V. Šekspyro „Hamleto“ ir V. Krėvės „Skirgailos“ pagrindiniai veikėjai Hamletas ir Skirgaila

V. Šekspyro „Hamleto“ ir V. Krėvės „Skirgailos“ pagrindiniai veikėjai Hamletas ir Skirgaila pasižymi išvystytu vidiniu pasauliu ir sudėtingu pobūdžiu. Abu veikėjai yra unikalūs savo asmenybe, motyvais ir patirtimi, tačiau yra bruožų, kurie šiuos veikėjus sieja. Pirmiausia, verta atkreipti dėmesį į veikėjų aplinkybes. Ir Hamletas, ir Skirgaila yra nepatenkinti ir pasibjaurėję savo aplinka. Vėlyvojo renesanso periodo Danija yra kupina korupcijos ir amoralumo, tokia valstybės būsena yra nepriimtina Hamletui, prisisėmusiam progresyvių renesanso idėjų. Lietuvos didžioji kunigaikštystė XIV a. antroje pusėje buvo pakrikštyta, kad galėtų nepraliejant kraujo išsaugoti savo žemes, bet Skirgaila nebuvo patenkintas naujo dievo įvedimu Lietuvoje, nes jis tikėjo senaisiais pagonių dievais ir kitų dievų nepripažino. Abu veikėjai nesugeba pritapti prie savo aplinkos ir jaučiasi svetimi, nepriklausantys besikeičiančiam (Skirgaila) arba užsistagnavusiam (Hamletas) pasauliui. Iš šio nepritapimo jausmo ir asmeninių išgyvenimų (artimųjų mirčių, išdavysčių) palaipsniui išsivysto neapykanta supančiai aplinkai, kuri pasireiškia per žiaurumą ir negailestingumą kitiems (Skirgaila labiau nei Hamletas, tačiau Hamleto elgesį su Ofelija irgi būtų galima pavadinti žiauriu). Skirgaila galiausiai visiškai praranda pasitikėjimą kitais ir jo širdis suakmenėja, kerštas galutinai išvedą Skirgailą iš proto, jis apleidžia visas moralumo ir etikos nuostatus ir valdo su žiaurumu ir pykčiu, nors kūrinio pradžioje buvo pasisakęs norįs gero savo tėvynei ir aplinkiniams. Hamletas, skirtingai jei Skirgaila, nors apsimetinėjo bepročiu, išlaikė dalį savo sveiko proto ir iki galo siekė pradinio tikslo – Danijos gerovės (išskerdžiant dabartinę valdančią dinastiją) ir keršto už savo tėvo žmogžudystę. Hamletas yra linkęs filosofuoti ir susitelkti ties savo vidiniu pasauliu, apsvarstyti savo veiksmų prasmę (arba jos nebuvimą), toks pobūdis dažnai sukelia dvejones Hamleto mintyse, kurios trukdo jam susikaupti ties savo tikslu. Jeigu emocijos skatina jį veikti, tai proto refleksija sulaiko nuo veiksmo, traukia į pasyvumą. Skirgaila kartais irgi suabejoja, kaip turėtų elgtis, kuo jis gali tikėti, susitelkia į introspekciją, bet jo charakteris yra ryžtingesnis ir jis labiau linkęs į veiksmą nei Hamletas. Skirgailos vidinės mintys dažnai pasireiškia jam bendraujant su kitais veikėjais, kai jis pats sau aiškinasi jam svarbius dalykus, nežiūrėdamas ir nekreipdamas dėmesio į kitų interesus, o Hamletas daugiau filosofuoja vidiniuose monologuose.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!