J. Biliūnas - Liūdna pasaka apžvalga

Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka Apysaka įkvėpta Kačerginėje, pušyne, įvykusio susitikimo su Juozapotos prototipu (1906 m.) J. Biliūno gulbės giesmė (paskutinis kūrinys) parašytas 1907 m., vos keli mėn. prieš mirtį. Apysaka „Liūdna pasaka“ – vienintelis J. Biliūno kūrinys rašytas ne greitai, impulsyviai, o pusę metų. Lyrinė apysakos prakalba „Baltasai šešėlis“ sukurta anksčiau – 1906 m. pab., skirta artimam žmogui. Ji turi savitą likimą: pirmosiose „Liūdnos pasakos“ publikacijose buvusi trumpesnė dedikacija, kartu su apysaka „Baltasai šešėlis“ išleista tik 1913 m. „Baltasai šešėlis“ pasakotojas į savo mylimąją kreipiasi Ramūtos vardu. Įžangos moteris – realybė. Prakalboje „Baltasai šešėlis“ ryškus praėjusio laiko ir nepažintos meilės ilgesys. Tai eilėraštis proza, kalbantis apie stiprų (gal net sakralų) artumą. Artumo grožis nušviestas liūdesio – nykstančios jaunos dienos kaip gražus sapnas. O pati apysaka turi išplėtotą ekspoziciją (pirmąkart lietuvių literatūroje), kurioje drąsiai sulaužomas autoritetingo pasakotojo stereotipas, - tai sunkiai džiova sergantis žmogus, besimėgaujantis oru užmiesčio pušyne, atvirai parodantis savo silpnumą, net bejėgiškumą. Tai suteikia pasakojimui visą kūrinį persmelkiančią lyrinę gaidą. Apysakoje ryškus lyrinis įrėminimas – derinama kūrinio pradžios ir pabaigos nuotaika. Pagrindinis apysakos veiksmo laikas – retrospektyvus – vaizduojami 1863 m. įvykiai. Apysakos siužetas sukomponuotas iš atskirų epizodų, atspindinčių vieno žmogaus tragediją ir vaizduojamų remiantis ne tiek pasakotojo, kiek pačios veikėjos požiūriu. Juozapotos jausmai, svajonės, elgesio motyvai, žlungančios viltys vaizduojamos tarsi iš vidaus, iš jos pačios sąmonės centro. Pagrindinis principas – įsijautimas, stiprinantis lyrinę intonaciją ir psichologizmą. Juozapotos istorija turi užuomazgą, vystymąsi, atomazgą, itin glaudžiai susietas fabulos dalis. Pirmasis epizodas sudaro kontrastą įžangos nuotaikai ir nelaimingos išprotėjusios moters paveikslui. Čia Juozapota – jauna, graži, mylinti ir mylima, su spindinčiom kaip laimės žvaigždės akim (kūrinio pradžioje akys – „užgesusios žvaigždės“). Juozapotos paveikslas psichologiškai įtikinimas. Ji – paprasta sodietė. Meilė vyrui yra gražiausias ir svarbiausias Juozapotos charakterio bruožas. Daug ką ji daro intuityviai, paklusdama jausmui. Vyrui išėjus į sukilimą, išgyvena nežinią, nerimą, sunyksta, atsimaino. Meilės ir ilgesio vedama įveikia baimę, drovumą ir išeina ieškoti mylimojo. Nei pavojingas miškas, kuriame šlaistosi rusų kareiviai, nei pavojus susidūrus su vienu iš jų, nei kaimo moteriai nepažįstamas miestas, kuriame visi „savo reikaluose paskendę“ – niekas negali sulaikyti nerimo ir ilgesio apimtos moters. Dėl meilės vyrui ji iškenčia daug kančių, išvydusi jį nužudytą netenka proto. Visas likęs gyvenimas – bedvasis šešėlis to, kas galėjo būti. Apysakoje vaizduojamas tragiškas Juozapotos ir Petro Banio šeimos likimas, kurį apibendrintai galima suvokti kaip visos tautos likimą sukilimo metu. Pasakojimo ašis – ryškus Juozapotos charakteris. Ypač išraiškingas leitmotyvas „akys – žvaigždės“, padedantis atskleisti tiek išorinį, tiek vidinį Juozapotos grožį ir sykiu skaudžią lemtį. Tuomet, kai Juozapota drauge su savo vyru Petru kūrė ateities viziją, jos akys „mirgėjo kaip dvi žvaigždės – laimės žvaigždės“. Vėliau palūžusios Juozapotos akys liudija sudužusias svajones ir negrįžtamai prarastą gyvenimo džiaugsmą: „Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!