Italijos ir Graikijos Konstitucijos

Apibūdinant romanų ir germanų teisės tradiciją ir jos neatskiriamą dalį – Italijos teisę tiesiog negalima nepaminėti kito istorinio teisės paminklo, kuris gimė Italijoje XIII a. pirmojoje pusėje: 1231 m. karalius Frydrichas II paskelbė Sicilijos Karalystės įstatymų kodeksą – Augusto įstatymus. Naujaisiais laikais šis kodeksas dažniausiai vadinamas Augusto knyga, o kartais – Melfio nutarimais arba konstitucijomis. Augusto knygos kodekse yra 253 straipsniai, vadinamieji „titulai“. Jis sudarytas iš preambulės ir trijų knygų. Pirmojoje knygoje daugiausia dėmesio skiriama viešosios tvarkos klausimams – materialinei baudžiamajai teisei, teisingumo vykdymui, ikiteisminei civilinei teisinei procedūrai ir kt. Antroji knyga iš esmės skiriama civiliniam ir baudžiamajam procesui, o trečioji – materialinei civilinei teisei, įskaitant karališkąją ir feodalinę nuosavybės teisę bei įvairius teisės pažeidimus. Esminis Liber Augustalis bruožas – monarcho valdžios sistemos stiprinimas. Jo turinyje atsispindi Popiežių revoliucijos dvasia ir ją išreiškianti teorija, kad karalius yra asmuo, turintis neribotą valdžią. Plėtojant monarcho valdžios doktriną Liber Augustalis siaurino municipalinės teisės ribas. Miestams dovanotos privilegijos leidžiančios nepaklusti karaliui buvo paskelbtos negaliojančiomis. Kodekse draudžiama steigti miestų valdžią. Italijos konstitucinės istorijos pradžia sietina su Pjemonto Karalystės karaliaus Karolio Alberto 1848 m. kovo 4 d. oktrojuota konstitucija,kuri vėliau tradiciškai tiesiog buvo vadinama Alberto Statutu. Alberto Statutas (Konstitucija) priskirtinas pradiniam konstitucijų raidos pasaulyje etapui, t. y. laikotarpiui nuo konstitucijų atsiradimo iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiam etapui būdinga tai, kad konstitucinis procesas apėmė tik Europą ir Šiaurės Ameriką. Konstitucinio reguliavimo pagrindas buvo valstybės valdžios organizacijos klausimai. Asmens ir valstybės santykių srityje konstitucijose buvo įtvirtintos tik asmeninės ir kai kurios politinės teisės bei laisvės. valstybės valdžios (įstatymųleidimo, vykdomoji ir teismo) buvo formaliai atskirtos, tačiau jos visos vienaip ar kitaip buvo karaliaus rankose ir susijusios su sosto valia. Šiame konstituciniame akte buvo numatytas dvejų rūmų parlamentas (Deputatų rūmai ir Senatas), kuris rengė įstatymų projektus, tačiau projektai įgydavo įstatymų galią tik tada, kai jiems pritardavo karalius. Deputatų rūmų deputatai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!