J. Kunčinas „Tūla“

Jurgis Kunčinas (1947 – 2002) – poetas, eseistas, vertėjas, vienas ryškiausių atkurtos Lietuvos nepriklausomybės prozininkų, pirmasis tapęs vakarietiško tipo rašytoju profesionalu. Kunčinas augo Alytuje, Vilniaus universitete studijavo vokiečių filologija, bet mokslų nebaigė. Kunčinas išleido penkis poezijos rinkinius, išvertė nemažai šiuolaikinės vokiečių literatūros rinkinių, iš kurių nemažai pasimokė kaip rašytojas.
J. Kunčinas – sovietmečio bohemos metraštininkas, poetizavęs vidinę individo autonomiją kaip alternatyvą visuomeninio gyvenimo absurdui. Skaitant Kunčino kūrinius, pirmiausia į akis krenta pasakotojo talentas sekti įdomią istoriją, rodos, bet kuria tema. Kunčinui artima žodinė tradicija, todėl kūriniai komponuojami kaip pokalbis su pašnekovu arba savimi; ne viena istorija ar kalambūras į jo kūrinius atkeliavo tiesiai iš sovietinių laikų folkloro. Kunčinas vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, savo tekstuose sėkmingai prigydžiusių šnekamąją kalbą, įvairiakalbį šiuolaikinį slengą. Kunčino kūriniuose netrūksta ir literatūrinės išmonės: rašytojas mėgsta intriguoti užuominomis, laisvomis asociacijomis, retoriniais klausimais ir sušukimais. Literatūros, dainų, propagandinių šūkių parafrazės ir parodijos susipina su poetiškais palyginimais. Rašytojas taip pat demonstruoja esąs akylas stebėtojas, keliais štrichais perteikiantis žmogaus charakterį ar vietos atmosferą, stebina jo biologijos, architektūros, ypač istorijos žinios. Rašė ironiškai, kartais ciniškai, bet drauge jautriai ir įtikinančiai. Pasakojo apie „nevykėlių kartos“ žmones, nemokančius ir nenorinčius prisitaikyti prie gyvenamojo laiko. Rašytojo veikėjai renkasi laisvę, protestuodami prieš melagingas vertybes, bet laisvė tampa ir savęs paties naikinimo keliu.
• Jo apsakymai ir romanai, kurių veiksmas dažniausiai vyksta Alytuje, Dzūkijoje ir Vilniuje, pateikia nepaprastai įvairią septintojo – devintojo dešimtmečių, vadinamojo „sąstingio“ laiko, tipažų galeriją.
• Čia rasime ir režimo atstovų, įvairaus plauko valdininkų, ideologinių prievaizdų, saugumiečių ir milicininkų.
• Iš rašytojo geriausiai pažinotos „menžmogių“ terpės atkeliauja valdžios pripažintų, bet dažniau jaunų, dar neįsitvirtinusių rašytojų, dailininkų, meninės bohemos atstovų portretai.
• Ne mažiau spalvingas paprastų darbininkų ir kaimiečių figūros, pažvelgiama ir į visuomenės dugną – benamių, girtuoklių, narkomanų ir nusikaltėlių pasaulį.
Pasakotojas detaliai aprašo laimingąją savaitę, praleistą kartu su Tūla. Viskas pasikeičia po nelemtos herojų kelionės į „Antrajį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!