V. Šekspyro tragedijos III veiksmo I scenos Hamleto monologo ,,Būt ar nebūt“ interpretacija

V. Šekspyro tragedijos ,,Hamletas“ III veiksmo I scenos Hamleto monologo ,,Būt ar nebūt“ interpretacija Viljamas Šekspyras - XVI-XVII a. anglų rašytojas, poetas, dramaturgas, vienas iš svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Šekspyras gyvenęs Anglijos politinio ir ekonominio pakilimo laikotarpiu, Renesanso epochos pabaigoje. Tuo metu vyko svarbūs visuomeniniai pokyčiai – išsilaisvinama iš religinės, teocentrinės pasaulėžiūros, apribojančios žmogaus mąstymą, jo kūrybinę bei intelektinę veiklą. Renesanso laikotarpiu įtvirtinamas humanizmas – viduramžių epochą pakeitusi pasaulėžiūra, teigianti žmogaus vertę ir orumą, pasaulietinį išsilavinimą, kuris išryškina proto galią, gina laisvą asmenybę ir jos individualumą. Humanizmą ir Renesanso laikotarpio ypatumus Šekspyras vaizduoja savo penkių veiksmų tragedijoje ,,Hamletas“, kurioje atskleidžiami asmenybės ir aplinkos kontrastai, minties ir jausmo gelmės, tragiški veikėjų likimai, vertės netekę idealai. Kūrinyje ,,Hamletas“ Šekspyras kelia svarbius egzistencinius klausimus, apmąsto tikrąją gyvenimo prasmę. Tai parodo vienas svarbiausių šio kūrinių veikėjų – Hamletas – Danijos princas, mirusio karaliaus sūnus. Hamletas yra protingas, mąslus, tačiau neryžtingas, vedamas abejonių. Tragedijoje herojus sužino tikrąją savo mirusio tėvo priežastį – jį nužudo jo brolis, dabartinis Danijos karalius Klaudijus. Kai atskleidžiama tiesa apie buvusio valdovo mirtį, Hamletas supranta, jog jis turi atkeršyti Klaudijui, tačiau tam jis ilgai nesiryžta, savo abejones atskleidžia monologe: ,,Būt ar nebūt – štai klausimas.“ Hamletui svarbu išsaugoti tėvo (idealo) kilnumą ir sunaikinti Klaudijaus (visiškos priešingybės) apgaule pasiektą karaliaus titulą. Hamletas siekia, kad pasaulyje įsiviešpatautų teisingumas ir būtų pripažinta mirusio karaliaus Hamleto garbė, dėl to jis svarsto – ar ,,būti“ ir susitaikyti su likimu bei likusį gyvenimą kęsti vidinį skausmą, ar ,,nebūti“ ir nužudyti Klaudijų, išsaugant moralines vertybes bei paaukojant savo gyvybę. Hamletas supranta, kad vienintelė išeitis atsikratyti ,,žemiškųjų varžtų“ yra jo pačio mirtis. Tačiau žmogui, ypač Renesanso laikotarpiu, rūpėjo jo būtis ir likimas, tad atsisakyti savos gyvybės dėl kilniųjų tikslų buvo nelengva. Dėl savojo tikslo – teisingumo ir garbės pripažinimo, Hamletas ne tik paaukoja savo gyvybę, bet ir kenčia dėl atstumtos meilės savo mylimajai Ofelijai. Jos tėvas Polonijus – karaliaus dvariškis, kuris pasiųstas valdovo šnipinėti Hamletą. Herojus supranta klastą, tad negali pasitikėti ir Ofelija, melagingai teigdamas, jog niekuomet jos nemylėjo. Hamletas jaučia gyvenimo neteisybę, kančias, tačiau priima tai kaip kainą, dėl idealų vertės išsaugojimo. Jį kausto baimė, nes mirtis Hamletui – ne tik garbės pripažinimas, bet ir kelias i nežinomybę, kurioje žlunga žmogaus valia ir likimas tampa nepataisomas: ,,Taip sąmonė paverčia mus bailiais/ Ir įgimtąją ryžtingumo spalvą/ Suluošina išblyškusi mintis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!