J. Kunčinas autobiografinis romanas „Tūla“

Jurgis Kunčinas Jurgis Kunčinas (1947–2002) – poetas, vertėjas, publicistas, prozininkas (septyni romanai, daugybė apsakymų). Dirbo įvairiausius darbus, bet svarbiausia – stebėjo gyvenimą. Pavaizdavo žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje. Nors reikšmingiausius kūrinius J. Kunčinas parašė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau viena pagrindinių kūrinių temų – sovietmetis. Autobiografinis romanas „Tūla“ parašytas 1991 m., išleistas 1993 metais. Jį dauguma kritikų laiko geriausiu J. Kunčino kūriniu, atskleidžiančiu valkatos, bohemiečio, paraštės žmogaus gyvenimą. Protestas prieš sistemą. Romano veiksmas vyksta sovietmečiu. Pagrindinis kūrinio veikėjas – valkata. (Pirmą kartą literatūroje bastūno tipas atsiranda XIX a. prancūzo Šarlio Bodlero kūryboje.) J. Kunčino romano protagonistas – žmogus, neturintis nuolatinio darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos, – taigi, tvarkingo pasaulio požiūriu, veltėdis. Totalitarinėje visuomenėje veltėdžiavimas, kaip nusikaltimas, buvo oficialiai baudžiamas laisvės atėmimu. Tiesa, romano protagonistas nėra visiškas valkata, nes ryšiai su aplinkiniais, draugais, pažįstamais nėra visiškai nutraukti. Neretai iš pažįstamų pasakotojas sulaukia pagalbos: nakvynės, drabužių, bendravimo. Tačiau ryšys su kitais žmonėmis dažniausiai yra atsitiktinis, nes valkatos gyvenimas – nesibaigiantis nuotykis. Išsiskyręs su komunistų partijai simpatizuojančia neištikima žmona (partijai ji prijaučia dėl karjeros, nenuoširdžiai), pasakotojas praranda ryšį su sūnumi, netenka namų, tenkinasi atsitiktiniu uždarbiu. Jis niekada iš anksto nežino, kur nakvos, su kuo bendraus, kaip baigsis jo diena. Valkatavimas tampa savotišku protestu prieš sistemą, iš kurios neįmanoma ištrūkti. Kad lengviau ištvertų valkatos gyvenimą, pagrindinis romano veikėjas nuolat geria. Alkoholis – neatsiejama jo gyvenimo dalis. Kita vertus, sovietmečiu buvo geriama ir todėl, kad būtų galima užmiršti sistemos absurdą. Be to, alkoholis suartina valkataujantį inteligentą su įvairiausiais žmonėmis, bet apsunkina ryšius su tvarkingu pasauliu. Todėl valkatos gyvenimas kupinas chaoso, pavojingų nuotykių, nežinomybės. Vienos pačių žiauriausių romano vietų – gydymo(si) nuo alkoholizmo scenos tiek psichiatrinėje ligoninėje, tiek vadinamajame girtuoklių kalėjime. Tačiau visų pirma toks gyvenimas suteikia beribę laisvę, išvaduoja iš sistemos gniaužtų. Deja, romano protagonistas – silpnavalis žmogus, neprisiimantis atsakomybės, vengiantis įsipareigoti, todėl artimesnių santykių su aplinkiniais neužmezga. Meilės tema romane „Tūla“. Kad protagonistas nepražūsta, lemia jo meilė Tūlai. Tūla artima pasakotojui, nes, kaip ir jis, nepritampa prie sistemos: dailininkė dirba nemėgstamą darbą žaislų fabrike, serga depresija, tėvai mėgina jai pripiršti „tvarkingą, padorų“ jaunikį. Aplinkinis pasaulis pernelyg žiaurus trãpiai Tūlai, todėl neatsitiktinai ji pražūsta – neaiškiomis aplinkybėmis sudega pirtyje. Tačiau būtent ši moteris nušviečia protagonisto gyvenimą ypatinga šviesa. Jie atsitiktinai susitinka kavinėje, bet iš karto pajunta sielų artumą: „Buvom tik kažkur pasimetę... Dabar štai susiradom – pasakė ji užėjusiam broliui.“ Pats pasakotojas pripažįsta, kad ši moteris jam ypatinga: „Juk tai ji privertė mane atsispirti kojom nuo dumblino dugno, pasipurtyti ir bent apsidairyti aplinkui.“ Jie bendrauja tik savaitę, tačiau prisiminimai apie Tūlą yra vertingiausia valkatos gyvenimo dalis. Pasakotojas nesusitaiko su Tūlos nebūtimi dėl kelių priežasčių. Pirma, tai gražiausia, kas buvo jo gyvenime, antra, kadangi laikas prisiminimus tik pagražina, tai romantizuotas, poetizuotas Tūlos paveikslas pasiekia pasakotoją įvairiais pavidalais – kadangi ji jam beveik nereali, tapusi tik prisiminimu, vos ne mitine būtybe, protagonistui mylimoji „vaidenasi“ visokiais pavidalais: vilnele, driežu, Vilniaus senamiesčio namo detale. Bene įspūdingiausia meilės scena romane – varnalėšų naktis, Tūlos ir pasakotojo atsitiktinis susitikimas po septynerių metų. Žemiška aistra, kuriai pasiduoda abu įsimylėjėliai, nors susijusi su purvu, Užupio sąvartynu, tačiau tampa priežastimi matyti gražesnį pasaulį (ne veltui Tūla kalba apie apsivalymą; kita vertus, purvą, besimaišantį su versme, galima traktuoti kaip biblinį tvaną, kuris nuskaidrina jųdviejų pasaulį). Tuo tarpu tikram įsimylėjėlių jausmui priešinamas stereotipinis gyvenimas, kur žmonės įvardijami kaip šešėliai, kur gyvenama pagal griežtus kanonus, taisykles. Tik meilė sutaurina individo egzistenciją. Versmė, ištryškusi iš po įsimylėjėlių kūnų, skelbia gyvybingumą, apsivalymą, jausmų stiprumą, tikrumą. Voliojimasis purve ir versmės atsivėrimas reiškia žemiškos, kūniškos meilės virtimą dvasine meile, neužmirštamu, itin retai pasitaikančiu ryšiu. Apibendrinimas. Nors valkatavimas – tai protesto forma prieš totalitarinę sistemą, tačiau bohemiečio gyvenimas turi ir pranašumų, ir trūkumų: jis visiškai išlaisvina individą nuo pareigų sociumui, tačiau neleidžia užmegzti ilgalaikių ryšių su aplinkiniais žmonėmis, trukdo įsipareigoti mylimam žmogui. Net meilė neišvaduoja pasakotojo nuo chaotiško gyvenimo. O pats autorius mylimam žmogui sugebėjo įsipareigoti, todėl pakeitė savo, bohemiečio, likimą. Siužetas Romano veiksmas - bevardžio pasakotojo, valkataujančio inteligento, poeto, ir dailininkės Tūlos punktyrinė meilės istorija - apima beveik dešimt metų. Bet įvykių nedaug. Veikėjai susitinka Vilniaus dailės parodų rūmų kavinėje aštunto ir devinto dešimtmečio sandūroje, iš karto vienas kitą atpažįsta kaip lemtą žmogų, savaitę drauge praleidžia Tūlos nuomojamame kambaryje Užupyje. Paskui jie važiuoja pasTūlos tėvus į Kauną, tėvai nepritaria dukros pasirinkimui, ir mylimieji išsiskiria. Įsiskaudinęs vyriškis išvyksta į Klaipėdą ir toliau gyvena bohemiškai. Vėliau jis patenka į Vilniaus psichiatrijos ligoninės Vasaros gatvėje II skyrių, kur gydomi žmonės, sergantys priklausomybe nuo alkoholio, kelis kartus mieste ir ligoninėje susitinka su Tūla. Pasakotojas rašo mylimajai laiškus ir eiles, ima įsivaizduoti esąs šikšnosparnis, naktimis skrendantis pas ją. Uždarytas į vadinamąjį girtuoklių kalėjimą, gydymo irdarbo profilaktoriumą, ten praleidžia pusantrų metų, beveik kasdien rašo Tūlai, tačiau atsakymo į laiškus beveik niekada nesulaukia. Išėjęs iš kalėjimo susitinka su baltaruse menininke, kupriuke Marina, ir jie drauge su jos sūnumi važiuoja į Krymą. Jis tos moters nemyli, yra jai neištikimas ir grįžta į Lietuvą. Toliau gyvena taip, kaip yra pasirinkęs, nors toks gyvenimas veda į pražūtį. Sykį, sumuštas chuliganų, vos lieka gyvas. Praėjus septyneriems metams nuo pažinties, veikėjai susitinka Vilniuje, Sereikiškių parke. Dabar Tūla su tėvais gyvena Pagudėje ir yra tik dienai atvažiavusi j Vilnių. Mylimieji plaukia laivu į Valakampius, meilės naktį praleidžia Užupyje prie Vilnelės. Daugiau jie nebesusitinka, o po kurio laiko pasakotojas sužino, kad Tūla sudegė pirtyje ant miškų upelės kranto. Jis ten nuvyksta, suranda miške užkastą urną su Tūlos pelenais ir palaidoja kadaise mylimosios nuomotame kambaryje po grindimis. Romanas apie jausmus ir laiką Romanas sukomponuotas kaip užrašai, daugiausia skirti Tūlai. Jie aprėpia ne tik pagrindinių veikėjų pažinties laiką, bet ir kitus svarbius tarpsnius. Minimi Antrojo pasaulinio karo metai, trumpai prisimenamas septinto dešimtmečio vidurys. Pasakojimas vingiuoja nuo vienos temos prie kitos, vienas prisiminimas pažadina kitą, nutolstama ir vėl grįžtama prie pagrindinės linijos. Kai kurie romano puslapiai parašyti kaip nerimuota poezija, realistinis pasakojimas pinasi su fantastika. Veikėjas, negalėdamas pasiekti mylimosios, skrenda pas ją pasivertęs šikšnosparniu ir nematomas dalyvauja jos gyvenime, - tokie fantastiniai intarpai tik sustiprina romano įtaigą, leidžia skaitytojui geriau pajusti visa apimantį pasakotojo ilgesį. Romanas autobiografiškas, beveik visi veikėjai turi prototipus, minimos konkrečiosvietos ir to laiko detalės. Rašytojo žodžiais, „Tūla“ - tai romanas apie jausmus, bet pirmučiausia apie laiką, apie tam tikrą laikotarpį Vilniuje. Meilės tema Knygoje nėra atsakymų į klausimus, kodėl mylintys žmonės negali būti kartu, kodėl pasakotojas nepasistengia išlaikyti mylimos merginos, kodėl Tūla tokia priklausoma nuo tėvų, kodėl neatsako į laiškus. Skaitytojui paliekama pačiam spręsti, kurios priežastys svarbesnės, išorinės ar glūdinčios veikėjų viduje - jautri prigimtis, menininko vaizduotė, nesavarankiškumas, negebėjimas prisiimti atsakomybės. Romanas skatina mąstyti apie veikėjų santykius ne vien psichologijos lygmeniu, bet ir siejantpožiūrį į meilę su estetine tradicija - romantizmu plačiąja prasme. Romantikai poetizavo neįmanomą meilę, kankinančią, pasmerktą, bet nepaprastai gražią, pranokstančią banalią kasdienybę. Panašiai ir Kunčino romane meilė vaizduojama kaip jausmas, leidžiantis patirti būties pilnatvės ir visiško artumo su kitu žmogumi akimirką. Tikrovėje tokia meilė būtų užgesusi, ją būtų sutepusi gyvenimo kasdienybė,o išsiskyrimas kaip tik apsaugo jausmus, atmintyje jie išlieka tyri ir amžini. Nors ir skaudi, meilė yra didžiausia dovana - ji suteikia gyvenimui prasmės, sustiprina žmogaus tikėjimą pačiu savimi, atveria kūrybingumą. Kūrybos tema Abu kūrinio veikėjai yra menininkai. Tūla, dailininkė, nerealizuoja savęs kaip kūrybos žmogus. Pasakotojas - iš universiteto išmestas filologas germanistas, kartais verčia įvairius tekstus, rašo eiles, bet nepublikuoja. Romane cituojami keli jo eilėraščiai. Kaip tik rašymas yra priešinimasis gniuždančiai aplinkai ir pastanga išlikti savimi; jis aktyvina atmintį ir skatina norą apmąstyti nugyventą laiką, padeda įžvelgti skirtingų patirčių ryšius ir prasmę: Kuo smulkiausiai aprašiau susitikimą su Būku, su ponu „Schnauzbart", aprašiau Vilnelę prieš lietų ir po lietaus, keliais štrichais nutapiau vakarėjantį Bernardinų peizažą; įterpiau net kelis trumpus dialogus su Gerasimu Mucha - juk prisimeni, Tūla, tą vargšą durininką, kuris tirtėjo savo poste, bet nesitraukė iš jo nė žingsnio ? Labai svarbu, kad pasakotojo gyvenime yra mylimoji, įsivaizduojama kaip jo laiškų (ar užrašų) skaitytoja. Iš tiesų net nėra būtina, kad ji atsakytų į laiškus, - rašančiajam pakanka žinoti, jog egzistuoja visiškai jį suprantantis žmogus. Jo užrašai nėra tik pasakojimai apie praeities laiką, tai ir kito pasaulio kūrimas - įsivaizduojamas buvimas drauge su mylimąja, jos garbinimas ir kaltės išpažinimas. Bohemiško gyvenimo samprata Kunčino veikėjų gyvensena ir savivoka neatsiejama nuo vadinamosios bohemos. Kunčino veikėjui bohema yra ir būdas neigti miesčioniškas vertybes, ir protestas prieš sovietmečio nykumą, asmeninės ir kūrybinės laisvės ribojimą. „Gyvenimas po dangumi" nepatogus ir rizikingas, tačiau, veikėjo supratimu, tik taip patiriamas tikras gyvenimo skonis, pažįstami žmonės ir įmanoma kūryba. Bohemišką gyvensenąjis linkęs idealizuoti kaip kūrybos šaltinį, nors pripažįsta, kad alkoholis pražūtingai veikia asmenybę, prarandančią ne tik ryšius su kitais žmonėmis, bet ir savigarbos pagrindus. Veiksmo aplinka - sovietmetis Romano vyksmas plėtojasi sovietmečiu, daugiausia paskutinį jo dešimtmetį, tad vaizduojamoji erdvė pilna to laiko nuorodų - minimi gatvių pavadinimai, paminklai, kurių dabar jau nėra, išnykusios kavinės. Veikėją sovietmetis yra palietęs tiesiogiai, lemtingai paveikęs likimą, suformavęs ar deformavęs asmenybę. Iš universiteto jis išmestas dėl konflikto su karine katedra. Viena iš priežasčių, dėl kurių išyra pasakotojo šeima, - žmonos stojimas į partiją (antra priežastis - neištikimybė su garsiu tapytoju). Mano ekspati buvo iš ryžtingų moterų, kurios žūtbūtinai kovoja už savo vietą ir po saule, ir po mėnuliu. Saule švietė jai kompartija, į kurią buvo taip nelengvai priimta, o mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbruvis tapytojo Romano Būko veidas. Tokius žmones pati partija vadina kovingais ir principingais, - amžinai kam nors įsipareigojusi, nuolat skubanti, nerami ir įtūžusi mano antroji pusė puikiai derėjo ir funkcionierių, ir Romano Būko pašonėje. Tik giliai širdyje ji šaipėsi iš savo partijos, gal net nekentė jos, kaip nekentė užsikimšusio klozeto, srutų dušuose ir už lango šmėsčiojančių žiurkių. Dar - mano girtų kalbų, kad toji partija pati padvės... Užsimenama ir apie sovietmečiu įprastus kūrybos apribojimus, antai pasakotojo bičiulissavo bute nutapo freską „Rusų kunigaikščiai kloja savo vėliavas po kunigaikščioKęstučio kojom", kažkas įskundžia jį „meno tarybai", kurso vadovas primygtinaipataria uždažyti ir ateityje nepaisyti nei Kęstučio, nei Algirdo, jau geriau Žalgiriomūšį, o dar geriau - Stalingradą. Pasakotojas šaiposi iš sovietinio režimo, jį demaskuoja. Vadinamasis girtuoklių kalėjimas, arba profilaktoriumas, panašus į Stalino laikų lagerius. Čia niekinamosasmens teisės, ypač kultūros žmonių. Tai primena ir vokiečių koncentracijos stovyklų aprašymus, pažįstamus pirmiausia iš Balio Sruogos „Dievų miško“. Pasakotoją dažnai matome kaip abejotinos moralės valkatą, ir nesyk jis gali pasirodyti nesimpatiškas. Bet santykis su režimu jį atskleidžia kaip labai įžvalgų, kritišką, tiksliai formuluojantį mintį, ironišką žmogų, gebantį analizuoti gyvenamojo meto situaciją ir pasipriešinti jai pačia savo laikysena - atsisakymu eiti į kompromisus. Vilniaus tema Vienas svarbiausių pasakotojui rūpimų dalykų yra ryšys su Vilniumi, savęs ieškojimas juntant Vilnių fiziškai ir mąstant apie jį. Vilnius - tai pirmiausia Užupis, kuriame gyveno jo tėvai ir giminaičiai, o vėliau Tūla ir daugybė pažįstamų. Be Užupio, romano žemėlapyje itin svarbūs Vilnelės tiltai, Bernardinų bažnyčia, Savičiaus gatvė su namu, kuriame gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, „Ryto" kavinė ir Vasaros gatvės ligoninė, profilaktoriumasRasų gatvėje, Vilniaus kalvos. Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus - žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį,pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių - valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!