Jaunuoju lietuvių literatūros klasiku vadinamas Jonas Biliūnas parašė daug žymių prozos kūrinių, kuriuose daugiau dėmesio skiriama ne detaliam aplinkos aprašymui, o pasakotojo vidiniam pasauliui. Visi rašytojo kūriniai pasakojami pirmuoju asmeniu tarsi per išpažintį-atvirai ir nuoširdžiai. Šie bruožai atsispindi J.Biliūno apysakos "Liūdna pasaka" ištraukoje.
Iš pirmųjų žodžių, "vasarinių namų", yra aišku, kad erdvė bus plati. Taip pat iš jų atpažįstame vieną rašytojo biografijos kontekstą-vieną vasarą jis gyveno Kačerginėje, kur gydėsi nuo vadinamos inteligentų ligos-džiovos.
Pirmajame sakinyje antraplaniai veikėjai suskirstomi į dvi žmonių grupes pagal amžių:"<...vyrai ir moterys..."> ir "<...jaunimas ir vaikai...">.Toliau kalbama apie veikėjų pomėgius:'<...vieni ėmė žaisti...>" suprantame, kad tą daro tik patys jauniausi,"<...kiti apsėdo dailų dirvonėlį...>"-namų šeimininkės,o "<...treti išsisklaidė po mišką...>"-šeimos galvos. Be to, iš abiejų žmonių grupių svarbiausią vaidmenį atlieka moterys.
Mes puikiai žinome, kad jos yra skirtos mylimiems vyrams, kaip ir jie joms. XIX a., sumažėjus šeimos ir šeimyninio ūkio(žemės ūkio, rankdarbystės) vaidmeniui, moterų visuomeninė padėtis ir reikšmė ėmė nuolat augti. Kitaip tariant, vyko jų emancipacijos judėjimas. Užtat silpnosios lyties atstovės atlieka psichologinio vyksmo vaidmenį: jos vaizduojamos tarsi būtų grožio, tyrumo, šviesos ir laimės mūzomis. Jas apibūdina epitetai:"<...gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios...>",palyginimas:"<...kaip sužydę žolynai daržely.>",sinonimai:"<...nėra vargų ir ašarų, nelaimės ir bado.>".Didžiausią įspūdį sukelia vaizdingas veiksmažodis "mirgėjo"-taip dar labiau išaukštinamos moterys ir tarytum švyti visu grožiu iš tolo.Net pasakotojas, stebėdamas jas, tiki moterų stebuklingomis galiomis ir linki joms tiktai gero: "Į jas žiūrėdamas,norėjau nors valandėlę užmiršti ir savo ligą,<...čia niekur mažiausio nelaimės šešėlio neišvysiu...>".Deja, šis sakinys baigiamas daugtaškiu. Atrodo, kad kažkas įvyks neįtikėtina...
Na, ir štai-pasikeičia kūrinio ištraukos veiksmas: įvyksta svarbiausias pirmos dalies įvykis-susitikimas su sena moterimi. Pasakotojas pirma išgirsta jos balsą ir supranta, kad "taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas ir labai nelaimingas."Jis puikiai apibūdina senolės dejavimą: "Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti,..."Užtat vėl pabrėžiamas jausmas-tokią dejonę "galima tik jausti". Pasakotojas susidomi"<...žiūrėjau ir laukiau:...>".Nuo jo reakcijų priklauso pasakojimo intensyvumas....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!