Jurgis Kunčinas - Tūla analizė

Jurgis Kunčinas Jurgis Kunčinas (1947–2002) – poetas, vertėjas, publicistas, prozininkas (septyni romanai, daugybė apsakymų). Dirbo įvairiausius darbus, bet svarbiausia – stebėjo gyvenimą. Pavaizdavo žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje. Nors reikšmingiausius kūrinius J. Kunčinas parašė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau viena pagrindinių kūrinių temų – sovietmetis. J. Kunčinas atsiskleidė atgavus nepriklausomybę, buvo stebinamo darbštumo ir produktyvumo autorius. Jis laikomas bene geriausiu pasakotoju iš lietuvių prozininkų, sovietmečio metraštininku. Grožinėje kūryboje užfiksavo daugybę konkrečių gyvenamojo laiko detalių, vietų, papročių. Žymiausias Kunčino romanas „Tūla“, išleistas 1993 m., ligi šiol laikomas lietuvių prozos viršūne, verčiamas į kitas kalbas. Autobiografinis romanas „Tūla“ parašytas 1991 m., išleistas 1993 metais. Jis sudarytas iš XV dalių. Jį dauguma kritikų laiko geriausiu J. Kunčino kūriniu, atskleidžiančiu valkatos, bohemiečio, paraštės žmogaus gyvenimą. Kūryba Romanas ,,Tūla“ Siužetas • Romano veiksmas - bevardžio pasakotojo, valkataujančio inteligento, poeto, ir dailininkės Tūlos punktyrinė meilės istorija - apima beveik dešimt metų. Bet įvykių nedaug. • Veikėjai susitinka Vilniaus dailės parodų rūmų kavinėje aštunto ir devinto dešimtmečio sandūroje, iš karto vienas kitą atpažįsta kaip lemtą žmogų, savaitę drauge praleidžia Tūlos nuomojamame kambaryje Užupyje. • Paskui jie važiuoja pas Tūlos tėvus į Kauną, tėvai nepritaria dukros pasirinkimui, ir mylimieji išsiskiria. Įsiskaudinęs vyriškis išvyksta į Klaipėdą ir toliau gyvena bohemiškai. • Vėliau jis patenka į Vilniaus psichiatrijos ligoninės Vasaros gatvėje II skyrių, kur gydomi žmonės, sergantys priklausomybe nuo alkoholio, kelis kartus mieste ir ligoninėje susitinka su Tūla. • rašo mylimajai laiškus ir eiles, ima įsivaizduoti esąs šikšnosparnis, naktimis skrendantis pas ją. Uždarytas į vadinamąjį girtuoklių kalėjimą, gydymo ir darbo profilaktoriumą, ten praleidžia pusantrų metų, beveik kasdien rašo Tūlai, tačiau atsakymo į laiškus beveik niekada nesulaukia. • Išėjęs iš kalėjimo susitinka su baltaruse menininke, kupriuke Marina, ir jie drauge su jos sūnumi važiuoja į Krymą. • Jis tos moters nemyli, yra jai neištikimas ir grįžta į Lietuvą. Toliau gyvena taip, kaip yra pasirinkęs, nors toks gyvenimas veda į pražūtį. • Sykį, sumuštas chuliganų, vos lieka gyvas. • Praėjus septyneriems metams nuo pažinties, veikėjai susitinka Vilniuje, Sereikiškių parke. • Dabar Tūla su tėvais gyvena Pagudėje ir yra tik dienai atvažiavusi į Vilnių. • Mylimieji plaukia laivu į Valakampius, meilės naktį praleidžia Užupyje prie Vilnelės. • Daugiau jie nebesusitinka, o po kurio laiko pasakotojas sužino, kad Tūla sudegė pirtyje ant miškų upelės kranto. • Jis ten nuvyksta, suranda miške užkastą urną su Tūlos pelenais ir palaidoja kadaise mylimosios nuomotame kambaryje po grindimis. Romanas apie jausmus ir laiką 1. Romanas sukomponuotas kaip užrašai, daugiausia skirti Tūlai. Jie aprėpia ne tik pagrindinių veikėjų pažinties laiką, bet ir kitus svarbius tarpsnius. Minimi Antrojo pasaulinio karo metai, trumpai prisimenamas septinto dešimtmečio vidurys. 2. Pasakojimas vingiuoja nuo vienos temos prie kitos, vienas prisiminimas pažadina kitą, nutolstama ir vėl grįžtama prie pagrindinės linijos. Kai kurie romano puslapiai parašyti kaip nerimuota poezija, realistinis pasakojimas pinasi su fantastika. Veikėjas, negalėdamas pasiekti mylimosios, skrenda pas ją pasivertęs šikšnosparniu ir nematomas dalyvauja jos gyvenime, - tokie fantastiniai intarpai tik sustiprina romano įtaigą, leidžia skaitytojui geriau pajusti visa apimantį pasakotojo ilgesį. 3. Romanas autobiografiškas, beveik visi veikėjai turi prototipus, minimos konkrečios vietos ir to laiko detalės. Rašytojo žodžiais, „Tūla“ - tai romanas apie jausmus, bet pirmučiausia apie laiką, apie tam tikrą laikotarpį Vilniuje. Bohemiško gyvenimo samprata Bohema – meninės inteligentijos aplinka. Kunčino veikėjui bohema yra būdas neigti miesčioniškas vertybes, protestas prieš sovietmečio nykumą bei asmeninės ir kūrybinės laisvės apribojimą. („Vynas – vaizduotės bičiulis“) Kunčino veikėjų gyvensena ir savivoka neatsiejama nuo vadinamosios bohemos. Kunčino veikėjui bohema yra ir būdas neigti miesčioniškas vertybes, ir protestas prieš sovietmečio nykumą, asmeninės ir kūrybinės laisvės ribojimą. „Gyvenimas po dangumi“ nepatogus ir rizikingas, tačiau, veikėjo supratimu, tik taip patiriamas tikras gyvenimo skonis, pažįstami žmonės ir įmanoma kūryba. Bohemišką gyvenseną jis linkęs idealizuoti kaip kūrybos šaltinį, nors pripažįsta, kad alkoholis pražūtingai veikia asmenybę, prarandančią ne tik ryšius su kitais žmonėmis, bet ir savigarbos pagrindus. Pasakotojas bohemišką gyvenseną linkęs idealizuoti kaip kūrybos šaltinį, nors pripažįsta, kad alkoholis pražūtingai veikia asmenybę, prarandančią ne tik ryšius su kitais žmonėmis, bet ir savigarbos pagrindus. „Ką noriu apgauti? Juk vėl viskas baigsis plyštančia galva, paburkusiais žandais ir virpančiom rankom! Girtuoklių pasakas, ko gero, reikėtų priskirti prie gyvulinių – jos visos prasideda smagiu žviegimu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!