„Hamleto“ Ofelija ir „Fausto“ Margarita

„Hamleto“ Ofelija ir „Fausto“ Margarita Nuo pat senų senovės moterų paveikslai buvo plačiai aprašomi literatūroje. Jie keitėsi priklausomai nuo kultūrinės epochos, tuo metu vyraujančio moters idealo. Nors dažniausiai pagrindiniai kūrinių herojai būdavo vyrai, žymiausių rašytojų sukurti moterų portretai skaitytojus jaudina iki šių dienų. Viljamo Šekspyro dramos „Hamletas“ veikėja Ofelija, Johano Volfgango Gėtės tragedijos „Faustas“ veikėja Margarita – literatūros mylėtojams puikiai žinomos herojės. Nors kūrinius skiria apie 200 metų, herojų portretuose galima įžvelgti daug panašumų. Ofelija – gera duktė ir sesuo, jautri, naivi, dora asmenybė. Margarita – itin religinga, paklusni duktė, taip pat naivi ir iš prigimties gera. Taigi, kokie veikėjų panašumai ir skirtumai? Viljamas Šekspyras - anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas, laikomas vienu svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Kūręs XVI amžiaus antroje pusėje, todėl laikomas Renesanso epochos autoriumi. Vienas iš autoriaus kūrinių – tragedija „Hamletas“, kurioje aprašomas pagrindinio herojaus Danijos princo Hamleto bandymas atkeršyti dėdei už tėvo nužudymą. Dramoje labai ryškus Hamleto mylimosios – Ofelijos paveiklas. Dažnai sakoma, kad Ofelijos personažas – vienas poetiškiausių moters paveikslų pasaulinėje literatūroje. Pirmą kartą dramoje Ofelija matoma su savo broliu Laertu, išvykstančiu į Prancūziją. Brolis įspėja merginą, kad Hamleto meilė – netikra, trumpalaikė, bando nuteikti seserį prieš mylimąjį. Vėliau į kambarį įeina ir merginos tėvas – Polonijus, kuris taip pat, neigiamai nusiteikęs prieš Hamletą, tikina dukrą netikėti jo meile ir uždraudžia švaistyti su juo laiką. Ofelija nesiginčyja, negina mylimojo ir paklusta tėvui. „Lenkiuosi jūsų valiai, mano pone“ taria ji. Šis poelgis parodo ypatingą merginos nuolankumą, neturėjimą stiprios savo nuomonės, stiprią priklausomybę nuo šeimos vyrų. Taip pat galima pastebėti ryškų merginos naivumą ir nesumanumą – ji nekelia jokių klausimų apie tai, kas vyksta aplinkui, pasitiki kiekvienu žodžiu. Ofelija nenumano, kas vyksta Hamleto širdyje, patiki, kad jis pamišo dėl atstumtos meilės, nesuvokia, kad tėvas ja naudojasi, norėdamas pasiekti savo tikslus. Ofelija apie tai net nesusimąsto, kadangi yra per gera, nesitiki iš žmonių blogio ir nesistegia jį kituose matyti. Toks požiūris lemia tolimesnį jos likimą. Merginą Hamletas įskaudina, pasako, kad jos nemyli, nepaaiškina savo „pamišimo“ tikrosios priežasties, nesidalina tuo, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje. Ofelija, nors ir to nesiekdama, atsiduria tarp tėvo Polonijaus ir mylimojo. Negana to, Hamletas netyčia paduria jos tėvą. Sužinojusi apie tėvo mirtį, ji negali su tuo susitaikyti, todėl pameta sveiką protą: „Aš negaliu sulaikyti ašarų, kai pagalvoju, kad jie užkasė jį šaltojon žemėn.“ Ši scena parodo merginos trapumą, jausmingumą, tėvo mirtis ją visiškai palaužia. Likusį savo gyvenimą mergina praleidžia raudodama dėl tėvo mirties, o netrukus – miršta. Galima spėlioti, ar tai nelaimingas atsitikimas, ar pačios merginos sprendimas išeiti iš gyvenimo, tačiau iki pat paskutinio atokvėpio mergina vaizduojama tyra, jos mirtis poetiška ir meniška – mergina paskęsta upelyje, apsupta gamtos. Taigi, V. Šekspyro tragedijoje „Hamletas“ Ofelija vaizduojama kaip jautri, naivi, iš prigimties dora asmenybė. Johanas Volfgangas Gėtė - vokiečių literatūros klasikas, humanistas ir filosofas. Vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojų, kūręs XVIII amžiaus antroje pusėje, XIX amžiaus pirmoje pusėje. Žymiausias rašytojo kūrinys – dviejų dalių filosofinė tragedija “Faustas”. Pirmoje dalyje, išleistoje 1808 metais, pasakojama pagrindinio veikėjo Fausto bei jo mylimosios Margaritos istorija. Neretai ši tragedijos dalis vadinama Margaritos tragedija. Nusivylęs gyvenimu Faustas, norėdamas pajusti gyvenimo pilnatvę ir džiaugtis jo malonumais, sudaro sutartį su Mefistofeliu - velniu. Šie leidžiasi į kelionę ir viename iš sustojimų Faustas sutinka penkiolikmetę Margaritą. Pirmą kartą Margaritą pamatęs Faustas teigia: „Kokia jauna, kokia graži!/Tokios kaip gyvas, dievaži/Dar nemačiau! Drovi, kuklutė/Ir tartum šelmiška truputį.“ Fausto ketinimai – nedori, atgavęs jaunystę jis „nori gyvuliškesnis už bet kuriuos gyvius būti“. Toks Faustas ir susipažįsta su Margarita, trokšdamas flirtuoti, žaisti, reikalauja jos sau, taria: „Aš geidžiu/Aną žavingąją mergytę/Šiendieną savo glėbyje laikyti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!