Kokią žmogaus laikyseną diktuoja jo gyvenimo patirtys (V. Mačernis, K. Donelaitis, J. Kunčinas) Škotų novelistas, dramaturgas, romanų autorius ir poetas, vienas garsiausių to laikmečio Europos ir pasaulio rašytojų Valteris Skotas yra pasakęs: „Visų naudingiausia gyvenime – sava patirtis.“ Kaip ir gyvenime, taip ir literatūroje įvairiai atsispindi skirtingos žmogaus patirtys. Pavyzdžiui, XVIII a. viduryje gyvenusio K. Donelaičio poemoje „Metai“ atsispindi rašytojo gyvenimo patirtis. Kūrėjas priskiriamas Apšvietos epochai, kurioje buvo susitelkta į žmogaus tobulėjimą, mokslą. Taigi Kristijonui Donelaičiui – Tolminkiemio pastoriui, pamokslininkui – buvo svarbu šviesti kitus, ypač kai pats buvo mokytas (studijavo Karaliaučiaus universitete). K. Donelaitis sakė pamokslus, skatino kalbėti gimtąja kalba, laikytis papročių bei neapleisti religijos. Vadinasi, suprato Daukšos aprašytą tautos sąvoką, kad ji tai protėvių žemė, gimtoji kalba ir papročiai, ir skatino tautiškumą, kaip vėliau ir V. Kudirka. Praėjus keliasdešimčiai metų K. Donelaičio pamokslai buvo sudėti į didaktinę poemą „Metai“. Ji buvo išleista po K. Donelaičio mirties – 1818 metais Liudviko Rėzos. Poemą sudaro keturios dalys – keturi metų laikai, kurie apibūdina to laikotarpio gamtą ir žmogaus darbus. Poemos pasakotojas tapatinasi su Vyžlaukio valsčiaus gyventojais, jo misija – juos pamokyti: „Klauskit tik senuosius, jūs, glūpieji bebarzdžiai,/ Ir girdėkit, ką jie jums pasakys prisivargę.“ Rašytojas glaudžiai bendravo su valstiečiais ir būtent dėl to jam pavyko taip gerai perteikti XVIII amžiaus žmonių gyvenimo rūpesčius, linksmybes, darbus, buitį. Žymiausias lietuvių grožinės literatūros pradininko darbas liudija rašytojo patirtą lietuvių nutautėjimo grėsmę, į tradiciškai jų gyvenamas vietas atsikėlus kolonistams. XVIII a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje siautęs maras nusinešė daug ten gyvenusių lietuvių gyvybių, todėl jam pasibaigus Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I į šias žemes atkėlė lietuvninkų kultūrai svetimų kitataučių – prasidėjo germanizacija. Nauji gyventojai, priklausę aukštesniam socialiniam sluoksniui, kėlė grėsmę tautiškumui ir, kaip atskleidžia Apšvietos epochos rašytojas K. Donelaitis, jų „viežlybumui“. Pagrindu tautiškumo išsaugojimui Tolminkiemio pastorius laikė dorą gyvenimo būdą, todėl kūrinyje būrai skatinami būti kuklūs, darbštūs, saikingi, laikytis tradicijų ir papročių. Šiomis savybėmis pasižymintys valstiečiai poemoje aukštinami, jų pavyzdžiu raginami sekti kiti. Nors veikėjai – neindividualizuoti, pagal moralinį vertinimą jie skirstomi į „viežlybuosius“ ir nenaudėlius. Viežlybųjų būrų – Pričkaus, Krizo, Selmo ir kitų – vardais atskleidžiama, kas yra dorybės, o kas smerktini dalykai. Ryškiausiai poemoje aprašytas personažas Pričkus neigiamai vertina kitataučių moralinę įtaką būrams: „Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas / Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano
Šį darbą sudaro 2086 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!