Ironiškas požiūris į pasaulį literatūroje

Ironiškas požiūris į pasaulį literatūroje Neretai ironiškas požiūris į pasaulį gali ne tik suteikti stiprybės bei padėti išlikti absurdo akivaizdoje, bet ir atskleisti nepagražintą tikrovę. Tokia pasaulėžiūra yra pavaizduota ir lietuvių literatūroje: Balys Sruoga, XX amžiaus pirmosios pusės kūrėjas, romane „Dievų miškas“ ironiškai atskleidė brutalią koncentracijos lagerio realybę, o Marius Ivaškevičius, šiuolaikinis rašytojas, pjesėje „Madagaskaras“ pašiepė tradicinius Lietuvos mitus, jų perdėtą išaukštinimą. Visų pirma, Balys Sruoga, užsidėjęs ironijos kaukę, kūrinyje „Dievų miškas“ atskleidė nacių dehumanizaciją. Šis rašytojas – tai katastrofų laikotarpio literatūros kūrėjas, pats savo laiku patyręs esesininkų amoralumą. Balys Sruoga kartu su kitais lietuvių intelektualais 1943 metais buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, kadangi atkalbinėjo jaunuolius stoti į SS eiles. Atsidūręs moraliai iškreiptoje aplinkoje, kurioje mušimas bei keiksmai yra tapę etiketo normomis, autorius, menininkas, išsilavinęs teatralas, visais būdais stengėsi nepasiduoti ir neprarasti orumo. Atsiribojęs nuo asmeninių išgyvenimų, prisidengęs ironija tarsi skydu, padedančiu išlikti, Balys Sruoga žiaurią lagerio kasdienybę aprašė jau po mirties išleistoje memuarų knygoje „Dievų miškas“. Fragmentišką autobiografinio kūrinio pasakojimą jungia plataus akiračio išsilavinęs pasakotojas, du metus praleidęs Štuthofo koncentracijos stovykloje, kurią ironiškai pavadina „sudėtingu giltinės malūnu“. Šioje vietoje nei individo gyvybė, nei mirtis nebeturi jokios prasmės, nacių sistema katorgininkus žlugdo ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Ypač tai atskleidžia pašiepiančiai pavaizduota Velykų scena. Šventinė lagerio vakarienė – tai vienas kiaušinis, padalintas visiems barako gyventojams. Šią dovaną įteikęs „vargšas katorgininkėlis“ yra sugretinamas net su šventuoju: „<...> kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius!“ Pasakotojas į šią absurdišką situaciją žvelgia ironiškai, todėl lagerio prižiūrėtojų bandymas dvasiškai palaužti žmogų, priversti jį atsisakyti savų tradicijų tampa nesėkmingas. Katorgininkas džiaugiasi šia, kad ir menka, bet Velykų simboliu tapusia vakariene. Taip pat šiame kūrinyje yra pašiepiamas darbo, kaip tradicinės vertybės, įvaizdžio sulaužymas. Darbas Štuthofo lageryje nebetenka prasmės, tampa žmogaus kankinimo bei žlugdymo įrankiu, leidžiančiu prižiūrėtojams pasityčioti iš katorgininkų. Kūrinio pasakotojas tampa tarsi Albero Kamiu Sizifas – kenčia dėl beprasmiško darbo, bet, ironišku požiūriu užgožęs vidinius išgyvenimus, nepraranda valios ir stiprybės, išlieka žmogumi absurdo akivaizdoje. Taigi, Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ ironija tampa svarbiausiu žmogaus išsigelbėjimu. Kita vertus, Marius Ivaškevičius kūrinyje „Madagaskaras“ sarkastiškai sulaužė tradicinius Lietuvos idealizavimo mitus. Šis rašytojas – tai vienas žymiausių postmodernistinio meno atstovų, kurio kitoniškumą lemia poleminės idėjos, novatoriška raiška bei nestandartinė socialinė laikysena. Pjesėje „Madagaskaras“ Marius Ivaškevičius perkėlė Lietuvos istorijos veikėjus į kitokias aplinkybes, taip skaitytojus priversdamas į šalies praeitį pažvelgti kitaip, su ironija. Rašytojas šiuo kūriniu siekė atskleisti lietuvių tautos realybę, paskatinti ją vertinti be pagražinimų bei išmokti pasijuokti iš savęs, nes būtent tiesos matymas, anot Mariaus Ivaškevičiaus, yra brandos bruožas. Pats pirmas mitas, kurį pašiepia autorius, yra Lietuvos, kaip patriarchalinės žemdirbių šalies, įvaizdis. Šioje scenoje vaizduojamas Pokšto dialogas su tėvais, dviejų skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimas, kurio metu yra ironiškai išryškinamas tėvo, šeimos galvos, ūkio darbų neišmanymas. Šeimininkas nori papjauti vienintelį ariamą jautį, nesugeba įvertinti šios situacijos iš laiko perspektyvos, o motina jo sprendimą priima nuolankiai, atkartoja visus žodžius, todėl autorius pašiepia ir perdėtą lietuvių pasyvumą. Taip pat pjesėje „Madagaskaras“ yra sugriaunamas didingos lietuvių kilmės mitas, kurį autorius ironizuoja Oskaro bei Pokšto dialogu. Oskaras, pasitelkęs savo fantazijas, kūrinyje ironiškai pavadintas „televizijomis“, išaukština lietuvių tautą, teigia, jog (500 ž.) ji yra kilusi iš Atlantidos, kuri nuskendo dėl pernelyg išaugusios tautos didybės, lietuvybės. Anot ambasadoriaus, net didieji Senovės Graikijos filosofai Sokratas ir Platonas yra lietuviškos kilmės. Toks perdėtas patriotiškumas, utopinės mintys yra ironizuojami, tai atskleidžia remarka: „Grindys, neišlaikiusios lietuvybės, įlūžta, ir jiedu prasmenga.“ Taigi, Marius Ivaškevičius, pasitelkęs ironiją, pjesėje „Madagaskaras“ deromantizuoja istorinius lietuvių tautos mitus. Apibendrinant galima teigti, kad ironiškas požiūris į pasaulį išryškėja tiek Balio Sruogos, tiek Mariaus Ivaškevičiaus kūriniuose. Koncentracijos stovyklos kankinio romanas „Dievų miškas“ atskleidžia ironijos, kaip būdo išlikti, įvaizdį, o šių laikų menininko pjesėje „Madagaskaras“ sarkastiška pasaulėžiūra yra skirta nepagražintai tikrovei atskleisti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!