Laisvo žmogaus laikysena J. Degutytės ir Sofoklio „Antigonėje“

Pasakojimas apie žymiąją Antigonę yra vienas populiariausių visų laikų pasakojimų graikų mitologijoje. Tai pasakojimas apie moterį, kuri turėjo svarbiausias vertybes, jomis gyveno ir kovojo už jas nepaisydama nieko, net jeigu tai iššauktų jos mirtį. Tad iš graikų mitologijos atsiradęs pasakojimas apie Antigonę perskėlė į žymaus graikų tragiko Sofoklio dramą pavadinimu „Antigonė“, o iš jo fragmentai sugulė į lietuvių poetės, vėlyvosios lyrikos romantikės Janinos Degutytės eilėraštį „Antigonė“. Šie abu kūriniai tarpusavyje susiję, nes talpina žymiosios kovotojos Antigonės išgyvenimus, kurie įprasmina laisvo žmogaus laikyseną. Tad šioje kalboje pakalbėsiu apie šiuos du kūrinius ir papasakosiu, kaip reiškėsi laisvo žmogaus, t.y. Antigonės laikysena juose.
Žmogaus laikysena Degutytės eilėraštyje ir Sofoklio tragedijoje apie Antigonę reiškiasi per norimą pasiekti tikslą ir nebijojimą jo ginti. Šis tikslas – vertybių apgynimas. Laisvas žmogus jaučia pareigą ginti svarbiausias vertybes, kaip kad šiuo atveju – šeimos vertybę, protėvių tradicijas ir papročius. Antigonei tiek Degutytės kūrinyje, tiek Sofoklio kūrinyje svarbiausia juos suvokti ir ginti, parodyti savo tiesą, nebijant nieko. Tad pirmiausia, Sofoklio tragedijoje Antigonė kyla į kovą su Kreontu, kuris sutiko palaidoti Etoklį, tačiau Polineiko – ne. Antigonė nesutinka su tokiu Kreonto įsaku ir nemano, kad Polineikas yra išdavikas, kurio palaikų, pagal tam tikras tuometines taisykles negalima laidoti. Antigonės atžvilgiu, nelaidojant Polineiko yra paminamos svarbiausios tradicijos, nes kiekvienas turi teisę būti palaidotas ir pagerbtas atitinkamai. Tad Antigonė kovingai gina savo idėjas remdamasi laisvo žmogaus kovinga laikysena ir idėjomis, kurios įprasmina tai, kad kiekvienas privalo ir gali išsakyti tai, ką svarbu pasakyti, ypatingai tokiu atžvilgiu. Degutytės eilėraštyje Antigonės tikslas yra toks pat – parodyti, kad ji teisi: „Aš tūkstantį kartų grįšiu / Pusiaunakčiais laidoti savo brolių. / Per ugniavietes,/ per smėlį raudoną,/ Per lietaus pritvinkusį molį – Grįšiu. / Aš ateisiu basa./ Mano rankos beginklės ir tuščios. / Bet ne tas įstatymas laikinas – man visagalis./ Tegu jie ir keiks mane,/ ir pečiais...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!