Jonas Biliūnas „Liūdna pasaka“. Ištraukos analizė ir interpretacija

Jonas Bilūnas „Liūdna pasaka“ Ištraukos analizė ir interpretacija Jonas Biliūnas – XIX-XX a. lietuvių literatūros klasikas, trumpos lyrinės psichologinės novelės meistras. Pagrindinės jo kūrybos temos: skriauda, kaltė, nuoskauda. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. Jo kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų vaizdavimu, humanizmu, jautriais ir lyriškais veikėjų paveikslais. Biliūnui būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, mintys dėstomos nuosekliai – kūrinio pabaigoje nesiūlant vientelės išvados. „Liūdna pasaka“ – vienas iš vėlyvųjų rašytojo kūrinių. Tai ypač graudi ir liūdna apysaka apie tragišką Juozapatos likimą. Pagrindinis stilistikos bruožas – liūdnumas. Pasakojama subjektyviai – dėmesys skiriamas ne detalėms, o vidiniams išgyvenimams. Vaizdai susimbolinti, pasakos stilistika. Vyrauja lyrizmas, emocingumas. Tai esminis humanizmo bruožas. Juozapota vaizduojama su užuojauta, jautriai reaguojama į jos nelaimę. Šiam lyrizmui būdingas graudumas. Juozapotos paveikslas piešiamas pabrėžiant svarbiausius tautinius lietuvių liaudies moters bruožus. Tai kančių ir nelaimių kovoje dėl laisvės simbolis. Todėl ji yra tapusi simboline figūra lietuvių literatūroje. Ištraukoje vaizduojami du laikai: esamasis ir būtasis. Pirmoje ištraukos dalyje aprašoma dabartis, Juozapotos beprotystė, o antroje dalyje pasakojama apie praeitį, jos išgyvenimus ir nerimą, vyrui prisijungus prie sukilėlių. Kūrinio erdvė gan siaura. Minima žemė, rugių pjūtis, berželiai. Iš to galima spręsti, kad bus kalbama apie žemiškuosius dalykus. Ištrauka pradedama kaip graži pasaka. Piešiamas gamtos vaizdas. Vidurvasaris, pats darbų įkarštis. Antroje pastraipoje iškyla svarbiausioji siužetinė linija – pasakojimas apie Juozapotą, jos gyvenimą. Vyrui išėjus padėti partizanams moteris labai pasikeičia. Buvusi jautri, žavi Juozapota neįsivaizduoja būties pilnumo be savo Petro. Ji karštai myli vyrą, todėl jo išvykimas yra ir jos pačios dvasinė mirtis. Pradžioje moteris dar turi vilties, ji tikisi, jog sukilimas greit baigsis ir Petras sugrįš. Laukimas slegia jauną jos širdį, optimizmas pamažu blėsta. Anksčiau paguodą suteikdavę žodžiai tampa beverčiai: „Užmiršo ir Damulio žodžius, kuriuos dar neseniai pati sau viena taip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės <...>“. Juozapota viską priima jausmais, nuojautomis. Todėl galima sakyti, kad ją valdo likimas. Jausmai – vienintelis jos informacijos šaltinis apie dingusį Petrą: „toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, kur dėtis: naktų nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!