R. Gavelis "Vilniaus džiazas". Moteris kaip "kita" ir "svetima" vyriškajam diskursui

 Moteris kaip „kita“ ir „svetima“ vyriškajam diskursui (pagal Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus džiazas) Gausioje postkolonializmo srities literatūroje kaip tipiškos postkolonijinės tautos vaizduojamos Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Nigerija, Kenija, Indija, Pakistanas, Jamaika, kiek rečiau Škotija, žodžiu buvusi Britų imperija, o taip pat buvusios prancūzų kolonijos Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Ramiojo vandenyno salose. Kaip postkolonijinis fenomenas kartais minimas baltųjų santykis su juodaodžiais ir meksikiečiais JAV. Bet įdėmiau pažvelgę į pasaulio žemėlapį, pastebėsime, kad iš tikrųjų beveik visos tautos vienu metu ar kitu laikotarpiu buvo kolonizuotos išskyrus tik Japoniją ir Iraką. Tačiau, išskyrus Violetą Kelertienę ir keletą Almanto Samalavičiaus straipsnių “Kultūros barų” žurnale neteko rasti niekur nagrinėjant Lietuvos literatūrą ir kultūrą nagrinėjant postkolonijizmo kriterijais. Ir tik 2001 metais David Chioni Moore savo straipsnyje palygino postsovietizmą su poskolonijizmu ir siekė įvesti visą buvusios Sovietų Sąjungos ir jos įtakos Rytų Europos regioną į postkolonijizmo studijų kontekstą. Devintasis dešimtmetis Lietuvoje buvo kritiškas laikotarpis: per jį subrendo politinės krašto nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos idėja, iškilo tikrieji, nebe Maskvos paskirti lyderiai, visuomenė susivienijo ilgus metus draustų idėjų ir tiesų pagrindu, totalitarinį režimą keitė žmonių gaivinamos ir kuriamos demokratinės tradicijos.1 Atgimimo laikotarpiu lietuvių literatūroje ypatingą vaidmenį atliko prozininkas, dramaturgas ir publicistas Ričardas Gavelis. Tai intelektualus antiromantinės orientacijos autorius, vadinamas ryškiausiu postmoderno epochos jausenos ir mąstysenos reiškėju lietuvių prozoje. Lietuvių literatūrą Gavelis praturtino intelektualine problematika, išlaisvino ją iš provencialaus uždarumo. R. Gavelis pats yra vilnietis, miesto kultūros atstovas, radikaliai atsiskyręs nuo nuo kaimiškosios lietuvių literatūros tradicijos. Jo tekstai studijuoja sovietinę epochą bei jos padarinius asmenybei ir tautos kultūrai, atskleidžia antihumanišką valdžios esmę, konstatuoja minios žmogaus iracionalią prigimtį, išryškina fatališką instinktų vaidmenį jo gyvenime. Romane „Vilniaus džiazas“ vaizduojami niūriausio sąstingio laikai. Jaunas žmogus bando išgyventi persikeldamas į fantastinį pasaulį – „džiazuodamas“ intelektualių idėjų, antgamtinių nuojautų temomis, atlikdamas drastiškus erotinius eksperimentus, tačiau tai neišgelbsti jo nuo beprotybės ir pražūties. Ričardas Gavelis romane nagrinėja problemas nuo žmogaus prigimties gelmių iki sovietinės sistemos kuriozų. Gavelis – stipriausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, visų žmogaus asmenybę užgožančių ideologijų demaskuotojas. Jo kūryba – tai skausmingas slapto idealisto nevilties riksmas, intelektualo humanisto atsakas į pasaulio absurdą. “Pati ryškiausia devintojo dešimtmečio apsakymų ir romanų tema – politinė Lietuvos nelaisvė ir individo nelaisvė visuomenėje. Veikėjų paveikslais autoriai rodo, kad visuomenės laisvė turi prasidėti nuo asmeninės laisvės, kiekvieno žmogaus vidinio laisvės pojūčio.”2 Socialistinė santvarka Ričardo Gavelio kūrinyje parodyta psichologiškai ir fiziškai žlugdanti žmones, naikinanti individualybę vardan uniformuoto kolektyvizmo. Danas Lapkus teigia, kad “autoriai žmogaus susovietėjimą pateikia kaip tragiškiausią okupacijos laimėjimą. Susovietintas žmogus ima jaustis aplinkybių auka, praranda iniciatyvą, kūrybingumą, blaivų mąstymą, prisitaiko prie absurdo, melo ir nenuoširdumo. Nesant kovai pasiryžusių personažų, daugumoje tekstų kuriama beviltiška atmosfera. Liūdesys, neviltis, neperspektyvumas yra persmelkęs visus devintojo dešimtmečio apsakymus ir romanus.”3 Turbūt todėl dauguma pagrindinių R. Gavelio romano veikėjų yra keisti, netipiški visuomenės atstovai, užribio žmonės. Kaip sako D. Lapkus “Tai paaiškinama jų nenoru dalyvauti oficialiajame – absurdo – gyvenime. Būdami alkoholikai, atsiskyrėliai, valkatos, psichiniai ligoniai, šie veikėjai nurašomi, paliekami ramybėje. Valdžia nieko gero nesitiki iš jų, o jie – iš valdžios”.4 Ričardas Gavelis skiriasi nuo kitų tuo, kad sugeba konkretų asmenį paversti simboliu (Justas Pirkelis), valdymo sistemą – mitine personifikacija (Bebas), o tikrovę ir istorinius įvykius metafora. Mitinį pasakojimo lygmenį R. Gavelis kuria tiek individualiais, tiek ir kultūriniais, mitologiniais simboliais: Tomas Kelertas, Dainius Pirkelis klaidžioja po Vilnių, juos persekioja Tėvo (sykiu ir istorinės-sovietinės praeities) šmėkla. Dainius Pirkelis dūsauja, kad „kažkas negerai vilnijos karalystėj“. Pats rašymo stilius, bent jau man, pradžioje buvo labai neįprastas. Šokinėjančios mintys, visokie grotestiški vaizdiniai pareikalavo laiko apsiprasti. Skaitant „Meditacijas“, vis tenka grįžti į ankstesnę pastraipą, sakinį ar net to paties sakinio pradžią. Pasakotojas taip sulieja abiejų personažų (Tomo Kelerto ir Dainiaus Pirkelio) sąmones, jų mintys teka jau lyg ir ne ta vaga, arba užkliuvi tiesiog už Dainiaus Pirkelio paminėjimą, nors, rodos, ką tik skaitei apie Tomą Kelertą, arba atvirkščiai – ką tik mąstė Dainius Pirkelis, o šit jau Tomo Kelerto sąmonės srautas. Itin menkas skaitytojas pasijunta prieš pagrindinį romano herojų – jaunąjį genijų Tomą Kelertą. Jis galėtų būti lietuviškojo modernaus epo herojus – besigrumiantis su visu pasauliu iškart, lytiškai be galo potencialus bei išradingas, intelektualu pranokstantis artimą ir netgi paralelinę aplinką, turintis savo tvirtą nuomonę apie viską – pradedant virtuve, asmens higiena ir Rytų filosofija, baigiant kosmologija ir anapiliais. „Aukštas ir išlakus“ Tomas Kelertas yra idealus, dangiško prado atstovas, o „storas, pliktelėjęs ir nelaimingas“ Dainius Pirkelis – žemiška figūra. Tomas Kelertas išgyvena „identifikacijos krizę“ ir mintimis kreipiasi į dievus: „...gelbėkit mane, nes prarandu ne šiaip ką, o savo nemirtingąją žmogišką sielą!“ Dainių Pirkelį kamuoja menkavertiškumo kompleksas. Šiuo egzistencinės krizės momentu abu personažai geria – „yra dar vienas Vilniaus pradas – alkoholis“ - ir patiria papildomus lemties išbandymus. Pirmiausia kiekvienas sužino baisią tiesą apie tėvą. Skeptikas Tomas Kelertas neteko vienintelio draugo Izaoko Beilio (kuris ruošiasi emigruoti, nes žydams nėra vietos „sistemoje“), jį persekioja Tėvo šmėkla, galu gale nuėjęs pas mylimąją, randa ją su kitu. Lemiamu momentu, Tomui Kelertui vonioje samprotaujant, kaip geriau būtų persipjauti venas, pasirodo Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris (realiam pasakojimo plane – Tomo buto šeimininkas Nikodemas Kliačka) – išvirkščio, šėtoniško pasaulio atstovas, Vyriausiasis Visa KO Protezuotojas. Anot jo, gyvą ar apmirusį organą tereikia pakeisti protezu, ir viskas susitvarkys: „Bakneris viską sutvarkys!” Naujasis, absurdiškasis Baknerio pasaulis “buvo neįtikėtinas, todėl Tomas šventai juo tikėjo. Dar daugiau – jis gerai suvokė, kad jokiam kitokiam pasauly išgyventi nepajėgtų. Baknerio pasaulis buvo jo vienintelis išsigelbėjimas”5 Nors Baknerio pasaulyje kone viskas atrodo nerealu, galima ižvelgti ir tam tikrų tikrovės atspindžių, tai – armija. “Tarybinė armija yra bandymas sukurti lygiagretų pasaulį tame pačiame pasaulyje, savotiškas lygiagretaus pasaulio protezas” Tarybinė armija tiesiog ideali vita reikštis “Bakneriados” chaosui: čia statoma, griaunama, vėl statoma ir vėl griaunama – ir visa tai daroma be jokio tikslo ir prasmės. Teksto plotmėje “Bakneriada” yra ritualinė sielos iniciacija. “Didžioji bendrija” – postbaknerinė sielos stadija. “Didžiojoje bendrijoje” pedantas Papa Dokas tampa normaliu žmogum Juozu Baubliu, o Tomo Kelerto mylimosios Audronė ir Dalia – magiškąja Daldrone, o kiek vėliau – Daljoldrone: indiška dievybe su daugybe rankų ir kojų. Pats autorius aiškino,kad “Vilniaus džiaze” man rūpėjo ne formalus, išorinis personažų susivienijimas, o gilesni estetiniai dalykai. Juk Didžioji bendrija – tai mistinis, metafizinis žmonių susivienijimas, net sutapimas. “Vilniaus džiaze” norėjau pridurti, kad nėra jokių vienareikšmių personažų. Viskas susideda į vientisą ir nedalomą romano realybę. Ne taip jau svarbu, kuris personažas ką padarė ir kaip kuris žmogus vadinamas. Visi jie tėra visaties dalis, pavienės natos, sudarančios bendrą džiazo melodiją.”6 Nors literatūroje galima rasti daug Baknerio giminaičių, jis vis dėlto yra tikras vilnietis, trykštantis išmone, humoru, netgi daug įdomesnis už Tomą Kelertą ir jo trilypes merginas, Justą Pirkelį ar Papą Doką, „nestandartinius“ saugumiečius, primityvokai sušaržuotus karinės katedros karininkus, o ir visus likusius. „Nors kartais jis panašus į Karlsoną ar net Senį Chotabyčių“, bet Bakneris vis tiek išlieka simpatiškiausia figūra visame šio romano džiaze. Romano merginos irgi ne iš piršto laužtos: ilgakojės, fatališkos, be galo smalsios. Jos drąsiai laužo normas, veržiasi iš anksčiau moteriai teįmanomo motinos arba darbininkės tipo. Jos maištaujančios ir laisvos: „Turbūt moters neįmanoma valdyti, jeigu tik ji pati netrokšta būti vergė. O Dalė anaiptol netrokšta. Ji visąlaik išsprūsta iš rankų, jos neįmanoma tvirtai sugriebti. Ji nėra tikrai tavo, išvien kur nors pasislepia.”7 Šio romano moterys priima vyriškas vertybes: jos didžiuojasi, kad mąsto, veikia, dirba, kuria taip pat kaip vyrai. Užuot stengusis juos sumenkinti, jos teigia esančios jiems lygios. “Aš tikrai nekvaila. Mudu rastumėm apie ką pašnekėti. Tu pamatytum, kad ir su moterim galima protingai kalbėtis.”8 – rašo Audronė Bolytė laiške Tomui Kelertui. Ilgą laiką buvusios šešėlyje, jos sulaikia pripažinimo: “profesorius praeitą savaitę visiškai rimtai prisipažino galbūt pakeisiąs viso savo gyvenimo nuostatą, kad moterys negali būti tikros matematikės. Audra mėgo jaustis ne kvailesnė už virus. Ji tvirtai žinojo, kad anksčiau ar vėliau pasaulis priklausys moterims”9 Fiziologija ir erotika, ilgai draustos tarybiniam žmogui sritys, „Vilniaus džiaze“ nei šokiruoja, nei erzina. Vaisinga, gimdanti moteris, nelabai tinkama trumpalaikiams sekso žaidimams buvo pašalinta iš romano personažų kontingento, tik “Didžiojoje bendrijoje” ištvirkelė bufetininkė Raimonda tampa “moterim, norinčia pusiausvyros ir ramybės”. Laisva erotinių vaizdinių cirkuliacija, pradžioj kiek stebinusi, ėmė kartotis ir sekti, neretai tiesiog virsdama standartine pasakojimo privalomybe. Spontaniškas geismas neretai virsta meilės pratybomis arba sureikšminamas iki mistikos. „Vilniaus džiazas“ baigiasi kolektyvine meile, gerokai mistifikuota, bet ir besiskiriančia nuo elementaraus grupinio sekso. R. Daugirdas interviu su rašytoju („Literatūra ir menas“) savo klausime užsimena apie komunistų numylėtą kolektyvo kultą, bet autorius čia pat kietai atremia: „Komunistai čia nieko dėti. Veikiau pirmieji, ankstyvieji krikščionys – kai dar nebuvo Bažnyčios kaip institucijos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!