Hamleto ir Ofelijos santykiai Viljamo Šekspyro tragedijoje „Hamletas“

Tragedija „Hamletas“ yra vienas sudėtingiausių ir giliausių Šekspyro literatūrinių šedevrų, dar ir šiandien nagrinėjamas ir komentuojamas kritikų. Tai kūrinys, kuriame atskleidžiamos bei nagrinėjamos ne tik tokios svarbios ir aktualios problemos kaip melas, išdavystė, nepasitikėjimas, neapykanta ir kerštas. Tarp visų šių neišsprendžiamų konfliktų ir padėčių be išeičių verpeto įsipina ir meilės linija.
Hamleto ir Ofelijos santykiai tragedijos pradžioje atrodo kaip patys tyriausi ir nuoširdžiausi jaunuolių jausmai. Padėtį pakeičia Ofelijos brolio Laerto mąstysena. Jo manymu Hamleto meilė yra „...vien juokai, vien žaismas jauno kraujo,/ Pavasario ankstyvojo žibuoklė,/ Saldus vienos akimirkos dvelkimas...“. Laertas perspėja Ofeliją netikėti Hamleto meilės prisipažinimais. Tikindamas ją, kad Hamletas yra „...kilmės savosios vergas...“, brolis nori, kad Ofelija būtų atsargi, blaiviai vertintų mylimojo žodžius.
Labai panašios nuomonės yra ir merginos tėvas Polonijus. Jis net uždraudžia Ofelijai susitikti su Hamletu. Ofelija turi paklusti tėvo valiai, todėl neprieštarauja dėl tokio sprendimo. Tačiau iš tiesų mergina yra sutverta grožiui, švelniems ir tyriems jausmams: ji myli Hamletą, yra gera duktė ir jautri sesuo.
Hamletas, ir taip sukrėstas motinos skubotų...

Daugiau informacijos...