką auginti yra atsakomybė, kaltina žmonos ideologiją. Pasakotojas lietuvis, o žmona - komunistinė. Mieste gyvena jau ketvirtį amžiaus. Vieną kartą alų gerdamas jis pamatė Tūlą. Ji irgi menininkė, savęs irgi neatradusi, dirba žaislų parduotuvėje. Vieniša, nelaiminga. Ji susižava valkata. Tūla nuomojasi butą. Jam nuperka butelį. Ji buvo išsiilgusi meilės, ji norėjo šeimos ir tikro draugo. Savaitę iš namų neišėjo — atrodo, kad buvo tik seksas. Tūla laukia, kada jis pasipirš. Jie važiuoja į Kauną, nori parodyti kavalierių. Kai Tūlos tėvai pamato išoriškai degradavusį žmogų, tėvai gauna šoką. Ką tu čia parvežei? Kaip tu su tokiu žmogum gyventum — tai degradas? Todėl pasakotojas pabėgo iš namų, nes jo į žentus nenori. Tūlai irgi buvo negera, rodos, sirgo psichine liga. Pasakotojas neturi cento. Važiuoja tranzuoti (angl. hitchhiking). Baltarusijoje susitiko su Marina — irgi menininkė, pažįstama iš VU laikų. Ji irgi vieniša, be vyro, bet su sūnumi. Labai nori, kad sūnus tėvą turėtų. Marina galvoja, kad pasakotoją - alkoholiką - perauklės. Seksas nuo ryto iki vakaro. Po kiek laiko Marina susirūpina, ar nenori pasakotojas gyventi šeimoj. Marinos tėvas irgi buvo alkoholikas. Ji nuo mažų dienų matė skurdą, alkoholizmą, ji tikėjo, kad žmonės gali pakeisti, todėl įsileido į namus. Jai niekas nepadeda. Ji rimta. Ji neturi, į ką atsiremti. Pasakotojas vis tiek grįžta į Vilnių. Tarybiniais laikas buvo milicija, surinkinėdavo valkatas, išveždavo į blaivyklą. Rusų laikais visi turėjo dirbti. Jį paguldė į ligoninę, gydo nuo alkoholizmo. Gulėdamas rašo laiškus Tūlai — laiškus, eilėraščius (jis iš tikrųjų gana talentingas poetas). Tūla neatrašo. Jie kažkaip susitiko alkoholikų ligoninėje. Ji irgi sirgo. Tėvai, norėdami ją apsaugoti, toliau nuo centro pastatė. Jie pašnekėjo. Pabuvę kartu vėl atsiskyrė. Tragiška Tūlos mirtis. Tūla buvo vakarėlyje su vyrais. Įvyko gaisras ir ji sudegė gaisre. Regis, ji irgi mėgo bohemišką gyvenimą ir neatsirinko teisingų žmonių. Tai sužino pasakotojas, po to įsivaizdavo, kad su savimi nešiojosi jos pelenus. Yra autobiografinių bruožų: Kunčinas irgi neteko mylimosios Gražinos Jaronytės, kaip ir pasakotojas, bet pasakotojo sugedė, Kunčino — nuskendo. Netgi paribio žmogus turi širdį, pasakotojui Vilnius buvo labai svarbus. Save, kaip poetas, laiko šikšnosparniu. Tai nakties paukštis, kuris kapo žemyn galva. Jis yra ne toks, kaip visi — tai yra paribio žmogus. Šikšnosparnis stebi Tūlą, jos pavydi. I Poetinis pasakojimas, prisimenant Tūlą (pasakotojas žino, kad jos jau nėra, jis jau palaidojęs Tūlą jos name po juoda klinkerio plyta) (klinkeris - keramikos produktas, iš moli supriemaišom, plytelės, trinkelės). „Kuždėk, alsuok vos girdimai, kai aš įskrendu pro vos pravertą nakčiai orlaidę, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai jau sklendžiu po skliautu – gegarsis šikšnosparnis – be garso, be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio naktinio drugelio kaukolėje…“ „Aš budžiu palubėje virš tavo negilaus guolio, regiu, kaip tu per niūrų miegą atmeti ranką, kaip atsidengia virpantis širdies plotas, ir tada aš sumoju šikšniniais sparneliais, ir alyvos jau krenta kaip lietus….“ II Pasakojimas, kur gyveno Tūla. „Anuo metu Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių – dengto, modernaus, vedančio į buvusio Tūlos instituto duris, ir funkcionalaus, betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu. Ir į savo nuomojamą būstą, ir į parūkavusį miestą Tūla vaikštinėdavo pastaruoju – institute reikalų ji nebeturėjo. Ir aš į tamsias Užupio įsčias traukdavau tik betoniniu – ilgai nė neįtariau, kad vieninteliame tarp tų dviejų tvirtų palyginti visai naujų tiltų stūksančiame name su absida glaustosi ji, Tūla, – šmėsčioja čia rytais ir vakarais, vedžiojasi svečius – skustagalvius ir žandenuotus tapytojus ar į nusilaupiusias freskas panašias savo bičiules, irgi menų gerbėjas…“ Toliau pasakoja prisiminimus, kur ir su kuo gyveno jis patas, apibūdina žmones, vietas… „mums , Alma Matris Vilnensis humanitarams, 1967metų rudenį besiglausčiusiems viename Daševskių urvo kampe… „Volskschiute“ (liaudies trobelė)// užsukdavo trys anglistės – Atas, Portas ir Aramis_ dainuodavom dainas gerdavom alų, obuolių vyną. THULLA - jos vardą žaliais dažais dvimetrinės raidėm išrašiau šiaurinėje Bernardinų šventyklos sienoje… netoli didžiojo altoriaus“ (girtas). Dar jaunystėje: „Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus – žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.“ Gyveno lengvabūdišką gyvenimą pas Aurelitą Bonopartovną, buvo jos savanoris vergas, nes galėjo būti išvarytas į purviną gatvę. Gyvena iš jos malonės. „Bet jau tais nykiais, bet nenuobodžiais laikais aš buvau nusižiūrėjęs būsimą Tūlos namą, antrąjį jo aukštą. Tūla, beje, gyveno pirmajame, tame gale, kur apsidė. Kai pani Daševska vieną dieną atsakė mudviem su Teodoru žemaskliautį Čiurlionio kambarėlį, kai lietūs spėjo nuskalbti „praplėstą“ užrašą „VOLKSHÜTTE. HIER WOHNEN ZWEI GERMANISTEN“, teirautis stogo aš pirmučiausia čia ir užsukau. Čia, kur po dvidešimties metų visai netikėtai apsigyveno Tūla, jauna dizainerė, nė nenutuokianti, ko jai reikia šitame kvartale, Vilniuje, o ir pasaulyje…“. Apie sovietmetį: „Tik šiame pasaulyje jau maža buvo belikę švento – bažnyčioje ar ne nuo pat pokario veikė sandėlis, per jos slenkstį trinksėjo sunkvežimiai ir motoroleriai…“ III Vėl prisiminimai apie žmones ir vietas, dažniausiai Užupį. Meilė: „… juk vos savaitę tetruko mūsų keistokas, nepaisant nieko, drovus, o vis dėlto be galo glaudus ryšys, aš jį juntu iki šiol… tokie ryšiai, matyt, negali visai nutrūkti…“. „Karinė katedra su SSSR didvyriu Volfu Vilenskiu priešaky ar užpakaly jau metė mane iš Alma Mater, nors niekada nė nesvajojau tapti nei kadriniu, nei atsargos karininku. Slampinėdavau gatvėmis laukdamas paskutiniojo įsakymo – pašalinti!“. Meilė: Tūla jo nesigėdijo nuskurusio, apiplyšuios, kiaurais nušleivintais batais. „Jau kitą dieną atidavė man savo languotus, minkštus kiniškus marškinius…“. Vilnius: „… nežinau, ar galiu mylėti miestą, kuriame patyriau tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių. Užtat pažinau jį tiek, kiek man buvo lemta“ ) Meilė: ,,… dabar žinau, ko nejučia čia atklystu, iškrypęs iš kokio miestietiško savo maršruto.. Tūla, štai kas. Ji čia buvo, čia girdėjau jos kimų balsą, trapų juoką…“ Iki restauravimo užeidavo į Tūlos kambarėlį, kur glaudėsi žmonės - langai išdaužti, vyras, stora nebylė ir šuniukas… susikurdavo lauželį…. Išėjo prie Vilnelės… IV Meilė „Dažnai pas tave atskrisdavau ir iš beprotnamio, šmurkštelėdavau į palėpę, o iš ten pro išdaužtą stoglangį pakildavau virš kalvų, pašėlusiu greičiu nerdavau į tavo menką būstą.“. „Pasmerktas gyventi patamsių gyvenimą…“ Atvežė į Raudonojo Kryžiaus ligoninę sumuštą, kruviną: „ jie išvilko mane ir paguldė lauke prie priimamojo durų – tokie patys mėlyni policininkai, o skaisčiaakės (seselės) nuvilko mane į koridorių ir paliko: girtas!”. Antrajame skyriuje „aš nuolat rydavau knygas – „TSRS tautų laiudies pasakas“, „Uzbekų pasakas“ ir nuostabų radinį - Kiplingo „Kaip drugelis treptelėjo koja“ Naujų knygų čia veltui niekas neduodavo, o aš turėjau dvi pražangas – rūkiau ne tam skirtoje vietoje – laiptinėje ir keliom minutėm pavėlavau į visuotinį ligonių ir personalo susirinkimą… 52p Antrajame skyriuje už vyrų ir moterų intymius ryšius „griežtai bausdavo abiejų lyčių ligonius, viešai gėdindavo juos….“ Meilė: „Mylėjau tave. Šildžiau tave, tavo rankas, lanksčiau tavo pirštus, guldžiau tave ant savęs, kad greičiau sušiltum. Džiaugiausi kiekviena su tavim praleista akimirka – jau tuomet vokiau, kad kiekviena, - iš kurgi. vėliau būčiau taip viską gerai atminęs. Tokių žmonių kaip tu, Tūla, aš dar niekad nebuvau sutikęs – drovių, tarsi atsainių, bet be galo jautrių ir pažeidžiamų. Stebėjausi, kokia tu dosni, tikra, santūriai smalsi, koks išlavintas tavo humoro jausmas, piktoka ironija, ir kaip tu nuoširdžiai moki stebėtis – buvau pamiršęs, kas yra nuostaba. Žavėjo net tavo nusišnekėjimas, naivus tikėjimas, kad mudu susitikom neatsitiktinai… mačiau, kai pritūpei prie juodo katino ir glostydama kalbinai jį tarsi mane…“. „Prisimenu kiekvieną minutę, galėčiau priminti tau tūkstančius smulkmenų… Štai tu pirštu vedžioji aprasojusį autobuso stiklą, tu kremti kriaušę ir sėkliukė tarsi apgamėlis prilimpa prie smakro, bučiniu nuimu ją, o tu suneri pirštus ant mano sprando… bet taip neilgai tebuvome kartu, taip arti buvome, kad niekas nespėjo pasikartoti.“. V Valkatos gyvenimas ir pirmasis susitikimas su Tūla. Ikitūlinis gyvenimas „nebuvo nei sklandus, nei malonus, nei lengvas. Toks drėgnas ir liūdnas gyvenimas -niekad nežinojau, kur nakvosiu kitą naktį… Baiminosi, kad išaušusi diena bus toji,kai pareigūnai nutvers užklupę netekusį jėgų, tėkš porą metų už tai, „kad nenešu jokios naudos, neprisidedu prie statybos“, o ir apskritai esu šiukšlė tarp tviskančių kiemų. “ „Būtų pakakę tik užsnūsti kur nors skvere ant suolo, be dokumentų pasisukioti geležinkelio stotyje arba aplink ją…“. Buvo vykdomos „Valkatų gaudymo savaitės“. Gyventi gatvėje buvo pavojinga – nuolat pavojinga. Vivere pericolosamente! – gyventi pavojuje. Miegodavo pas kokį vienišą padorų žmogelį iš geresnių laikų , o dar dažniau „aspirantų bendrabučio palėpėje“. „…tie, kurie buvo visko pertekę, patys žinot, kaip prisimerkę, su kokiu nuoširdžiu pasidygėjimu žvelgia į apibrizgusius klešnių galus ir nukleiptus batelius.“. Sovietinis gyvenimas: susitinka seną bičiulį iš Almae Matris laikų. Tykus girtuoklis. Gyvena mažam kambarėly, komodoje –„Židiniai“, „Romuvos“. Geria tyliai jo bute 9 kitame kambaryje gyvena brolis ekonomistas su šeima) , vieną naktį praleidžia. „Mudu priklausėm tai pačiai nevykėlių kastai. Tik jo padėtis buvo daug geresnė: nubudęs naktį galėdavo nušlepsėti į tualetą…“ . „Didžiuma mūsų bendraamžių jau seniai buvo įveikę kliūčių ruožus – kritę nuo žirgų, taškęsi, voliojęsi purvyne, pardavę ir vėl pirkę mašinas, įsitikinimus, pažiūras, seniai metę rašyti eiles, muzikuoti, tapyti arba iš šitų menų pelną gražius pinigus.“. Užsuka į buvusius namus: žmona Lavinija savo „likimą susiejo su kompartija.“ „Saule jai švietė kompartija, į kurią buvo nelengvai priimta…“ O mėnuliu žibėjo tapytojo Romano Būko veidas. „Partija niekuomet nepalieka savo vaikų kaip aš.“ Susimušė. Nepasiėmė skrandutės. Necariovas davė 5 rublius. „Be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį, galvoti tik apie šią dieną ir valandą, rūpintis, ką valgysi, ką gersi, kur nakvosi… jei tik imsi mąstyti apie metų laikus, knistis atmintyje, svarstyti, kas bus po metų ar dvejų, amen! Privalai nepraleisti nė menkiausios progos užvalgyti, išgerti, nesigėdinti paprašyti padėvėtų batų ar sausų kojinių. Ir dar: turi absoliučiai nekreipti dėmesio ne tik į savo fiziologiją, bet ir į savo menkumą, niekingumą. valkatiški bruožai išryškėja žmoguje ne iškart: dar ilgai gėda savo skurdo, alkio ir troškulio, nesmagu, kai nulydi žvilgsniais gatvėje. Ilgainiui visa tai atbunka, susitrina, gyventi po dangum pasidaro kur kas lengviau. Nebijai nakties, tamsių gatvelių, lindynių, nepažįstamų moterų…“. „Turi kaip gyvūnas prisitaikyti prie naujų sąlygų…“. Valkatos dvasinė būsena: „Ar gyvenau aš anksčiau kokį dvasinį gyvenimą? Keistas klausimas! Žinoma, gyvenau. Ir dabar dvasios rasdavau net žvirblių būryje prie Halės turgavietės…“ Pamato milicijos džipą ir pajunta aštrų skausmą viduriuose. Susitikimas su Tūla kavinukėje prie Parodų rūmų. 79-80p. „Klausyk, tu pasivyk ją, - ragino mane de Golis. – Patikėk, seniai nemačiau tokio žvilgsnio! Kaip ji žiūrėjo! Pasiveja, jis perka alaus, ji laukia lauke, tada eina pas Tūlą. VI Meilė: „Ištisą savaitę mudu nesiskyrėm nei dieną, nei naktį, nepaleidom vienas antro nei iš akių, nei iš rankų.Negalėjom vienas kitu atsistebėti ir atsidžiaugti.“. „Juk tai ji privertė mane atsispirti kojom nuo dumblino dugno…“ „Pajutau, kad dar noriu gyventi…“ Tikriausiai mus abu iškart persmelkė noras gelbėtis, laimingas instinktas pargriovė mus į tavo menką guolį ir nenuvylė: beveik iškart pajutome dvasinę giminystę…“ 85p. „… tame juoke aš išgirdau viską, ko man stigo – šilumą ir meilumą, moters didžiavimąsi savo vyru…“. „…ji tuojau įsikibdavo man į parankę. Kaip aš anksčiau nemėgau, o ir dabar nemėgstu tų kabinėjimųsi! Būtumėt matę, kaip aš džiaugiausi ir net didžiavausi jausdamas jos ranką!”. Už išverstą straipsnį invalidų žurnalui gavo 70 rublių. „Troškau visuomet būti su Tūla, drauge srėbti žilus valgyklinius barščius, gerti vyną bastytit po miestą, pavasarį pagelžkeliais rinkti rugštynes… Ir netgi daugiau – pamažu –ilti, senti…“ „Man buvo kiek per trisdešimt. Tūla - šešeriais metais jaunesnė.“ Gėrisi ja, kos judesiais: „…kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia graži ir patrauklikaip man – gražūs jos lėti judesiai, gražus goslių lūpų krustelėjimas prieš ištariant bereikšmį žodį, graži net atsisegusi aulinuko sagelė…“ Pasaulis buvo kupinas skurdo, baimės, nežinios, prievartos… Laikiau ją glėbyje, galėjau ją pririšti prie savęs diržais, karnomis, virvėmis – Tūla jau užmigo – o mane suėmė baisi neviltis – žinojau, kiekvieną akimirką jau galiu ją prarasti.“ Po Tūlos mirties: „Aš vis užeidavau pas Petrylą… susirangydavu ant tuščio čiužinio tame pačiame kambaryje…“ Pas petrylą gyvenanti Ofelija Ordaitė lituanistė, bandė jam padėti. Pasiliko nakčiai, ryte paskaė: „nuo šios dienos negersi“ išėjo su pinigais į parduotuvę ir negrįžo… „Aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo…“ „kartais man atrodo, kad tu seki mane, eini iš paskos, bet vos atsigręžiu – pranyksti…“ „tau visuomet buvo svetima ir patetika, ir visažinystė.tu nuolatos beveik viskuo abejojai, labiausiai, aišku, pati savimi.“. „Tu kažko bijojai – taip bent man rodėsi. Tik ne vėlių ir nykios bedvasės gatvės. Tai ko tada? Niekad nesužinojau, ar tau tikrai užeidavo amnezijos priepuoliai, o apie atminties duobes tuokart net nepagalvojau.“. Važiuoja pas tėvus į Antrąjį miestą (Kauną) „Tavo tėvai , Tūla, nors buvo susitaikę su dukters vienišybe, uždarumu, tavo tyliu nenoru gyventi ir netgi tam tikru priešiškumu,“ vis tiek laukė, kad atveši jiems vyriškį, mokantį dirbti, pasiryžusį pasirūpinti jų dukra… „Toks aš nebuvau.“. Pas Tūlos tėvus: „Bet šiaip jau manęs ten tiesiog nepastebėjo.“. „Tu nulipdavai žemyn ir po kokio pusvalandžio grįždavai vis niūresnė ir niūresnė.“ Ryte Tūla tyli. „Šalta tuštuma atsirado pilve, pradėjau nujausti. O tu tylėjai. Aš važiavau čia ne pirštis ar pasirodyti iš gerosios pusės.“. Tūla: „… dabar tu važiuok į Vilnių, važiuok, o vakare ateik. Būtinai ateik.“ Jį apima apmaudas, išdisumas:“Kur norėsiu, ten važiuosiu, aš valkat, laisvas žmogus, savo uždarų maršrutų šeimininkas!” „Dabar aš žinau: padariau šiurkščią klaidą. Reikėjo paklausyti tavęs – važiuoti ir ateiti vakare. Reikėjo nepaleisti dabar tavęs nė sekundės, laikyti už rankos.“. Važiuoja į Šančius pas Erną. Ernos meilužis jį veža į Klaipėdą. Rodė – renginių organizatorė, nuvedė pas Oliviją – gyveno ten gal savaitę… XVIII Antrasis skyrius – alkoholikų gydykla. Čia patenka savo noru, per vieną pažįstamą. „Ligonlapyje įrašydavo, kad tokia ir tokiam žmogui sutrikusi nervinė sistema.“ „Gelsvame barake ilsėjosi vien alkoholikų vyrija, kituose skyriuose- mūriniai pastatai, kai kurie net su grotomis, aukštas, vielom užnarpliotas pasivaikščiojimų voljeras – čia iš proto tyliai ėjo būsimieji savižudžiai, gražūs depresijos apimti jaunikaičiai, nevykėliai studentai, nutarę verčiau pagulėti kvailyne, negu eiti į kariuomenę…“ „Antrasis skyrius buvo konclageris , kurio administracija ir personalas „geriantį gyvulį“ vėl bandydavo paversti žmogumi.“ (įtaigos būdu: plūsdavo degtinę, po to pildavo į burną, laistė ant akių, veido.) „…Bet tik retas kuris, paveiktas įtaigos ar ant lūpos užtiškusios degtinės , susivemdavo. Vėmikai čia būdavo visokeriopai skatinami ir keliami pavyzdžiu nevemiantiems.“ Naktimis skaitydavo, užsirašinėdavo įspūdžius, sudarinėjo aiškinmąjį slengo žodyną, dažniausiai rašydavo laiškus Tūlai (tik jų jau nebeišsiųsdavo) . Iš psichiatrinės ligoninės pirmą kartą lėkė (šikšnosparniu) pas Tūlą: „ Nieko nenorėjau tau nei pasakyti, nei priminti, nei paaiškinti. Tik troškau tave pamatyti ir bent nematomas pabūti šalia, o ką?“ Valkata: „Daugeliui atrodo priešingai – esu žalingas, naikintojas, privaląs kelti piliečių nepakantumą…“. Penktą dieną išleido į miestą pasivaikščioti. Prospekto gale susitiko Tūlą, ji iškart jo nepažino; „Ji ėjo viena - ką tik ištrauktas iš vandens skenduolis. Sveikas, sveikas , sukrutino patinusias lūpas, sveikas, einam kur nors? Bet į parankę neįsikibo. Vienintelis pasikeitimas ? Ne.“ Sėdi kavinukėje, kalba mažai, kalbos nykios. Jis laiko Tūlos ranką, geria vermutą. Vėlinių laikas – daug chrizantemų: „Nykus vakaras su mylimu žmogum ir graudulį kurstantis vermutas. Prietema, chrizantemos už lango, už lango kvėpuoja tik artėjančios Vėlinės… „Paimk mano ranką, paimk. Imu ranką…“ „ Gal aš tave aplankysiu, sako Tūla nudūrus akis į sukeldėjusį šaligatvį, pirštine glosto mano senąjį puspaltį ir taip greit nueina, kad nespėju nė paklaust: kada gi? pabuvau kelias valandas drauge – ir laimingas!“ „Visą savaitę laukiau pasirodant Tūlos – ji neatėjo.“. Pažįstamas gydytojas išleidžia jį savaitei, o po savaitės liepia jam vėl ateiti. Išėjęs iš Antrojo skyriaus pamatė atskubančią Tūlą. Ji ėjo į raštinę. Šūktelėjo – sustojo. „Atrodė gerokai suirzusi… jai prireikę tokio popiergalio ligoninės raštinėje – jei nori, luktelėk. Jei nori, dar kartą pabrėžė….“ Po šitiekos metų jis sužinojo, kad motina planavo ją paguldyti į ligoninę pas lengvus pamišėlius, bet sužinojusi, kad jis čia, atsisakė savo plano. Po ligoninės tėvai ją išsiveš į Pagudę, gamtos prieglobstį, kur išvyksta visa šeima gyventi. Tūla atvykusi su mama. Mama jos laukia. Jie eina rūkyti į remontuojamus kotedžus, kur ant sienos „kažkodėl vokiškai parašyta: „Wir sind ein okkupiertes Land!“. Ką gi, bent čia…“ „Apkabinau tave per pečius, tu nė nekrustelėjai.“ „Nieko nebūtų mums išėję, vis tiek nebūtų! - sušukai staiga taip piktai… „Kas nebūtų išėję? – norėjau paklausti - , kas turėjo išeiti? (ji nusišluostė ašarą, jis nė nenutuokė, kas jai gresia). Išsiskyrė. Kai dar kartą pasimatys, tai bus paskutinis kartas. Po savaitės jis pakliuvo į Girtuoklių kalėjimą (Lečebno trudovoj profilaktorium – LTP). „Spindinčią panoramą aptikau, suprantama, ne iškart, kur ten, gal po gero pusmečio, kai spėjau kiek atsikvošėti, apsitrinti, susitaikyti su rutina, smarve, konvejeriu, nuolatiniais žeminimais, atvira panieka.“ Panorama: pakėliau užuolaidą ir apstulbau: nutviekstas auksu spindėjo jau pumpuruojantis Vilnius: parėmiau smakrą ir įsikibau akimis į taip naujai sušvitusius bokštus, kaminus, vėtrunges. „Vimdydavo, tik žiauresniu, priverstiniu būdu, pasitelkę apomorfino injekcijas, o vėliau, kančioms einant į pabaigą, versdvo ryti kokčius baltus miltelius, kurie dar ir šiandien, ko gero, atsirūgsta mano kepenims.“ „mes buvom priversti gyventi blaiviai, o jie ( prižiūrėtojai) pylė į lempą kone kasdien.“ „sugavę jie dažnai be jokio gailesčio sumaldavo visiškai nesipriešinantį pusgirtį bėglį“. Jis dirba bibliotekininku. Turėjo spintelę su menkučiu užraktu, kurį nuolat prižiūrėtojai išlauždavo ir tikrindavo. Kalėjimo vadovybė imdavo iš lagerio mūrininkus, stalius, betonuotojus ir aplink sostinę statėsi sau namus kolektyviniuose soduose. Ten girtuokliai gyvendavo kone visą vasarą, valgydavo ir gerdavo… Kalėjime : „Čionykštis „bon ton“ reikalavo iš akiniuotų išminčių tyčiotis viešai ir neviešai, traukti per dantį, o prireikus užvožti per sprandą.. tokiems visuomet tekdavo juodžiausias darbas, prasčiausias gultas…“. Rašo Tūlai laiškus. „Baigdamas aš nepamiršau parašyti: tavo atsakymo aš nė nelaukiu, žinau, kad juk, kad nerašysi, leisk bent man tau rašyti, patikėk, man tai bus didelė paspirtis . Ar galima dar aiškiau maldauti atsakymo? Turbūt ne. “ Po ilgo laukimo gavo iš Tūlos pirmąjį laišką, trys sakiniai: „Laišką gavau. Atsiųsk man tą eilėraštį – „…kai lunatikus iš Tūlos mėlynom karietom veš…“ Būk sveikas! Tūla. Rašydavo kasdien jai laiškus. Tik vieną kartą gale parašė: - tebemyliu tave. Antrasis laiškas, gale klausimas: „Tai ką man daryti? Kodėt tu t e n?“ Priešpaskutinis laiškelis: „Prašau man nerašyti.“ (jis iškart parašė) Paskutinis Tūlos laiškas: grąžino jai nusiųstą nuotrauką su panoraminiu vaizdu, ji atsiuntė koliažą: bažnyčia, jaunavedžių pora, veidai atgrasūs. „Šis koliažas rasi turėjo man pranešti – palik mane vieną kartą ramybėje!“. Lageryje laiškus reikėjo mesti į laiškų dėžę prie vartų, juos tikrindavo cenzorius. Jis Tūlai laiškus nešdavo į miestą (kaip bibliotekininkas eidavo spaudos užsakyti ar kt.) Grįžtančius iš miesto apžiūri, ir klyną apčiupinėja. „Vivere pericolosamente!” –Andropovo laikais šis posakis tiko galybei įvairiausio plauko žmonių. Nuo geležinkelios sargo iki mafijos tūzo. Nuo stoties kišenvagio iki tankerio kapitono.“. Laišką išmeta ties Aušros Vartais ir užsuka į Parodų rūmų kavinukę, kur pirmąkart išvydo Tūlą. Susitinka žmonos meilužį Būką ir tas pasiūko konjako. „Kas mane sugundė, kas kyštelėjo koją? Niekas. Užsiverčiau iki dugno…“ Būkas: „Girtuoklis ištikimas sau!” Galėjo dar pridurti: „Kovoje su savimi sąjungininkų niekad neturėsi!” Grįžusį įmeta „ į dvokią kamerą – nakonec i etot… bannyj inteligent nadralsia! Tiu tiū, Vorkutiū!” Išmeta iš bibliotekos ir jis vėl sėda prie konvejerio. Išleidžiant iš kalėjimo kasininkė jam skaičiuoja pinigus. „O manyje tūnantis velnias irgi skaičiasvo: butelis, butelis, dar vienas butelis…“ X Kelionė į Krymą. Dar kalėjime per radiją išgirdo: į Vilnių atvažiuoja Marino Pečiul gobelenai. Ji sena pažįstama, prieš 15 metų. Parašo jai laišką, gauna atsakymą, važiuoja į Minską pas ją. Ji luoša – graži, bet su kupra, augina aštuonmetį Maksimą. Marina rašo, kad jai jis tinka net būdamas tokios įstaigos kaliniu.. Važiuoja pas Marinos gimines į Simferopolį, į Krymą. „Marina ramiausiai užsiminė, jog ji jau kalbėjusi dėl naktinio sargo vietos man, Minske, suprantama, aš nutylėjau, bet mano vidus sukilo piestu: tai jau ne! Nesargausiu aš Minske!”. „Ir ji ėmė garsisi mąstyti: viską iškęsianti, kad tik aš negerčiau! Oho, išdidžiai kalbėjo ji, už jos gobelenus siūlo gražų pinigą, taigi mums visko pakaksią, tik… tai ji mano, kad aš jau toks nevykėlis, toks griuvena, kad sutiksiu su bet kuo, ką tik ji pasiūlys, ir visa tai priimsiu kaip išganymą, likimo dovaną!“ Marina užtiko jį su gražuole Maryš… niekam neišdavė, tik pasakė: „durak ty durak“. Išvyksta iš Simferopolio vienas. Stabdo mašinas. Krovininė mašina sustoja – į Vilnių, bet be pinigų neveža. Po to pravažiuodamas su kita mašina, matys, kad ta krovininė pakely apsivertusi. Važiavo be bilieto traukiniu, išlaipino. Paleido milicijos skyriuje, nes to milicininko žmona – lietuvė. Ir dar davė 10 rublių. Po to pavežė kariškis. Prie Kijevo jie lenkė karinių sunkvežimių koloną, vairuotojas išreiškė pasidžiavimą Krasnaja armija. Pradėjo kalbėti, kad lietuviai būtų išmirę jei ne rusų armija. Jis tylėjo, nes jam reikėjo parvažiuoti. Bet kai kariškis primygęs klausė, ko tie lietuviai nepatenkinti, ko jie dar nori. „Laisvės! – neatsargiai atsidusau , ir jis užkaito, pristabdė mašiną, pravėrė dureles ir taip stumtelėjo, išlėkiau lauk. Svoloč!- iš paskos išskrido ir mano krepšys. „Galėjo nušauti, pagalvojau…”. „prisiekiau sau – grįžęs žūtbūt susirasiu tave, pamatysiu bent iš tolo, pamosiu, kad atpažintum, ir viskas.“. Grįžęs iš Krymo gavo sargo vietą gamyklos poilsio namuose: kambarėlis su radijo tašku. Visai žiemai, iki gegužės. 80 rublių per mėnesį. „Ten žiemojau vis apie tave pagalvodamas, Tūla. įsidėmėjau vieną zylutę, vadinau ją Tūla” XI Valkata: „Tai ne sapnas. Kad kruvinas, sumuštas, zvimbiančia galva paryčiu pramerki užtinusią akį Drugelių kapinėse… ne sapnas? Ne! Antai pilkuoja Laidojimo rūmai, juk ten šliauži? Šliaužk, šliaužk, žalias šūde!“ (jį priima ir į karstą ilsėtis paguldo pažįstamas, kuris užrašinėja ant juostų, atneša degtinės, nes šis tirta visas, gydo…). „Wir sind ein okkupiertes Land“, – už tokius žodžius amžina lova beprotnamyje. Susitikimas su Tūla po septynerių metų. Užeina į kavinukę. „Viskas aplinkui pranyksta, ištirpsta ore, nes antai šlapiu žvyrtakiu, nešdamasi rankoje basutes, per balas atbrenda Tūla! Viešpatie, ji, ji! Tūla, kurios niekad taip ir nepamiršau…“ „ Stojuosi iš savo tamsaus kampo ir vėl sėduosi… Nieko ji nemato, eina tiesiai į mano kampą, sėdasi atatupsta ir ūmai grįžteli tarsi apimta siaubo: tu? Tuuuuuu?!!” „Miegojęs karste, miegojęs šalia naktį mirusio valkatos šiluminėje trasoje, išsiterliojęs svetimu krauju gatvės pjautynėse, stačiom akim žvelgęs į gerą bičiulį, pasikorusiį klūpom ant beržo gumbo, girtą, žinoma…“. „Tu palauk, droviai kikena ji, aš tuoj… Ji paima mano ranką, paskui kitą…“ „Ji pati praneša : tik vienai dienai čia, trumpam… tai ką man sakyti?“ „Niekur aš nevažiuoju, staiga sako, niekur… tik tu nieko neklausinėk, būk geras. Ničnieko. Eime?“ „Apkabinau Tūlą, ji glustelėjo greit, visu kūnu… Suėmiau jos trumpalaukę galvutę delnais, priglaudžiau: sava, sava. Žygiavom per miestą, čia susikibę, čia vėl pasileisdami, tarsi pirmukart susitikę, nors abu žinojom – tik šis vakaras.“ Plaukia garlaiviu „Taškentas“ į užmiestį ir atgal. Prisipirkę vyno. „pabučiuok mane. Dabar? Dabar. Ir garlaivy. Lipant ir išlipant.“. Tūla pasakoja plaukiant garlaiviu: „Na, supranti… jie nori mane žūtbūt ištekinti! Už žalčio, žinoma? O, kad už žalčio!.. Kviečia, užsakinėja, išrašo pagal katalogą man jaunikius, tu pamatytum kokie…“ „Padėjau galvą į jos sterblę – jutau, kaip kilojasi pilvas, jutau ant pakaušio uždėtas jos rankas. Jos rankos ant mano pakaušio… Pradėjo mausti po duobute. Juk žmogėdros ir valkatos sentimentalūs? O dar vynas…“ Iš garlaivio leidžiasi į miestą, užeina į kavinę“Yuppi Du“… po to eina į Malūnų gatvę, kur ji gyveno. Išsigąsta mėlyno džipo.. Pamato, kaip senas girtas profesorius raudonais dažais ant patrankos rašo: GORBIS BY… Geria su profesorium prie Vilnelės, ant suolelio po ąžuolu. XII Mylisi varnalėšų lauke, purvynas… „Tūla, mano teisingoji, kantrioji Tūla! Ko tu dejuoji? Tu verki? Tūla? Tavo veidas žemėtas. Mylimoji, dumblinas jau, pirštais, kurie sulindę į šitą tyrę, kuriais bandai į kažką remtis atsispirti, klimpsta vis giliau ir giliau…“ „…smeik mane, kad nepasiryžau tavęs išvogti, surišti ir išsivežti į savo dykumas, paversti verge, tokia pat valkata kaip aš, kad galiausiai nesumokėjau už tave keturiasdešimt avių ir kuprių, kaip priimta jūsų pasipūtusiam Antrajam mieste… užmušk mane už tai, kad esu girtas, kad tik vynas teka, sunkiasi pro atsivėrusias poras, net nebe kraujas, smok ir nudėk!..“ XIII Daugiau Tūlos nematė. Po „varnalėšų nakties“ buvo praėję gal 3-5 metai. Iš vieno santechniko (Tūlos giminaičio) sužinojo: Tūla sudegė pirtyje. „Visi mat išsigelbėjo, o ji suspragėjo kaip pušinė pliauska.“ „Žinai, kaip būna, kai penki vyrai ir viena moteris atsiduria miške… taigi… Bet jokių skandalų niekas nekėlė . Tyliai ramiai palaidojo.“ Važiuoja į Tūlos miestelį, susiranda jos draugę Jutoką Japaką (Jutą, pusiau kazachę). Jai Tūla buvo pasakojusi apie savo meilę, apie jį. Iš jos sužino, kad Tūlą užkasė miške, netoli pirtelės, šalia tik akmuo, pelenus sudėjo į skardinę. Juta parodė tą vietą. XIV Praėjus metams po apsilankymo pas Jutą, leidžiasi ieškoti Tūlos kapo. Vis galvoja apie Tūlą, jos mirtį, mano, kad ją nužudė, o sudegino jau negyvą. „Atsikasiu tave ir išsivešiu iš šitų miškų – o juk manei, kad pamiršau, išdaviau, palaidojau?… ne, Tu vis dar mano, o dabar jau suvisam būsi mano, bent dabar, kai esi niekam nereikalinga, palikta viduryj miškų.“ „…sauja pelenų… gruzdėsių… angliukų. Tūla! Neprapilt pro šalį nė kruopelės tavęs!” Drėgna tu, Tūla, jaučiu, kad drėgna… gerai. Balkšvas kauliukas… ir jį į krepšelį, ir jį! Štai šitaip. Viskas, dabar jau viskas.“ Tą naktį, kai jis ėjo per mišką su Tūlos pelenais maišiukuose, čia, pasirodo, buvo ne pratybos, o miške medžiojo du draugai: Gynybos ministras ir NKVD šefas. Du šimtai treniruotų varovų. Viskas miškas apsuptas, postai keliuose. Šaudė kaip per manevrus. „Ką tu čia veiki naktį? – klausia. – Sliekus kasei? „Ne, - sakau. – Geležies rūdą. Ji čia visai negiliai“. Kapitonas kvatoja.“ Kapitonas liepia vyrams nuvežti jį į stotį: „Kad tavęs čia nė kvapo neliktų, supranti? Nes tokią rūdą, tokį šūdą iš tavęs išvirsiu… gaila… nėr kada.“ XV Po kelerių metų atneša Tūlos palaikus į namą su apside. Sutaręs su Antonijum Kurečka, nupirko užkandos ir degtinės. Name restauracijos darbai. Čia bus dirbtuvės studentams. Jis prikrečia cemento, įspaudžia urną, uždeda juodą plokštę. Palaidoja toje vietoje, kur jie praleido pirmąją savo savaitę… Kurečka skaito laikrašį, kol jis laidoja Tūlą – lakraštyje juodu rėmeliu apvesta Černenkos galva. „ Ir ūmai išgirdau: kažkas praskrido sparnais paliesdamas mane, praskrido ir palietė mano sukaitusią kaktą, aiškiai pajutau sparno brūkštelėjimą.“ Gal kokia iškrova? ir vėl šviesu. Jam einant betoniu tilteliu virš galvos šmėstelėjo šikšnosparnis. Pasakotojas, jo pozicija. Romane aprašomas bohemiškas klajokliškas bevardžio herojaus gyvenimas vėlyvojo sovietmečio Vilniuje. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, savo pasakojimą herojus vadina „užrašais“, tačiau pastarųjų stilistika artima gyvam kalbėjimui. Pasakojimo struktūros centre yra meilės istorija, kuri dėstoma daugmaž chronologiškai, nors pasakojimas nesilaiko nuoseklios linijos, dažnai „šokinėja“ nuo pasakojimo apie vieną personažą prie kito, nuo praeities į ateitį ir atgal į dabartį, arba yra pertraukiamas lyrinio herojaus dialogo su įsivaizduojamu adresatu – Tūla. Tūlos „aš“ – literatūrinių aspiracijų turintis, romantiškos prigimties vyras, kuris neišsitenka sistemoje, reikalaujančioje paklusnumo ir veidmainystės. Tačiau herojus taip pat neturi vilties, kad sistema pasikeis, nei plano, kaip iš jos ištrūkti, todėl pasitraukia į viešojo gyvenimo paraštę (dėl šitokio menininkų, intelektualų pasirinkimo Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinio bloko šalyse jie vadinti „kiemsargių ir naktinių sargų karta“). Versdamasis padieniais darbais, neretai tiesiog pažįstamų sušelpiamas, susidėdamas su įvairiausiomis kompanijomis ir įsipainiodamas į erotines aferas, nuolat ieškodamas, kur pernakvoti. Tūlos valkata gyvena rizikingą, bet nuotykingą gyvenimą. Jo namais tampa įsimenamai pavaizduotas Vilnius: gatvės, parkai ir kavinės, pažįstamų nuomojami butai ir palėpės, visas Senamiestis ir Užupis. Šitokį gyvenimą ištverti kažin ar būtų įmanoma, jei ne girtuoklystė, savo ruožtu prisidėjusi prie herojaus tapimo valkata. Sovietų laikais gėrimas buvo ne tik atsipalaidavimo forma, bet ir visuomenėje paplitęs būdas užmiršti gyvenimo absurdą ar apskritai nedalyvauti „socializmo statyboje“. Tūlos protagonistas suvokia, kad alkoholio teikiamas išsilaisvinimas yra iliuzinis, bet gaivališkas jo temperamentas, aplinkybės, įpročio galia neleidžia ištrūkti iš to tamsaus rato. Kad jis, skirtingai nuo ne vieno bendrakeleivio, visai nepražūsta, lemia didžioji jo meilė Tūla, kuri „privertė mane atsispirti kojom nuo dumblino dugno, pasipurtyti ir bent apsidairyti aplinkui“. Kartu jie būna tik savaitę, nes trapi, meniško būdo mergina, kaip ir herojus nepritampanti prie sistemos, negali pasipriešinti brutalioms jėgoms. Tačiau jų meilės istorija, išskleista psichologiniais niuansais, subtilia erotika, ilgesio ir prisiminimų šuorais tęsiasi dar septynerius metus iki pat tragiškos pabaigos. J. Kunčino vaizduojamas personažas nėra visiškas valkata – jis dar visada išlaiko trūkinėjančius, bet iki galo nenutrūkstančius saitus su socialine aplinka, su tvarkinguoju pasauliu – su tais žmonėm, kurie turi pagrindą po kojomis ir kurie daugiau ar mažiau pripažindami jo socialines teises, jam neretai padeda – gelbsti iš sunkių situacijų, nors kartais ir nusigręžia. Pagrindinio veikėjo jausmai ieško gražesnės, šiltesnės ir jaukesnės erdvės, kurios realiame gyvenime nėra. Būtent istorinės aplinkybės ir kūrėjo jaučiama disharmonija lemia kūrinio fantastiškumą. Pasakotojui vaizduotė, menama reinkarnacija atstoja trokštamą realybę, pasąmonė patenkina sąmonę. Postmodernizmo, magiškojo realizmo ir J. Kunčino „Tūlą“ vienija veikėjų reakcija į realybę – veikėjai mato dabarties trūkumus. Romano „Tūla“ veikėjas nuo postmodernizmo ir magiškojo realizmo atstovų skiriasi tuo, kad suvokęs tikrovės absurdiškumą iš jos nesijuokia, bet bėga į pasąmonės pasaulį ir taip įrodo, kad yra silpnas, bijo gyvenimo ir nesugeba adekvačiai analizuoti ir priimti tikrovės. „Tūlos“ veikėjas yra neatsiejamas nuo savo gyvenimo meto ir asmeninę patirtį pateikia kūrinyje. XX amžiaus kūrėjas yra sukrėstas karo, trėmimų, praradęs tikėjimą Dievu ir savimi. Pagrindinis veikėjas nesijaučia pakankamai stiprus, kad gebėtų būti savo gyvenimo šeimininku. Trokšta, kad kas nors viską nuspręstų, padarytų už jį. Bėgdamas į pasąmonės erdvę jaučiasi saugus, nes nereikia mąstyti ir spręsti gyvenimo problemų. Veiksmo erdvė, laikas. Tūloje itin nuosekliai remiamasi miesto topografija – minimi ir aprašomi infrastruktūros, kultūros objektai, privačios erdvės. Svarbiausios pasakojimo teritorijos yra Užupis ir Senamiestis. Į Jeruzalės mikrorajoną herojus patenka atsitiktinai, Antakalnyje aplanko netikėtai sutiktą bičiulį ir buvusią žmoną. Atsitiktinumo dėka, lydėdamas girtą estę, atsiranda ir Markučiuose. Romaninio Vilniaus riba eina per Jeruzalę, Minsko plentą, Filaretų gatvės galą bei aspirantų bendrabutį Gedimino prospekto gale. Tūloje nemažai topografinių objektų, atliekančių „atsitiktinės vietos“ funkciją, kuri konkretizuoja herojaus buvimo vietą, bet neturi ypatingos simbolinės prasmės. Tai yra skiriamasis Kunčino Vilniaus bruožas, jeigu jį lyginsime su Gavelio Vilniumi. Tarkim, eidamas Užupiu žemyn pas Tūlą, herojus konkretizuoja savo judėjimo kryptį, patikslindamas, jog eina pro „šunturgį, vaistinę, žuvies ir batų krautuves“. Kita vertus, kad ir atsitiktiniai, šių objektų seka atkuria savotišką Užupio aurą, kai kurie jų yra išlikę iki šiol. Ypatingą reikšmę pasakojimui turi tiltai per Vilnelę, jungiantys Užupį su „žemynu“. Romane privilegijuojamos marginalinės miesto infrastruktūros vietos: kapinės, beprotnamis, kalėjimas. Į Bernardinų kapines herojai eina pasivaikščioti. Kaip šikšnosparnis skrisdamas pas Tūlą, pasakotojas mini Drugelių kapines, apskritai, daugiau literatūrinę, nei realią Vilniaus vietą, sutinkamą taip pat Jurgos Ivanauskaitės kūryboje. Psichiatrinėje ligoninėje ir jos aplinkiniuose miškuose herojus jaučiasi “kaip namie”. Net kalėjimu tapęs vienuolynas tampa jo laikinais namais. Ypač mėgiamos pasakotojo vietos yra kavinės ir restoranai: „Alumnato kiemas“, „Bačka“, „Rotonda“, „Neringa“, „Daina“, „Parodų rūmų kavinukė“. Bohemiškas Vilnius sudaro priešpriešą valdžios institucijoms, kurios romane funkcionuoja kaip atsitiktinės, – „saugumiečių namai“ Užupyje bei Vidaus reikalų ministerija prie Katedros aikštės. Svarbus vaidmuo Tūloje tenka gamtos objektams: Neriai, Vilnelei, Bekešo kalnui, Olandų gatvės miškams. Vilnelė yra natūrali geografinė riba, atskirianti Užupį nuo miesto ir sustiprindama jo atskirumo ir savitumo požymį. Vilnelė turi ir simbolinę funkciją – herojus ketina išmaudyti Tūlą jos vandenyse, kad ji taptų švari. Neris siejama su mirtimi: keltininkas pavadinamas Charonu, keliančiu mirusiųjų sielas per Stikso upę. Vakaro žaros aprašymas virš Bekešo kalno simbolizuoja gresiančią nelaimę ir tragišką meilės atomazgą. Markučių, Belmonto, Šeškinės kalvų miškai yra panoramų, matomų iš įvairių Vilniaus taškų, dalis. Miškai – tradicinis Vilniaus poetikos elementas. Kitas tradicinis Vilniaus poetikos elementas, plačiai naudojamas Kunčino tekste, yra bažnyčios. Kaip pažymi Violeta Davoliūtė, jos yra susijusios su vertikaliu erdvės poetikos elementu ir su pačia Tūla, priverčia herojų pakelti akis ir matyti “aukštesnes vertybes“. Ne mažiau svarbios Kunčino Vilniaus poetikai yra ir panoramos. Romane jų yra kelios. Reikšmingiausios atsiveria pasakotojui pro Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kupolo ovalinius langus. Miesto panoramų grožis susijęs su subjekto laisvės problematika. Romane detaliai apršyti keturi maršrutai, kurie susiję su Tūla, ir veda į Užupį, taip dar labiau pabrėžiant jo išskirtinę reikšmę romano geografijoje. Vienas maršrutas aprašo pasakotojo kelią iš beprotnamio Vasaros gatvėje iki Tūlos namų per Olandų, Filaretų, Polocko gatves. Antras maršrutas prasideda „Ryto“ gastronome, atveda iki „Parodų rūmų“ kavinukės, kur pasakotojas pirmą kartą pamato Tūlą, ir toliau tęsiasi per Rotušės aikštę, žemyn Dižiąja gatve, Biliūno gatve (dabartine Šv. Mykolo g.) iki Tūlos namų Užupyje. Trečias maršrutas prasideda Olandų laidojimo rūmuose, užsuka į Jeruzalę, grįžta prie „Ryto“ parduotuvės, tęsiasi palei upę iki „Rotondos“ kavinės Pilies kalno papėdėje, kur sutinka Tūlą. Šis maršrutas susijungia su ketvirtuoju, kuriuo herojai plaukia garlaiviu iki Valakampių paplūdimio, po to atgal iki prieplaukos prie Mokslų Akademijos bibliotekos, eina per Katedros aikštę, Šiltadaržių gatvę iki Bernardinų bažnyčios ir nuveda į Užupį ant Vilnelės kranto. Kitos romano erdvės Romano veiksmas Lietuvoje rutuliojamas ne tik Vilniuje, bet ir Antrajame mieste (Kaune), Klaipėdoje bei Pagudėje. Į Klaipėdą herojus važiuoja, kad „kuo toliau nuo Antrojo miesto“ (89), ir ten apsistoja pas savo draugę. Ypatingo prasminio svorio šis miestas neturi. Detaliau vaizduojamas Kaunas: „Kad ir nemėgau jo – gero tono požymis net išsičiustijusių protmaišių terpėje – turėjau čia galybę pažįstamų, netgi bičiulių“; „Palydėjau tave iki funikulieriaus, pasikėlėm drauge. […]. Atsisukau į slėnyje dunksantį padrėkusį Antrąjį miestą, nusileidau tuo pačiu funikulieriumi žemyn ir čia pat pasipainiojusioje kavinukėje susiverčiau į šaltus vidurius stiklinę pigios skaidriosios. […] Tada […] nuvažiavau į Šančius, susiradau savo mielą bičiulį […]. […] užsukau netgi į muziejų ir parodą, išpūtęs akis stebėjau, kaip minia gruzinų, suklupus ir ašarodama, klausosi varpais skambinamos „Suliko“ – Antrajame mieste visuomet galėdavai išvysti tai, ko nepamatysi niekur kitur! […] mindamas Centrinio pašto linkui […] kaktomuša susidūriau su tokia Erna[…]“. Už Lietuvos ribų romano veiksmas rutuliojasi Baltarusijoje ir Ukrainoje. Herojus nukeliauja į Krymą, lankosi Feodosijoje ir greta jos esančioje Abrikosovkoje. Atgal į Lietuvą herojus grįžta per Simferopolį, Dnepropetrovską, Zaporožę, Smelą, Kijevą. Pasakotojas pabrėžia pastarųjų miestų dydį, svetimumą žmogui, vadina juos monstrais. „Tikriausiai nieko nėra siaubingesnio už milijoninius miestus šiltuose kraštuose. […] ten milijoninius miestus reikėtų tiesiog uždaryti, žmones evakuoti į kokias stanicas […]. Ne, sunku net įsivaizduoti ką nors nykesnio už milijoninį miestą – nususintą šutros, apneštą dulkėm, alkaną, piktą, atžarų keleiviui! Gal kam nors čia ir gera gyventi, bet netgi Dnepro platybė man pasirodė klaiki – jo pakrantėse – lagūnose ir limanuose […] – ant surūdijusių polių saulėje kaito dar baisiau surūdijusios vaiduokliškos skardinės būdos – […]. Neužmatoma galybė tų pašiūrių, jos atrodė panašios į apleistas kapines ant vandens, į mirusiųjų miestą – niūrų nepaisant žilpinančios saulės…“. Šitie miestai-monstrai yra geografinė opozicija jaukiam mažam Vilniui, kuriam būdingos kreivos, netikėtos linijos, vaizdingi kontrastai, gamtos ir civilizacijos dermė. Ukrainoje netgi gamta (Dnepras) yra slogi, priešiška žmogui. Ukrainos miestų „industrinis“ monstriškumas yra kur kas svarbesnė priešprieša “pastoraliniam” Vilniui, nei pastarojo opozicija Kaunui. Tekste yra minima Černigovo stotis, kuri herojaus apmąstymuose tampa sovietinės imperijos galios viena apraiškų: „Visos tos stotys – puikiausia natūra siabo filmams. Iš lauko bonios – vien Černigovo vokzalas ko vertas! – viduje vis tie patys muromecai, šiškinai bei surikovai…o ką jau kalbėti apie keleivius! Visos stotys buvo gerte persigėrusios mastika ir šlapimu – kvapai kiaurai persmelkę mūrus, betoną, net granitą ir metalą… iš tolo atpažįstamas imperinės didybės kvapas … ot Moskvy, do samych, do okrain… Nuo Pacifiko iki užgrobto Kenigsbergo…“. Vilnius, kurį vaizduoja Kunčinas Tūloje, neturi „imperinio“ atspalvio, dėl ko herojus, nepaisant jo marginalinės padėties, o galbūt dėl jos, jaučiasi jame ganėtinai laisvas, vis pabėgdamas nuo „socialistinės statybos“. Veikėjų analizė, jų paveikslai (veikėjų tarpusavio santykiai, elgesio motyvai). Dauguma Tūlos personažų, kaip ir pagrindinis herojus, yra bohemos atstovai, kurių neatsiejamą spalvingos kasdienybės dalį sudaro benamystė, alkoholis, intensyvus emocinis gyvenimas. Jų sutinkami epizodiniai veikėjai kuria egzotiško Vilniaus vaizdą: Aurelita Bonapartovna yra kaukių dirbėja (pasakotojas jaučiasi esąs „žaislas jos rankose“), „pasiutusi senė“ pani Daševska nuomoja jam kambarį Daševskių „urve“. Tokie yra ir menininkas litografas Herbertas Šteinas; pasakotojo bičiulis Užupio grafikas Valentinas; garsenybė Romanas Būkas, „seniai nebepajėgiantis tapyti peizažo ir aktų genijus“; girtuoklė estė Kaira Primea; atsitiktinis sugėrovas kavinukėje virš „Ryto“ gastronomo De Golis; dvi nuomininkės tapytojos Jolanta ir Dovilė, „kaip viesulai“, kurių lovoje atsiduria herojus; pasakotojo studijų bičiulė girtuoklė Erna, gyvenanti „Antrajame mieste“ (Kaune); Rododendra iš „Trečiojo miesto“, kuriai „masiniai renginiai buvo […] pats gyvenimas: kavinės, skverai, parkai, paplūdimiai, autostrados ir sueigos tarpuvartėse“ ; Užupio ekshibicionistas, rašantis politinius provokacinius lozungus ant sienos; ir kiti personažai. Pats herojus ir Tūla atitinka šią aplinką. Kritikai minėjo, kad priešingai nei kiti personažai, Tūla vaizduojama gan schematiškai, jos charakteris nėra aiškiai apibrėžtas. Pasakotojas, palaikydamas Tūlos nerealumo ir neišbaigtumo įspūdį, karts nuo karto klausia, ar nebus jis jos išsigalvojęs. Problemos. Ką žmogui suteikia meilė? Kodėl tikrovėje sunku išsaugoti tikrą meilę? Koks mąstančio, kūrybingo žmogaus santykis su sovietiniu režimu? Koks žmogaus ryšys su gyvenamąja vieta? Kūrinio idėjos, pagrindinė mintis. Pagrindinė romano mintis — meilė nenugalima jėga, ji keičia žmonių likimus ir palieka pėdsaką. O kaip reikia išlikti žmogumi sovietmečio sąlygomis? Tematika – meilė, sovietmečio realybė, menininkų pasaulis, miestas (Vilnius, Užupis). Citatos. „Kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara raudoniau nutvieskia aukštas, jau ir taip raudonas, Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė, o aršiausiai čia, ties Bernardinais, kai reti praeiviai, išvydę sunkų lietaus debesį, […] baugiai gręžiodamiesi skuba į savo miestietiškus urvus, kai debesis kybo jau visai arti – viršum Bekešo ir Panoniečio kalno, virš tamsiai raudonos skardžio atodangos, – kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais – tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą, – nereikalingą net šitai liūčiai pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris jau sustojo virš pilkšvo Bekešo bokštelio, kas, na sakyk, kas?“ (5). „Kalbėk man, Tūla, pasakok ir primink, kuždėk, kai aš ateinu vidurnaktį, patikliai amsint senamisesčio šunims, kai kertu vaiduoklišką Olandų gatvės magistralę ir pro drėgnus Filaretų gatvelės kiemelius it šmėkla išnyru Polocko tiesėje ties Bernardinų kapinėmis, – visas šis nejaukus pasaulėlis siejasi tik su tavim, Tūla, ir Bernardinais, nors jų seniausiai nebėr… kas sakė, kad nebėr? Savo pėdomis patižusiame sniege tarsi braižydamas šio kvartalo topografinį žemėlapį, pro šunturgį, vaistinę, žuvies ir batų krautuves leidžiuosi pas tave […] ir išnyru ant ledinio Vilnelės kranto, o visa senoji miesto dalis, mėnulio nutvieksta, iš tikrųjų panaši į seną miesto planą, kruopščiai nubraižytą ir nuspalvintą kažkokios aukštesnės esybės...“ „Anuo metu Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių – dengto, modernaus, vedančio į buvusio Tūlos instituto duris, ir funkcionalaus betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu. Ir į savo nuomojamą būstą, ir į parūkavusį miestą Tūla vaikštinėdavo pastaruoju […]. Ir aš į tamsias Užupio įsčias traukdavau tik betoniniu“. „Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus – žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių – valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą […] man užkaista sprandas, ima svaigti galva – ne, ne jokios prošvaistės! Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man“. „Kurių galų aš vėl atsibasčiau į Užupį, kurį tam tikra prasme galėčiau paveldėti? Kad rasčiau įvairiausių dingsčių pateisinti klaidžiojimus po kiemus, kapines, šlaitus, pusrūsius ir užkaborius? Gal čia iš tikrųjų slypi manojo dvasinio paveldo dalis?“. „Tikriausiai mūsų kūnų bakterijos jau priprato vienos prie kitų, susimaišė ir nebekovojo tarpusavy, susimaišė mūsų seilės ir limfų skystis — jos ašara virsdavo traiškana mano akies kamputyje, o gal atvirkščiai? Prieš mirdama virtuvėje draskėsi Karmen — Tūla keliskart tyliai suaikčiojo ir suleido nagus man į nugarą... Tada sukuždėjo į pačią ausį, net šiurpas nuėjo: „Maniau... maniau jau, kad man šito nebereik. Maniau!“ Nuobodis negrėsė mūsų pavargusiems kūnams, vitaminų trokštančioms ląstelėms, mūsų akims, ausims ir pirštų galiukams... Betgi reikėjo man ją jaukintis pamažu. reikėjo skirti romantiškus pasimatymus prie Vilnelės rėvos ar kurio nors tiltelio, reikėjo vilkti gėles ir deklamuoti Ovidijų, Katulą ir Radauską! Turėjau žavėtis ja, rūpintis, stulbinti savo sugebėjimais — Tūla buvo verta viso šito. Nieko nedariau — aš pats neturėjau kur gyventi. Juk iš karto viską jai pasakiau, ar tikrai viską? Tą savaitę ji nėjo j darbą — tik paskambindavo kažkam ir neidavo. Nelabai jos ten, matyt, ir pasigesdavo — Tūla nemėgo savo darbo, darbdavių ir kalbų apie tą darbą. Ji dirbo žaislų konstravimo biure — tiek ir težinojau apie jos tarnybą. Nieko ji nepasakojo, bet vis tiek supratau: jei ji išeitų, tie vyrai ir moterys tik lengviau atsidustų...“. „Gal tik po kelerių metų tavo brolis prasitarė, kad nereikėjo man ten važiuoti, sumurmėjo netgi kažkaip kaltai — nereikėjo. Ir aš pats taip maniau. Niekas nebuvo tam pasiruošęs — aš pats mažiausiai. Tavo tėvai, Tūla, nors ir buvo susitaikę su dukters vienišybe, uždarumu, tavo tyliu nenoru gyventi ir netgi tam tikru priešiškumu, vis tiek vis nekantriau laukė tos dienos, kai tu atsiveši ir parodysi jiems dorą vyriškį, mokantį dirbti darbą, be galo rimtai „žiūrintį“ į gyvenimą ir pasiryžusį rūpintis jų dukra, taigi tavimi. Toks aš, aišku, nebuvau. Net iš tolo nebuvau panašus į tokį. O ką jau kalbėt apie biografiją, kurią tokių vizitų metu tikriausiai irgi dera pasipasakot? Niekuo negalėjau pasigirti. Jie laukė vyro mūro, o tu parvežei kažkokį apsiblaususį gyvenimo stebėtoją nutrintu puspalčiu ir ubagiška kepure — teisi kitados buvo mano pusseserė Domicėlė! Tavo tėvo ar motinos vietoje aš pats būčiau tokiam jaunikiui parodęs duris — tai jau prašom!“. „Kaip dažnai mane erzina kalbos ir visokiausi rašymai apie meilę Vilniui, priesaikos iš pasaulio krašto grįžti į šitą amžinąjį miestą – netikiu nei protingais […] išvedžiojimais, nei širdingais dūsavimais, ir, žinoma, esu neteisus – ar man spręsti apie žmonių jausmus mūrui, landšaftui, topografijai, anam slėniui ir šitam gatvės įlinkiui? Bet kam, jeigu ne man? […] Ne, jie visi, tie pareiškėjai, savaip mėgsta miestą, baisisi klaikiais nusikaltimais, purkštauja dėl netvarkos, niršta dėl nepatogumų, tikrai nenorėtų niekur kitur gyventi ir mirti, tik čia. Bet ar myli? Aš nei ką smerkiu, nei gėdiju […]. Mano koziriai irgi gana menki – nežinau, ar galiu mylėti miestą, kuriame patyriau tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių. Užtat pažinau jį tiek, kiek man buvo lemta“. „Kai jiedu [kareivis su moterimi po Bekešo bokšteliu] pradingo, aš stačiom akim žvelgiau į suodžiais apkritusį miestą, aptrauktą tinklais, pristatytą radarų, draudžiamųjų ženklų, užkardų ir visokiausių kliūčių, nualintą liūdno gyvenimo, bet vis tiek besotį, alkaną, godų ir žiaurų miestą, ir jau suvokiau: esu pasmerktas likti čia netgi virtęs šikšnosparniu, kurio arba nekenčia, bijo, arba visai o visai nepažįsta! Pasmerktas gyventi patamsių gyvenimą, nuolatos saugotis ne tik žmonių , bet ir tų pačių šikšnosparnių, tikrųjų“. „Betoninis tiltelis, vienuolynas, vandens apsaugos sargybos būstinė netoli Malūnų gatvės – visas šis kvartaliukas amžinai įsirėžęs ne tik mano atmintyje, bet ir Kamarausko akvarelėse, miesto topografiniuose ir kariniuose planuose, prominentų memuaruose […]“. „Ir šit: dar kartą savo akimis įsitikinau, kad Vilnius, nors ir gerokai nutolęs nuo Baltijos, turi didelį pranašumą ir prieš išdidžias pajūrių sostines, ir prieš gigantiškus, tamsiai pilkus, lygumuose iki begalybės nusidriekusius miestus […]. Reljefas, kartais net stulbinantis aukščių skirtumas tai lemia. Žinoma, teoriškai aš ir anksčiau žinojau, kad per tuopų pūkais nusėtą Liepkalnį išsikapsčius į Minsko plento pradžią, iškart atsiduri aukščiau švento Jono varpinės, o ji, žinia, ne iš žemųjų. Bet tikrai niekad nesitikėjau, kad užsigulus Girtuoklių kalėjimo penktojo aukšto palangę […] man atsivers tikrai nepakartojamas, netikėtas sostinės vaizdas – spindinti panorama iš nelaisvės: sus senamiesčiu pirmajam plane ir smaragdinėm Šeškinės kalvom bene ketvirtajame. Vaizdo platybių netemdė net kaimynystėje esantis Griežtojo kalėjimo kiemas“. „Nekūriau jokių perspektyvinių planų [sėdėdamas kalėjime] net pats sau – kol neišvydau spinduliuojančio miesto lovio su tamsiai raudonais Bernardinais – jie stūksojo kaip stūksoję […]. Tavo namų, Tūla, nesimatė iš ten, ilgoji vienuolyno irgi, – juos užstojo kiti mūrai […]. Tik nujaučiau juos visai netoli liūdint – regėdavau juk storąjį ąžuolą šalia vandenvietės ir dengtojo tiltelio […]“. „Dar vieną panoramą atradau ilgainiui – ji vėrėsi iš galinio koridoriaus lango – melzgani Belmonto miškai su menkom trobelėm pagiry, tolimo Markučių kalvos, o pirmam plane – senas depas su metrinėm raidėm pačiam viršuje: „Slava KPSS! O mano bibliotekos langai žvelgė dar į kitą pusę – į Liepkalnį, į Rasas, į tykias Vitebsko ir Gervėčių gatveles… į kažkur žemai dusliai dunksinčią gelžkelio sankasą – dienąnakt ji dundėjo, irgi keldama ilgesį … kam artimiausios stotelės, kam Tolimųjų Rytų ar Vidurinės Azijos, nelygu svajoklio temperamentas…“. „O gal užrašus apie Tūlą taip užbaigti? …štai aš ir vėlei pro teberestauruojamus Bernardinus, per nukritusius klevų ir tuopų lapus, asfaltu ir klinkeriu nuo Prečistos pusės ateinu prie namo su apsida, atsistoju ant vieno kurio tiltelio […] rūkau ir žvelgiu į drėgnus namus anapus upelės – į ilgąjį vienuolyną, kur gyveno teta Lydija ir pusbroliai amerikiečiai, kur 1945 metų rudenį, vos grįžęs iš sugiruato Reicho, beldėsi mano tėvas, žvelgiu į vos besilaikančius sandėliukus, į vis dar neužraustą duobę su vandentiekio likučiais ir patikiu, kad tikrai esu regimais ir neregimaisryšiais susaistytas ir su anuo krantu, ir su pakibusiu virš Bekešo bokšto debesiu, ir su dar labiau išsikerojusia varnalėšų plantacija. Tas ryšys kinta, o drauge ir glaudėja […]. Žinau, kad dar dažnai čia ateisiu, teks. Nenorom turiu prisipažinti, kad šioje traukoje esama ir šiokios tokios mistikos, ir įsikalbėto fatumo, ir gal net išvirkštinio snobizmo – matot, koks aš. Kaip yra – taip, tai jau mano teritorija, paženklinta valkatiškom pėdom, apsiusentais kaip šuns medeliais, įtvirtinta įvykiais, lūžiais, kojų ir galvos traumom, smūgiais į paširdžius ir spyriais į šonkaulius… Tad šie užrašai galėtų būti tik tarsi dokumentinis mano pretenzijų įtvirtinimas, nors ir neturintis jokios juridinės ar dar kokios galios…“. Apibendrinimas. „Tūla“ – meilės romanas, vienos savaitės meilės istorija, kurią išgyvena valkataujantis rašytojas, pašalintas iš universiteto, girtuoklis. Veiksmas vyksta apleistame Vilniaus Užupio griuvėsių rajone. Šio romano pagrindu menininkai Užupyje įsteigė savo valstybę. Romanui būdingas barokinis kalbėjimo būdas, formų netolygumas, pakylėtas veikėjų emocingumas, vidiniai prieštaravimai, būsenos netikrumo ir fantastiškumo pojūčiai, nesugebėjimas išreikšti emocijas natūraliai ir paprastai. Svarbiausias šios istorijos personažas – paprasta, tačiau subtili mergina Tūla, kurią prisimena ir apie kurią pasakoja pagrindinis romano veikėjas. Nuo pirmųjų iki paskutiniųjų romano puslapių pasakojas, autoriaus alter ego, įtaigiai kuria intymią atmosferą, atskleisdamas pačius slapčiausius savo ir Tūlos meilės istorijos niuansus, negailestingai apnuogindamas savo nuopuolio istoriją. Romane pinasi Vilniaus senamiesčio, sovietmečio realijų vaizdai ir intymus žmogiškųjų ryšių pasaulis. Šviesa. Susižavėjimas. Įstabus ir bene subtiliausias moters portretas lietuvių literatūroje. Turbūt jis nebūtų toks sudievintas ir išaukštintas jeigu Tūla nebūtų mirusi, jeigu dar būtų galima kažką pakeisti (taigi įsimylėjėlis kreipiasi į savo mylimąją nesitikėdamas atsakymo). Iš pirmo žvilgsnio požiūris ir kreipimasis į moterį toks tyras, švelnus koks tik tegali būti ne butaforinės meilės, bet tikros ir vienintelės - išraiška. Kaip tik todėl nesuprantamas atrodo herojaus pabėgimas susidūrus su pirmu santykių išbandymu. Kad ir kokias emocijas sukeltų prieštaringas benamio, bohemiečio elgesys, tačiau jo kreipimaisi (kurie dažnai primena laišką ar net išpažintį) į Tūlą yra gražiausios ir jautriausios romano dalys. Taip kuriamas tyras ir trapus paprastos moters ypatingas portretas. „Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais pamačiau tave, Tūla.“ Matome, kad Kunčino taip išaukštinta mergina nėra to meto grožio etalonas. Ji – jauna dailininkė, „lengvai pažeidžiamas ir vienišas žmogus“. Nuomojantis „menką būstą“, jos namai „vargani“, kaip ir visas Užupis. Jos „drovi, pasyvi šypsena“. „Tykiai atsaini“, smulki mergina. Jos „kimus, duslus balsas“, „tarsi užmintos samanos, sujudintos žemės, dvasios balsas“. Pagrindinis veikėjas sako, kad niekad nemėgo „tokių tylenių flegmų“. Tačiau stebėjosi kokia ji „dosni, tikra, santūriai smalsi“, „koks išlavintas humoro jausmas, piktoka ironija, kaip nuoširdžiai ji moka stebėtis“. Jis didžiavosi, kad ji ne tokia į kurią gatvėje gręžiotųsi vyrai („kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia patraukli kaip man.“). Tamsa. Išbandymai Tačiau antroje romano pusėje, kai pagrindinis „herojus“ pabėga susidūręs su pirmuoju išbandymu, Tūlos psichologinis portretas natūraliai pasikeičia.. Po šio įvykio, pirmasis jų susitikimas įvyksta atsitiktinai. Nuo tada viskas piešiama kur kas niūresnėmis spalvomis. Ir nuo tos akimirkos jos portretas tapomas tik tamsiais potėpiais, toks ir išlieka antroje romano pusėje - tamsus. Asmenybė pradeda byrėti, lieka sugniuždyta. Po antrojo susitikimo jau aišku, kad Tūla išvažiuoja. Tarsi padedamas taškas šioje meilės istorijoje. Abu veikėjai nekovoja už savo santykius. Ji atsiriboja nuo viso pasaulio, užsidaro savyje. O pačioje pabaigoje sužinome apie žlugusios asmenybės mirtį neaiškiomis aplinkybėmis („aptarnaudama karininkus pirtyje“). Portretas paradoksalus, nėra visiškai aiškus, paliekama daug vietos interpretacijoms. Kalbant apie Tūlos portretą reiktų paminėti kelias tobulas citatas: “Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų.” Arba: “esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.” Istoriškas Užupis Tiek istoriškai tiek literatūriškai - įspūdingas Užupio aprašymas. XXI amžiaus studentams, į Vilnių atvykusiems iš kitų vietovių, sunkiai įsivaizduojamas Kunčino aprašomas Užupis. O taip pat ir jaunesniems vilniečiams. Iki nepriklausomybės atkūrimo tai buvo vienas labiausiai apleistų Vilniaus mikrorajonų, kas puikiai atsispindi ir Kunčino kūryboje. Aprašomos ne tik antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir nenuspėjami bohemos gyvenimo vingiai, kuriuos lydi alkoholio upeliai. Labai detalūs Vilniaus senamiesčio aprašymai atspindi rašytojo regimąją atmintį. Net ir purvinose Užupio gatvėse lyrinis subjektas sugeba atrasti meilę šiam miestui. Aktualu sužinoti tai, kas dar visai neseniai buvo Užupio realybe. Senamiesčio aprašymai ne tik iš arčiau supažindina su jau ir taip pažįstamu miestu, bet ir priverčia jį įsimylėti iš naujo. Homo sovieticus Vaizduojamas sovietmečio laikotarpis kitu aspektu, nedejuojama dėl esamos situacijos. Sovietmetis vaizduojamas visai iš kitos perspektyvos: ironiškai, „ne vadovėliškai“, todėl įdomiai, tai kartai, kuri jo jau neprisimena. Pagrindinis romano veikėjas išgyvena konfliktą su visuomene, nes negali prisitaikyti prie išsigimusios sistemos. Visa tai sukuria silpno, bevalio, pasyvaus, sovietmečio sužaloto žmogaus portretą, kuris mano jog neįmanoma pakeisti tikrovės, nors net ir nebando to daryti. Tai atspindys ne tik pagrindinio herojaus, bet ir visos tuometinės visuomenės. Pasirinkęs valkatos ir girtuoklio gyvenimą kaip protesto būdą, jis atsiriboja nuo tam tikro “normalaus” socialinio sluoksnio, tačiau net ir tapęs valkata nepraranda kritinio, analitinio mąstymo. Toks gyvenimo būdas yra išaukštinimas (primena egzistencializmą), tačiau kartais iš to nevengiama pasišaipyti. Ar dažnas iš mūsų sutikęs tokį valkatą pagalvotų, kad jis gali būti toks inteligentiškas ir turėti tokius subtilius jausmus? Argi kiekvienas išdrįstų ant restauruojamos bažnyčios sienos, kaip įsimylėjęs berniokas, žaliais dažais užrašyti „Thulla“?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!