J. Biliūnas bei jo kūrinys "Liūdna pasaka"

Jonas Biliūnas Jonas Biliūnas – lyrinės lietuvių prozos pradininkas, vienas garsiausių XX a. Pradžios lietuvių rašytojų, taip pat politinis veikėjas. Rašytojo kūryboje jaučiamos gilios humanizmo, moralinės idėjos. Rašytojas dažnai panaudodavo įvairius motyvus iš savo gyvenimo patirties. Jo kūryba įsimintina tuo, kad rašytojas daugiausia dėmesio skyrė nelaimingiems, kenčiantiems, skriaudą patyrusiems žmonems, jų užuojautai. Ne išimtis ir apysaka “Liūdna pasaka”. Kūrinys išskirtinis, tai vienintelė apysaka tarp daugelio J. Biliūno novelių. Ji pasakoja apie 1863 m. sukilimo dalyvio žmoną Juozapotą, jos išgyvenimus sukilimo metu, jausmus netekus vyro, pasikeitimą po didelės nelaimės, tačiau kūrinys yra sudarytas ir iš kitų dalių. Kūrinio kompozicija – rėminė. Pradžioje ir pabaigoje pabaigoje pasakojama esamuoju laiku, o pagrindinis veiksmas vyksta kaip pasakojimas. Pradžioje yra dvi įžangos. Pirmojoje matome daug biografinių motyvų iš pačio rašytojo gyvenimo, tačiau ji nėra glaudžiai susijusi su pačiu kūriniu. Antrojoje taip pat matome asocijacijų su J.Biliūno biografija, tačiau jos nėra tokios aiškios ir ryškios kaip pirmojoje. Šioje įžangoje vis dar pasakojama esamuoju laiku, pirmuoju asmeniu, kas tekstui suteikia gyvumo, subjektyvumo. Pradžia šviesi, nuotaikinga, laiminga, pasakojama apie žmones susirinkusius aplink pasakotoją, “Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunimas <...> visi susirinkusieji, buvo kaip is pasakos išėję <..> Į jas žiūrint regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų”, pasakotojas gėrisi ir džiaugiasi aplinkinių laime, kuri atrodo gali būti tik pasakose. Jis nori užmiršti savo vargus, tačiau suvokia, kad pasaka egzistuoja tik miške kuriame jis yra, už miško egzistuoja šiurkštesnė realybe. Jo mintys pasiteisina. Staiga, aplinka labai pasikeičia. Pasakiškai linksmus ir laimingus žmones pakeičia “ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas <..> Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas ir nelaimingas.”. Pasakotoją suglumina sena aukšta moteriškė, atėjusi pasiramščuodama lazda prie jo. Jis bandė jos išvengti, nematyti baisios realybės, tačiau juto jos įbestą žvilgsnį. Pasakotojo susidūrimas su moters akimis keičia visą pasakojimo nuotaika, tarsi šokiruoja patį pasakotoją. Šiltus epitetus keičia kur kas šiurkštesni. “Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės.“. Taip sukuriamas ryškus kontrastas, perėjimas prie visiškai kitokios aplinkos. Pats pasakotojas vos tik trumpam pasijutęs laimingas, pasimiršęs savo ligą, staiga susiduria su baisiu dėjavimu, kuriam “nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, - galima tik jausti...”. Jo vidinis pasaulis yra sukrečiamas. Jis bando nuo to pabėgti kaip ir visi, duodamas moteriai pinigų, tačiau ji jų neima, ji toliau “nemirktelėjus žiūrėjo” į pasakotoją. Kilo įtampa, “Krutinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėtis.”, tačiau moteriškė, visai netikėtai tiesiog nusisuka. Pamačiusi kitus žmones, moteriškė sumurmėjus kelis žodžius, palieka pasakotoją vis dar išsigandusį ir sutrikusį. “Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralekė.”. Visi aplinkiniai žmonės, kurie buvo laimingi lyg pasakoje, baidėsi šios moters. Ji vienintelė buvo nelaiminga. Moteriškė yra, tartum, visų žmonių nelaimių simbolis, visi žmonės jos vengia lyg giltinės. Taip veikėjai yra sugrupuojami. Dauguma yra laimingi, pasakiški veikėjai, moteriškė – visiška priešingybė jiems. Ji skleidžia visiems tik šiurpą. Pasakotojas, pirmą kartą atsiduręs šioje aplinkoje išlieka labiau neutralus. Pradžioje lyg prisijungia prie laimingų žmonių, tačiau nepilnai. Jis vistiek suvokia, jog jo liga niekur nedings, jam pasiseka tik pasimiršti. Tik sutikęs moterį, jis kaip ir visi bando jos išvengt, išsigąsta, tačiau labiau nei kiti išgyveną susidūrimą. Ištrauka baigiasi liūdnai, čia puikiai tinka apysakos pavadinimas “Liūdna pasaka”. “Pastovėjusi, kiek jinai pati norejo išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus “memento mori””. Nagrinėjamame tekste atsispindi jaunystės ir senatvės kontrastas, amžiaus, mirties, laimės, kaltės temos. Primenama, jog gyvenimas nevisada būna lyg linksma pasaka, pasitaiko įvairiausių nesėkmių, nelaimių. Tekste gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį, išgyvenimos, jo jausmus. J. Biliūno “Liūdna pasaka”, tai daugiau nei realistinis kūrinys, apysakoje jaučiamos ir kitos literatūros rūšys, tai giliausias ir vienas sudėtingiausių J. Biliūno darbų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!