XX amžiaus intensyvios raidos tempai lemia sistemos „Žmogus ir visuomenė“ nuolatinę kaitą, o kartu diktuoja naujas pedagoginio mąstymo dimensijas, bei sudaro galimybę peržiūrėti sudėtingus „vaikas – suaugusysis – ugdymas“ sistemos ryšius. Tai suponuoja daugiasluoksnį ir integralų vaiko ir vaikystės, bei ugdymo suvokimo pobūdį, kurio esmė – nuolatinė vaiko sociokultūrinė raida visuomenės kaitos sąlygomis. Vaiko ir vaikystės vaizdiniai visuomenėje pastaruoju metu ženkliai pasikeitė ir toliau tebesikeičia. Tai vyksta tiek socialinių-humanitarinių mokslų sistemoje apskritai, tiek ir edukologijoje, kuri nagrinėja žmogaus ugdymo(si) per visą gyvenimą procesus.
Visuomenės sąmonėje vyksta senųjų stereotipinių vaikų ugdymo sampratų peržiūra. Mažų vaikų ugdymas ilgą laiką buvo suvokiamas tik kaip suaugusių žmonių siekis – globoti ir auginti vaikus. Šiais procesais, dažniausia, buvo grindžiama vaiko ir suaugusiųjų natūrali sąveika, ugdymą vaikystėje plėtojant tik kaip suaugusiųjų pastangomis grįstą procesą. XX amžiaus pabaigoje atsirado „naujas socialinis vaiko ir vaikystės vaizdinys“, kurio pagrindą sudaro asmeninė suaugusių žmonių vaikystės patirtis, ir noras ieškoti šios patirties įprasminimo vaikų ugdymo procesuose, o kartu remtis bazinėmis vaikystės charakteristikomis, žyminčiomis ankstyvąsias vaiko socialines-kognityvines galimybes savarankiškai ir aktyviai pažinti aplinkinį pasaulį. Amerikiečių psichologas Cole pažymėjo, jog dabartinės socialinės epochos žmonėms, vaiko ugdymas tampa būtent „ta arena, kurioje susiduria senųjų ir naujųjų vaizdinių bangos, ir visa tai, dažniausia, yra veikiama naujųjų mokslinių atradimų, jų ryšių su visuomeninio gyvenimo praktika. Naujojo socialinio-filosofinio požiūrio į vaikų ugdymą pagrindu, iš esmės pervertinamos anksčiau buvusios ugdymo kryptys. Vaikų ugdymas tampa naujų socialinių, antropocentrinių ir kultūrinių idėjų laboratorija. Remiantis tobulu visuomenės socialinių grupių švietimu, nuolat įsitraukiant į šiuos procesus masinės komunikacijos priemonėms, vaikų ugdymas pereina iš iracionalios suvokimo sferos į racionalią, turinčią ne tik labai subjektyvią, bet ir socialinę-kultūrinę vertę. Naujasis mąstymas lėmė vaikų ugdymo sferos kaip kintančios ir nuolat tobulėjančios sociokultūrinės sistemos integracinį, diferencinį suvokimą. Sociokultūrinei sistemai yra būdingi visi žmonių visuomenės demokratinio sambūvio bruožai: pagarba vaiko asmenybei, jos autonomijai, saviraiškai, kūrybai ir kt. tokiame...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!