Jurgis Kunčinas 1947-2002 ir "Tūla"

Jurgis Kunčinas 1947-2002 Jurgis Kunčinas - poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Vilniaus universitete stu­dijavo vokiečių filologiją, nuo 1977 m. išleido šešias poezijos, septynias apsakymų, novelių vaikams ir eseistikos knygas bei šešis romanus. Kaip rašytojas Kunčinas atsiskleidė atgavus nepriklausomybę, buvo stebina­mo darbštumo ir produktyvumo autorius. Jis laikomas bene geriausiu pasakoto­ju iš lietuvių prozininkų, sovietmečio metraštininku. Grožinėje kūryboje užfik­savo daugybę konkrečių gyvenamojo laiko detalių, vietų, papročių. Žymiausias Kunčino romanas „Tūla“, išleistas 1993 m., ligi šiol laikomas lietuvių prozos viršūne, verčiamas į kitas kalbas. Romanas ,,Tūla“ Siužetas Romano veiksmas - bevardžio pasakotojo, valkataujančio inteligento, poeto, ir dai­lininkės Tūlos punktyrinė meilės istorija - apima beveik dešimt metų. Bet įvykių nedaug. Veikėjai susitinka Vilniaus dailės parodų rūmų kavinėje aštunto ir devin­to dešimtmečio sandūroje, iš karto vienas kitą atpažįsta kaip lemtą žmogų, savaitę drauge praleidžia Tūlos nuomojamame kambaryje Užupyje. Paskui jie važiuoja pas Tūlos tėvus į Kauną, tėvai nepritaria dukros pasirinkimui, ir mylimieji išsiskiria. Įsiskaudinęs vyriškis išvyksta į Klaipėdą ir toliau gyvena bohemiškai. Vėliau jis pa­tenka į Vilniaus psichiatrijos ligoninės Vasaros gatvėje II skyrių, kur gydomi žmonės, sergantys priklausomybe nuo alkoholio, kelis kartus mieste ir ligoninėje susitinka su Tūla. Pasakotojas rašo mylimajai laiškus ir eiles, ima įsivaizduoti esąs šikšnosparnis, naktimis skrendantis pas ją. Uždarytas į vadinamąjį girtuoklių kalėjimą, gydymo ir darbo profilaktoriumą, ten praleidžia pusantrų metų, beveik kasdien rašo Tūlai, tačiau atsakymo į laiškus beveik niekada nesulaukia. Išėjęs iš kalėjimo susitinka su baltaruse menininke, kupriuke Marina, ir jie drauge su jos sūnumi važiuoja į Krymą. Jis tos moters nemyli, yra jai neištikimas ir grįžta į Lietuvą. Toliau gyvena taip, kaip yra pasirinkęs, nors toks gyvenimas veda į pražūtį. Sykį, sumuštas chuli­ganų, vos lieka gyvas. Praėjus septyneriems metams nuo pažinties, veikėjai susitinka Vilniuje, Sereikiškių parke. Dabar Tūla su tėvais gyvena Pagudėje ir yra tik dienai atvažiavusi į Vilnių. Mylimieji plaukia laivu į Valakampius, meilės naktį praleidžia Užupyje prie Vilnelės. Daugiau jie nebesusitinka, o po kurio laiko pasakotojas su­žino, kad Tūla sudegė pirtyje ant miškų upelės kranto. Jis ten nuvyksta, suranda miške užkastą urną su Tūlos pelenais ir palaidoja kadaise mylimosios nuomotame kambaryje po grindimis. Romanas apie jausmus ir laiką Romanas sukomponuotas kaip užrašai, daugiausia skirti Tūlai. Jie aprėpia ne tik pa­grindinių veikėjų pažinties laiką, bet ir kitus svarbius tarpsnius. Minimi Antrojo pasaulinio karo metai, trumpai prisimenamas septinto dešimtmečio vidurys. Pasakojimas vingiuoja nuo vienos temos prie kitos, vienas prisiminimas pažadi­na kitą, nutolstama ir vėl grįžtama prie pagrindinės linijos. Kai kurie romano pus­lapiai parašyti kaip nerimuota poezija, realistinis pasakojimas pinasi su fantastika. Veikėjas, negalėdamas pasiekti mylimosios, skrenda pas ją pasivertęs šikšnosparniu ir nematomas dalyvauja jos gyvenime, - tokie fantastiniai intarpai tik sustiprina ro­mano įtaigą, leidžia skaitytojui geriau pajusti visa apimantį pasakotojo ilgesį. Romanas autobiografiškas, beveik visi veikėjai turi prototipus, minimos konkre­čios vietos ir to laiko detalės. Rašytojo žodžiais, „Tūla“ - tai romanas apie jausmus, bet pirmučiausia apie laiką, apie tam tikrą laikotarpį Vilniuje. Meilės tema Knygoje nėra atsakymų į klausimus, kodėl mylintys žmonės negali būti kartu, kodėl pasakotojas nepasistengia išlaikyti mylimos merginos, kodėl Tūla tokia priklauso­ma nuo tėvų, kodėl neatsako į laiškus. Skaitytojui paliekama pačiam spręsti, kurios priežastys svarbesnės, išorinės ar glūdinčios veikėjų viduje - jautri prigimtis, meni­ninko vaizduotė, nesavarankiškumas, negebėjimas prisiimti atsakomybės. Romanas skatina mąstyti apie veikėjų santykius ne vien psichologijos lygmeniu, bet ir siejant požiūrį į meilę su estetine tradicija - romantizmu plačiąja prasme. Romantikai poetizavo neįmanomą meilę, kankinančią, pasmerktą, bet nepaprastai gražią, pra­nokstančią banalią kasdienybę. Panašiai ir Kunčino romane meilė vaizduojama kaip jausmas, leidžiantis patirti būties pilnatvės ir visiško artumo su kitu žmogumi aki­mirką. Tikrovėje tokia meilė būtų užgesusi, ją būtų sutepusi gyvenimo kasdienybė, o išsiskyrimas kaip tik apsaugo jausmus, atmintyje jie išlieka tyri ir amžini. Nors ir skaudi, meilė yra didžiausia dovana - ji suteikia gyvenimui prasmės, sustiprina žmo­gaus tikėjimą pačiu savimi, atveria kūrybingumą. Kūrybos tema Abu kūrinio veikėjai yra menininkai. Tūla, dailininkė, nerealizuoja savęs kaip kūrybos žmogus. Pasakotojas - iš universiteto išmestas filologas germanistas, kartais verčia įvairius tekstus, rašo eiles, bet nepublikuoja. Romane cituojami keli jo eilėraščiai. Kaip tik rašymas yra priešinimasis gniuždančiai aplinkai ir pastanga išlikti savimi; jis aktyvina atmintį ir skatina norą apmąstyti nugyventą laiką, padeda įžvelgti skir­tingų patirčių ryšius ir prasmę: Kuo smulkiausiai aprašiau susitikimą su Būku, su ponu „Schnauzbart“, aprašiau Vilnelę prieš lietų ir po lietaus, keliais štrichais nutapiau vakarėjantį Bernardinų pei­zažą; įterpiau net kelis trumpus dialogus su Gerasimu Mucha - juk prisimeni, Tula, tą vargšą durininką, kuris tirtėjo savo poste, bet nesitraukė iš jo nė žingsnio? Labai svarbu, kad pasakotojo gyvenime yra mylimoji, įsivaizduojama kaip jo laiškų (ar užrašų) skaitytoja. Iš tiesų net nėra būtina, kad ji atsakytų į laiškus, - rašančiajam pakanka žinoti, jog egzistuoja visiškai jį suprantantis žmogus. Jo užrašai nėra tik pasakojimai apie praeities laiką, tai ir kito pasaulio kūrimas - įsivaizduojamas buvimas drauge su mylimąja, jos garbinimas ir kaltės išpažinimas. Bohemiško gyvenimo samprata Kunčino veikėjų gyvensena ir savivoka neatsiejama nuo vadinamosios bohemos. Kunčino veikėjui bohema yra ir būdas neigti miesčioniškas vertybes, ir protestas prieš sovietmečio nykumą, asmeninės ir kūrybinės laisvės ribojimą. „Gyvenimas po dangumi“ nepatogus ir rizikingas, tačiau, veikėjo supratimu, tik taip patiriamas tik­ras gyvenimo skonis, pažįstami žmonės ir įmanoma kūryba. Bohemišką gyvenseną jis linkęs idealizuoti kaip kūrybos šaltinį, nors pripažįsta, kad alkoholis pražūtingai veikia asmenybę, prarandančią ne tik ryšius su kitais žmonėmis, bet ir savigarbos pagrindus. Veiksmo aplinka - sovietmetis Romano vyksmas plėtojasi sovietmečiu, daugiausia paskutinį jo dešimtmetį, tad vaizduojamoji erdvė pilna to laiko nuorodų - minimi gatvių pavadinimai, pamink­lai, kurių dabar jau nėra, išnykusios kavinės. Veikėją sovietmetis yra palietęs tiesio­giai, lemtingai paveikęs likimą, suformavęs ar deformavęs asmenybę. Iš universiteto jis išmestas dėl konflikto su karine katedra. Viena iš priežasčių, dėl kurių išyra pasakotojo šeima, - žmonos stojimas į partiją (antra priežastis - neištikimybė su garsiu tapytoju). Mano ekspati buvo iš ryžtingų moterų, kurios žūtbūtinai kovoja už savo vietą ir po saule, ir po mėnuliu. Saule švietė jai kompartija, į kurią buvo taip nelengvai priimta, o mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbruvis tapytojo Romano Būko veidas. Tokius žmones pati partija vadina kovingais ir principingais, - amžinai kam nors įsipareigojusi, nuolat skubanti, nerami ir įtūžusi mano antroji pusė puikiai derėjo ir funkcionierių, ir Romano Būko pašonėje. Tik giliai širdyje ji šaipėsi iš savo partijos, gal net nekentė jos, kaip nekentė užsikimšusio klozeto, srutų dušuose ir už lango šmėsčiojančių žiurkių. Dar - mano girtų kalbų, kad toji partija pati padvės... Užsimenama ir apie sovietmečiu įprastus kūrybos apribojimus, antai pasakotojo bi­čiulis savo bute nutapo freską „Rusų kunigaikščiai kloja savo vėliavas po kunigaikš­čio Kęstučio kojom“, kažkas įskundžia jį „meno tarybai“, kurso vadovas primygtinai pataria uždažyti ir ateityje nepaišyti nei Kęstučio, nei Algirdo, jau geriau Žalgirio mūšį1, o dar geriau - Stalingradą. Pasakotojas šaiposi iš sovietinio režimo, jį demaskuoja. Vadinamasis girtuoklių kalėjimas, arba profilaktoriumas, panašus į Stalino laikų lagerius. Čia niekinamos asmens teisės, ypač kultūros žmonių. Tai primena ir vokiečių koncentracijos stovyk­lų aprašymus, pažįstamus pirmiausia iš Balio Sruogos „Dievų miško“. Pasakotoją dažnai matome kaip abejotinos moralės valkatą, ir nesyk jis gali pasirodyti nesim­patiškas. Bet santykis su režimu jį atskleidžia kaip labai įžvalgų, kritišką, tiksliai for­muluojantį mintį, ironišką žmogų, gebantį analizuoti gyvenamojo meto situaciją ir pasipriešinti jai pačia savo laikysena - atsisakymu eiti į kompromisus. Vilniaus tema Vienas svarbiausių pasakotojui rūpimų dalykų yra ryšys su Vilniumi, savęs ieškoji­mas juntant Vilnių fiziškai ir mąstant apie jį. Vilnius - tai pirmiausia Užupis, kuria­me gyveno jo tėvai ir giminaičiai, 1 Žalgirio mūšio, kaip pasipriešinimo vokiečiams, tema buvo paranki ir Antrojo pasaulinio karo metais, ir vėliau - interpretuojant jį kaip lietuvių kovą su Vakarais. o vėliau Tūla ir daugybė pažįstamų. Be Užupio, ro­mano žemėlapyje itin svarbūs Vilnelės tiltai, Bernardinų bažnyčia, Savičiaus gatvė su namu, kuriame gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, „Ryto“ kavinė ir Vasaros gatvės ligoninė, profilaktoriumas Rasų gatvėje, Vilniaus kalvos. Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus - žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį, pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių - valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dva­sios ubagų kvartalą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!