Jurgis Kunčinas ,,Tūla”

Jurgis Kunčinas ,,Tūla” Jurgis Kunčinas (1947–2002) – poetas, eseistas, vertėjas, vienas ryškiausių atkurtos Lietuvos nepriklausomybės prozininkų, pirmasis tapęs vakarietiško tipo rašytoju profesionalu. • Jurgis Kunčinas (1947–2002) – poetas, eseistas, vertėjas, vienas ryškiausių atkurtos Lietuvos nepriklausomybės prozininkų, pirmasis tapęs vakarietiško tipo rašytoju profesionalu. • Kunčinas augo Dzūkijos sostinėje Alytuje. Septintajame dešimtmetyje Vilniaus universitete jis studijavo vokiečių filologiją, bet mokslų nebaigė. • Vėliau, paties žodžiais tariant, „dirbo įvairius darbus“ (nuo žurnalisto iki psichiatrinės ligoninės sanitaro) ir „stebėjo gyvenimą“. • Kunčinas išleido penkis poezijos rinkinius, išvertė nemažai šiuolaikinės vokiečių literatūros kūrinių, iš kurių nemažai pasimokė kaip rašytojas. J. Kunčinas – sovietmečio bohemos metraštininkas, poetizavęs vidinę individo autonomiją kaip alternatyvą visuomeninio gyvenimo absurdui. • J. Kunčinas – sovietmečio bohemos metraštininkas, poetizavęs vidinę individo autonomiją kaip alternatyvą visuomeninio gyvenimo absurdui. • Skaitant Kunčino kūrinius, pirmiausia į akis krenta pasakotojo talentas sekti įdomią istoriją, rodos, bet kuria tema. • Kunčinui artima žodinė tradicija, todėl kūriniai komponuojami kaip pokalbis su pašnekovu arba savimi; ne viena istorija ar kalambūras į jo kūrinius atkeliavo tiesiai iš sovietinių laikų folkloro. • Kunčinas – vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, savo tekstuose sėkmingai prigydžiusių šnekamąją kalbą, įvairiakalbį šiuolaikinį slengą. • Kunčino kūriniuose netrūksta ir literatūrinės išmonės: rašytojas mėgsta intriguoti užuominomis, laisvomis asociacijomis, retoriniais klausimais ir sušukimais. Literatūros, dainų, propagandinių šūkių parafrazės ir parodijos susipina su poetiškais palyginimais. Rašytojas taip pat demonstruoja esąs akylas stebėtojas, keliais štrichais perteikiantis žmogaus charakterį ar vietos atmosferą, stebina jo biologijos, architektūros, ypač istorijos žinios • Rašytojas taip pat demonstruoja esąs akylas stebėtojas, keliais štrichais perteikiantis žmogaus charakterį ar vietos atmosferą, stebina jo biologijos, architektūros, ypač istorijos žinios • Rašė ironiškai, kartais ciniškai, bet drauge jautriai ir įtikinančiai. • Pasakojo apie „nevykėlių kartos“ žmones, nemokančius ir nenorinčius prisitaikyti prie gyvenamojo laiko. • Rašytojo veikėjai renkasi laisvę, protestuodami prieš melagingas vertybes, bet laisvė tampa ir savęs paties naikinimo keliu. Jo apsakymai ir romanai, kurių veiksmas dažniausiai vyksta Alytuje, Dzūkijoje ir Vilniuje, pateikia nepaprastai įvairią septintojo–devintojo dešimtmečių, vadinamojo „sąstingio“ laiko, tipažų galeriją. • Jo apsakymai ir romanai, kurių veiksmas dažniausiai vyksta Alytuje, Dzūkijoje ir Vilniuje, pateikia nepaprastai įvairią septintojo–devintojo dešimtmečių, vadinamojo „sąstingio“ laiko, tipažų galeriją. • Čia rasime ir režimo atstovų, įvairaus plauko valdininkų, ideologinių prievaizdų, saugumiečių ir milicininkų; • Iš rašytojo geriausiai pažinotos „menžmogių“ terpės atkeliauja valdžios pripažintų, bet dažniau jaunų, dar neįsitvirtinusių rašytojų, dailininkų, meninės bohemos atstovų portretai (ne vienas jų turi realius prototipus). • Ne mažiau spalvingos paprastų darbininkų ir kaimiečių figūros, pažvelgiama ir į visuomenės dugną – benamių, girtuoklių, narkomanų ir nusikaltėlių pasaulį. ,,Rašytojas tikriausia žodžio prasme romantikas maksimalistas, modernizmo reliktas postmodernėjančioje vertybių nuvertinimo erdvėje, savo herojų gyvenimus ir likimus grindęs ir tikrinęs savo paties gyvenimu ir likimu. Buvo pilietis, beviltiškoje situacijoje pasiduodantis bejėgiškam bohemos įniršiui, o laisvės ir demokratijos vilčių įkvėpusioje Lietuvoje tapęs įžvalgiu, ironišku analitiku, neteisybės ar kvailybės triumfo akimirką neprarandančiu blaivaus optimizmo ir tikėjimo“. ,,Rašytojas tikriausia žodžio prasme romantikas maksimalistas, modernizmo reliktas postmodernėjančioje vertybių nuvertinimo erdvėje, savo herojų gyvenimus ir likimus grindęs ir tikrinęs savo paties gyvenimu ir likimu. Buvo pilietis, beviltiškoje situacijoje pasiduodantis bejėgiškam bohemos įniršiui, o laisvės ir demokratijos vilčių įkvėpusioje Lietuvoje tapęs įžvalgiu, ironišku analitiku, neteisybės ar kvailybės triumfo akimirką neprarandančiu blaivaus optimizmo ir tikėjimo“. (Antanas A. Jonynas). Kunčino pasakojimai, parašyti pirmuoju asmeniu, yra autobiografiški. Kiekvieną siužeto vingį tapatinti su rašytojo gyvenimu, žinoma, neverta, tačiau tam tikri įvykiai ir pagrindinio veikėjo bruožai keliauja iš teksto į tekstą. • Kunčino pasakojimai, parašyti pirmuoju asmeniu, yra autobiografiški. Kiekvieną siužeto vingį tapatinti su rašytojo gyvenimu, žinoma, neverta, tačiau tam tikri įvykiai ir pagrindinio veikėjo bruožai keliauja iš teksto į tekstą. • Bene išsamiausiai jie atskleidžiami pirmajame romane Tūla (parašytas 1991, išleistas 1993), kurį dauguma kritikų laiko geriausiu Kunčino kūriniu. Romanas ,, Tūla” Romane aprašomas bohemiškas klajokliškas bevardžio herojaus gyvenimas vėlyvojo sovietmečio Vilniuje. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, savo pasakojimą herojus vadina „užrašais“, tačiau pastarųjų stilistika artima gyvam kalbėjimui. • Romane aprašomas bohemiškas klajokliškas bevardžio herojaus gyvenimas vėlyvojo sovietmečio Vilniuje. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, savo pasakojimą herojus vadina „užrašais“, tačiau pastarųjų stilistika artima gyvam kalbėjimui. • Pasakojimo struktūros centre yra meilės istorija, kuri dėstoma daugmaž chronologiškai, nors pasakojimas nesilaiko nuoseklios linijos, dažnai „šokinėja“ nuo pasakojimo apie vieną personažą prie kito, nuo praeities į ateitį ir atgal į dabartį, arba yra pertraukiamas lyrinio herojaus dialogo su įsivaizduojamu adresatu – Tūla Dauguma Tūlos personažų, kaip ir pagrindinis herojus, yra bohemos atstovai, kurių neatsiejamą spalvingos kasdienybės dalį sudaro benamystė, alkoholis, intensyvus emocinis gyvenimas. Jų sutinkami epizodiniai veikėjai kuria egzotiško Vilniaus vaizdą. • Dauguma Tūlos personažų, kaip ir pagrindinis herojus, yra bohemos atstovai, kurių neatsiejamą spalvingos kasdienybės dalį sudaro benamystė, alkoholis, intensyvus emocinis gyvenimas. Jų sutinkami epizodiniai veikėjai kuria egzotiško Vilniaus vaizdą. • Pats herojus ir Tūla atitinka šią aplinką. Kritikai minėjo, kad priešingai nei kiti personažai, Tūla vaizduojama gan schematiškai, jos charakteris nėra aiškiai apibrėžtas. Pasakotojas, palaikydamas Tūlos nerealumo ir neišbaigtumo įspūdį, kartas nuo karto klausia, ar nebus jis jos išsigalvojęs. Siužetinė romano linija Pasakotojas detaliai aprašo laimingąją savaitę, praleistą kartu su Tūla. Viskas pasikeičia po nelemtos herojų kelionės į „Antrąjį miestą“ susitikti su Tūlos tėvais, pasibaisėjusiais dukters pasirinkimu. Tūla primygtinai prašo herojaus grįžti į Vilnių, bet jis pasilieka Kaune, o sutikęs pažįstamą Erną, kitą dieną išvyksta į Klaipėdą, „kuo toliau nuo Antrojo miesto“. Ilgainiui pasakotojas supranta padaręs lemtingą klaidą. Patekęs į Vasaros gatvės psichiatrinę ligoninę, naktimis pasivertęs šikšnosparniu lanko Tūlą jos kambarėlyje Užupio name su apside. Romane detaliai aprašomas ligoninės gyvenimas. Po ligoninės herojus patenka į LTP – alkoholizmu sergančių žmonių priverstinio gydymo įstaigą, įsikūrusią buvusiame vizičių vienuolyne, iš kurio bažnyčios kupolo langų jis gali stebėti nepaprasto grožio Vilniaus panoramą. Išėjęs iš kalėjimo herojus išvyksta į Ukrainą ir Baltarusiją pasisvečiuoti pas bičiulę tekstilininkę ir pakeliauti. Romane detaliai aprašomas ligoninės gyvenimas. Po ligoninės herojus patenka į LTP – alkoholizmu sergančių žmonių priverstinio gydymo įstaigą, įsikūrusią buvusiame vizičių vienuolyne, iš kurio bažnyčios kupolo langų jis gali stebėti nepaprasto grožio Vilniaus panoramą. Išėjęs iš kalėjimo herojus išvyksta į Ukrainą ir Baltarusiją pasisvečiuoti pas bičiulę tekstilininkę ir pakeliauti. Tūlą jis sutinka tik po trejų metų, per vasarišką liūtį Vilniuje. Tuo metu ji jau gyvena Pagudėje, savanoriškai užsidariusi pusrūsyje. Jie plaukia garlaiviu Nerimi į Valankampius, grįžta į miestą ir mylisi varnalėšose ant Vilnios kranto. Tai paskutinis herojų susitikimas. Pasakotojas vėliau sužino, kad Tūla sudegė pirtelėje miške neaiškiomis aplinkybėmis, o jos palaikai yra užkasti miške prie akmens (ne kapinėse). Herojus išsikasa Tūlos palaikus ir perlaidoja, įmūrydamas į grindis name su apside. Išeinant iš namo herojui virš galvos praskrenda šikšnosparnis, „tikrų tikriausias“. Tūlą jis sutinka tik po trejų metų, per vasarišką liūtį Vilniuje. Tuo metu ji jau gyvena Pagudėje, savanoriškai užsidariusi pusrūsyje. Jie plaukia garlaiviu Nerimi į Valankampius, grįžta į miestą ir mylisi varnalėšose ant Vilnios kranto. Tai paskutinis herojų susitikimas. Pasakotojas vėliau sužino, kad Tūla sudegė pirtelėje miške neaiškiomis aplinkybėmis, o jos palaikai yra užkasti miške prie akmens (ne kapinėse). Herojus išsikasa Tūlos palaikus ir perlaidoja, įmūrydamas į grindis name su apside. Išeinant iš namo herojui virš galvos praskrenda šikšnosparnis, „tikrų tikriausias“. Postmodernizmas ,,Tūloje” Iki XX a. pabaigos lietuvių literatūros centre yra tautinė kultūra: literatūra padeda ugdyti lyrišką lietuvio charakterį, kuriam būdingas natūralumas, gimtosios kalbos puoselėjimas, žemdirbiška pagarba savo krašto žemei ir gamtai, senųjų tradicijų ir papročių gynimas. Atitrūkimo nuo gimtosios žemės suvokiamas kaip dvasinės degradacijos ženklas. • Iki XX a. pabaigos lietuvių literatūros centre yra tautinė kultūra: literatūra padeda ugdyti lyrišką lietuvio charakterį, kuriam būdingas natūralumas, gimtosios kalbos puoselėjimas, žemdirbiška pagarba savo krašto žemei ir gamtai, senųjų tradicijų ir papročių gynimas. Atitrūkimo nuo gimtosios žemės suvokiamas kaip dvasinės degradacijos ženklas. • Atgavus nepriklausomybę, pasigirsta balsų, kad lietuvių literatūra, taip intensyviai formuojanti tautinį charakterį, diegia prievartinę visuotinę tvarką. Vieni pirmųjų tokią postmodernią poziciją išsakė Ričardas Gavelis ir Jurgis Kunčinas. Jų tekstuose pabrėžiama, kad tautai įsipareigoję menininkai užmiršta, jog žmogaus prigimtis yra per daug įvairi, kad tilptų į vieną, visiems privalomą lietuviškumo modelį. Atitrūkimas nuo visuotinos tvarkos modelio (tai visiems privalomi mąstymo ir elgesio modeliai, kitaip sakant, visiems privalomos vertybės) – tiek sovietinės ideologijos primetamo, tiek formuoto tautinėje literatūroje. Vietoj aiškaus vaizdo, koks turi būti žmogus, čia vaizduojamas žmogus–šikšnosparnis, t.y. jutimais gyvenanti būtybė. • Atitrūkimas nuo visuotinos tvarkos modelio (tai visiems privalomi mąstymo ir elgesio modeliai, kitaip sakant, visiems privalomos vertybės) – tiek sovietinės ideologijos primetamo, tiek formuoto tautinėje literatūroje. Vietoj aiškaus vaizdo, koks turi būti žmogus, čia vaizduojamas žmogus–šikšnosparnis, t.y. jutimais gyvenanti būtybė. ,, Virpteli mano juslios, miesto išdirgintos šnervės, bet aš jau nebeturiu atsarginių išėjimų, neturiu atsarginių jausmų, atsarginių dalių savo netobulam šikšnosparnio kūneliui, gal todėl tokia trumpa – svaigi ir vientisa – mano meilė, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti; todėl drauge su alyvomis aš budžiu palubėje virš tavo negilaus guolio, regiu, kaip tu per niūrų miegą atmeti ranką, kaip atsidengia virpantis širdies plotas”. ,, Virpteli mano juslios, miesto išdirgintos šnervės, bet aš jau nebeturiu atsarginių išėjimų, neturiu atsarginių jausmų, atsarginių dalių savo netobulam šikšnosparnio kūneliui, gal todėl tokia trumpa – svaigi ir vientisa – mano meilė, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti; todėl drauge su alyvomis aš budžiu palubėje virš tavo negilaus guolio, regiu, kaip tu per niūrų miegą atmeti ranką, kaip atsidengia virpantis širdies plotas”. 2. Prasmės diktato įveikimas (klausdami, kokia vieno ar kito kūrinio prasmė, mes dažnai ir tikimės aiškaus atsakymo, ką vienas ar kitas kūrinys mums pasako)- šiame kūrinyje nėra aiškios idėjos ar vertybės. Autoriui svarbiau ne atskleisti prasmę, o papasakoti ką jaučia. 2. Prasmės diktato įveikimas (klausdami, kokia vieno ar kito kūrinio prasmė, mes dažnai ir tikimės aiškaus atsakymo, ką vienas ar kitas kūrinys mums pasako)- šiame kūrinyje nėra aiškios idėjos ar vertybės. Autoriui svarbiau ne atskleisti prasmę, o papasakoti ką jaučia. ,, Kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara vis raudoniau nutvieskia aukštas, jau ir taip raudonas, Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!